Lapkričio 12-oji Laimai neatrodė kažkuo ypatinga. Viskas ėjosi kaip paprastai. Pagaminusi pietus, ji gatvėje laukė iš mokyklos autobusu grįžtančio šešiamečio sūnaus. Tačiau autobusui sustojus, Paulius kažkodėl nesirodė. Kas atsitiko? Puolė klausti vairuotojos. Ši, taip pat nustebusi, susisiekė su mokykla, kur buvo pasakyta, kad mama gali nesirūpinti, berniukui viskas gerai, jį jau kažkas pasiėmė iš mokyklos, o pas jo tėvus kažkas atvažiuoja... Kaip tai "nesirūpinti"? Kas tai yra "viskas gerai", jeigu tik du berniuką pasiimti galintys žmonės - ji ir jos vyras - čia, namuose? Ir ko pas juos "kažkas" važiuoja? Nerimas moteriai pakirto jėgas ir sugebėjimą mąstyti. Įkyriai lindo tik viena mintis: jos sūnų kažkas pagrobė. Pagaliau prisiskambinus į mokyklą, telefonu atsakiusi sekretorė kalbėjo labai grubiai. Ačiū Dievui, ji pasakė svarbiausia: berniukas tikrai yra mokykloje, jam "viskas gerai" ir vėl - "kažkas" atvažiuoja į jų namus.
Tas "kažkas", pasirodo, buvo policija. Ir ne šiaip sau policija - prie lietuvių namų sustojo net trys pareigūnų automobiliai. Kaip pas didžiausius nusikaltėlius. "O pasirodo, atsitiko štai kas, - pasakoja Laima. Paulius jau kelios dienos kosėjo. Sekmadienį mes su vyru nusprendėme, kad reikia išbandyti seną mūsų senelių ir tėvų metodą ir pastatyti berniukui "taures". Esu tikra, kad jei ne visi, tai bent jau dauguma mūsų šio gydymo metodo vaikystėje esame ragavę. Tą patį padarėme ir Pauliaus jaunesniajai sesutei. Deja, mūsų noras padėti vaikams baigėsi didžiuliais nemalonumais". Pirmadienio rytą Paulius mokykloje jautėsi išdidžiai. Jis tiek klasės draugams, tiek mokytojai gyrėsi, koks vakar buvo didvyris, kokius gražius rutuliukus turi ant nugaros ir kad jie visiškai neskauda. Ir kartu, kaip savo didvyriškumo įrodymą, visiems demonstravo apvalias, lygias mėlynes ant nugaros. To užteko, kad mokytoja, visiškai neturinti supratimo, kas tai per dėmės ant nugaros, tuoj pat nuvedė berniuką patikrinti pas mokyklos seselę. Pasirodo, jog JAV veikia įstatymas, pagal kurį visi, dirbantys su vaikais, pajutę nors menkiausią įtarimą dėl nepilnamečio skriaudimo, nedelsdami privalo pranešti apie tai atitinkamiems asmenims ar instancijoms.
Kas tai yra gydymas taurėmis, nežinojo ir... medicinos seselė. Nors dar ir nelabai gerai kalbantis angliškai, Paulius vis dėlto sugebėjo paaiškinti, kad jam neskaudėjo, jis neverkė ir kad tos taurės buvo "nuo kosulio". Tačiau seselė taurių paliktas mėlynes palaikė deginimo žymėmis, ir, nieko nelaukusi, iškvietė policiją bei Vaikų ir šeimos reikalų departamento pareigūnus. Paulius, žinoma, buvo sulaikytas: juk negalima berniuko paleisti namo pas taip jį "kankinusius" tėvus...
"Kai pareigūnai įėjo į namus, mūsų sūnaus su jais nebuvo. Jis buvo paliktas mokykloje, - pasakoja Laima. - Prasidėjo tardymas. Mus su vyru atskyrė: mane paliko kambaryje, o jį išsivedė į kiemą. Jo klausė, ką mes darėm vaikui su nugara, taip pat, lyg tarp kitko, klausinėjo, ar mes legaliai gyvename JAV, ar esame piliečiai. Man detektyvas liepė parodyti ir mūsų pusketvirtų metų dukrytės nugarą. Jai irgi buvo pastatytos 4 taurės dėl tos pačios priežasties. Tada man liepė paaiškinti, kas tos taurės yra. Aš jam atnešiau parodyti taurę, taip pat internete greitai suradau kažkiek informacijos. Dar buvau padariusi nuotraukas, kur vaikai guli su taurėm ant nugarų, išsišiepę ir laimingi. To tarsi ir pakako, kad mums leistų važiuoti į mokyklą". Bet, Laimos žodžiais tariant, mokykloje tas košmaras dar nesibaigė. Ten moters ir jos vyro laukė dar daugiau policininkų. Prasidėjo antroji apklausa. Moteris nesupranta, kodėl visoje šitoje žeminančioje situacijoje niekas taip ir neatsižvelgė į vaiko žodžius, kai jis vis kartojo, jog neskaudėjo, kad jis buvo linksmas ir juokėsi. Pagaliau įsitikinus, kad vaiko pasakojimas sutampa su tėvų pasakojimu, Pauliui buvo leista eiti pas tėvus. Tačiau sutuoktiniai privalėjo abu vaikus vežti patikrinti į greitosios medicininės pagalbos priimamąjį.
Nuvažiavus į ligoninę paaiškėjo, kad ir ten apie jų atvažiavimą buvo pranešta iš anksto - ligoninės personalas lietuvių jau laukė. Paguodė viena: kad ligoninėje sutiktas personalas - tiek visos seselės, tiek gydytojas - žinojo, kas yra tos taurės yra ir kokias žymes jos palieka. Pagaliau po beveik 5 valandų įtarinėjimų, spėliojimų bei apklausų šeima buvo paleista namo. Tačiau, nors jie į priimąjį važiavo ne savo noru, o dėl mokyklos medicinos sesers padarytos grubios klaidos, sąskaitas už medikų "paslaugas" - 1200 dolerių - greičiausiai teks apmokėti patiems.
Anot Laimos, labai sunku nupasakoti tuos išgyvenimus, kuriuos ji ir jos vyras patyrė šioje košmariškoje istorijoje.
