Taigi, mielas drauge, tu vedei. Suprantama, dabar esi be galo laimingas, planuoji savo medaus mėnesį ir švelniai aiškiniesi, kuris kuriam nešite į lovą rytais kavą. Todėl dar negali suvokti vieno siaubingo fakto, kad tau likimas dovanojo ne tik trapią, meilią, švelnią žydraakę būtybę, bet ir... uošvę.
Ugnies be dūmų nebūna, todėl įsidėmėk: uošvė - tai piktoji tetulė, kad ir kokia simpatiška bei miela ji tau atrodė iki vestuvių. Tai reikia priimti kaip aksiomą. Tai reikia išmokti kaip dukart du. Tai reikia kartoti per dieną po du šimtus aštuoniasdešimt penkis kartus. Palankumo iš uošvės nėra ko nė tikėtis. Ką tu bedarytum, kaip besistengtum, ką jai bepirktum, kiek bevedžiotum rytais ir vakarais jos išpaikintą šunėką, atmink: visada tebūsi tik nenaudėlis, kuris suviliojo jos "deimantėlį" ir dabar gadina jai gyvenimą. Kovoje su uošve iš žmonos pagalbos nesitikėk. Net ir tuo atveju, jei iki vestuvių jos gyveno kaip šuo su kate. Kodėl? Todėl, kad žmona nori išsaugoti "užnugarį". Juk labai paprasta trenkti durimis ir pareikšti, jog ji "išvažiuoja pas mamą", jei jau tu esi toks nedorėlis.
Tavo sąjungininku (tiesa, labai pasyviu) gali būti tavo uošvis. Jis su malonumu ištuštins su tavim butelaitį degtinės, išklausys nusiskundimus uošvės adresu, bet realios pagalbos kovoje su uošve nesitikėk. Nes jis dar nori gyventi. Ir, be to, kiek galima ramiau.
Taigi išvados aiškios: taikos nepasieksi jokiais būdais. Visokius verkšlenimus ir pataikavimus reikia atmesti iš karto. Tai tik pablogintų situaciją. Iš pat pradžių reikia leisti uošvei suprasti, jog tu nusiteikęs labai ryžtingai. Gal tuomet ateity tau pavyks pasiekti ginkluotą neutralitetą. Ką daryti?
Prieštarauk kiekvienam jos žodžiui ir nuomonei. Nesutik su niekuo. Ji turi bijoti net cyptelėti tavo akivaizdoje. Į klausimus ir kreipinius atsakyk arba nustebusiu žvilgsniu, arba niekinančiu tylėjimu. Į frazę: "Labas rytas" atsakyk: "Čia dar kas?" Į klausimą: "Kada tu gausi algą?" reiktų atsakyti, kad tu gauni būtent algą, o ne apgailėtiną pensiją lyginant su uošviu. Atmink, kad viskas prasideda nuo pačio paprasčiausio, galima sakyti, nekalto prašymo: "Ženteli, nueik į parduotuvę, būk geras, aš pamiršau nupirkti duonos". Matai, kaip švelniai ji mėgina pagauti tave į savo tinklus. "Ženteli!" Pakliūsi į tą voratinklį, jei nors kartelį išpildysi šį nekaltą prašymą.
Visi iš pradžių taip mano, girdi, na nueisiu į parduotuvę, jei jau ji užmiršo. Bet žinok, su narkotikais irgi taip būna. Rodos, kas čia tokio, jei kartelį pabandysiu. Žinok, nutiks panašiai kaip toj reklamoj: "Kartą paragavęs, negali sustot". Taip bus ir tau. Kartą nueisi į parduotuvę duonos, ir prasidės: eisi duonos, pieno, mėsos, kefyro, į turgų, į mugę; tave privers siurbti kilimus, valyti dulkes nuo baldų ir palangių, maitinti kanarėlę, maudyti katiną, vedžioti šunį, plauti indus, prižiūrėti pomidorų daigus ant palangių, sodinti ir kasti bulves jos kolektyviniame sode, karpyti gyvatvores, kasti šulinius, taisyti stogą, skalbti, lyginti, valyti batus ir nešti šiukšles.
Yra senas ir labai protingas posakis: "Žentas klysta tik vieną kartą" (kai veda, bet dabar ne apie tai). Taigi nedaryk klaidos - nepasiduok provokacijoms. Ir į jos prašymą nueiti į parduotuvę išrėžk įtikinamą atsakymą: "Jūs ką, išprotėjot? Kaip galiu eiti į parduotuvę, kai valgau (žaidžiu kompiuteriu, žiūriu televizorių, kalbu telefonu, miegu ir pan.)?"
Aišku, uošvė bus nepatenkinta. Na ir kas? O tau nusispjaut. Paburbės ir nustos. Užtat tavo pozicijos išliks tvirtos ir niekas negrės ateityje.
