Padovinio kaimo (Marijampolės sav.) žmonės, prieš kurį laiką išgirdę, kad sveikatos reformą jie pirmiausia pajus dėl etatų mažinimo atsisveikinę su savo kaimo bendruomenės slaugytoja (jiems įprasčiau - kaimo felčere), tvirtino labai išsigandę. Tame pačiame Padovinyje gyvenanti Irena Surovecienė (40 m.) jiems - ne tik medikė, kurią bet kuriuo paros metu galima pasiekti per kelias minutes, bet ir žmogus, pačių teigimu, keliais žodžiais ir geromis akimis "nuimantis stresą". "Mums mūsų daktariukė Irutė - tai oras ir vanduo, - vaizdingai įvertino savo medikę viena garbaus amžiaus padovinietė. - Ji labai reikalinga čia ir dabar". Su ponia Irena, gulte apgulta lankytojų, praleidome visą jos darbo pusdienį Padovinio medicinos punkte.
- Kokiais kerais traukiate žmones prie savęs, kai už kelių kilometrų esančioje Marijampolėje - kvalifikuoti įvairių sričių gydytojai, moderni aparatūra, privačios klinikos, negarsėjančios pacientų antplūdžiu?
- Jokios paslapties tikrai nėra. Kaimo žmogus visą laiką buvo įpratęs, kad kaimo centre dirba felčerė, pas kurią gali nueiti nesiregistravęs iš anksto, pačiam patogiausiu laiku. Kaimo medikė, kuri ne tik gyvena tame pačiame kaime, bet ir pati yra jame užaugusi, žmonėms sava, gerai pažįstama. Jai drąsu pasisakyti net apie pačius, rodos, kvailiausius ar juokingiausius įtarimus dėl sveikatos. Kaimo žmones vilioja net ir susidariusi eilutė prie medicinos punkto - juk čia visi savi, vienas kitu besidomintys, vienas kitam daug ką galintys pasakyti. Ir politika aptarta, ir kaimo gandai surikiuoti, ir patirtimi pasidalinta laukiant pas felčerę. O iš jos išėjus - globėjiškas pažįstamų dėmesys, paguoda, patarimai. Jeigu būčiau tik atvažinėjanti į darbą iš kitur, manau, būtų kitaip. Į mane žiūrėtų kaip ir į kiekvieną mediką "iš miesto".
- Ar rudeniop padaugėjo kaimiečių vizitų ir skundų dėl pablogėjusios savijautos?
- Iš karto! Vasarą visi, rodos, stengėsi dar laikytis, o dabar vyresnio amžiaus žmonės skundžiasi radikulitais, kaulų, sąnarių skausmais, nervų šaknelių uždegimais, ataugomis. Pasimankštino laukuose prie bulvių, pakilnojo per sunkius maišus - persidirbo be poilsio, pervargo. Kitus kamuoja alerginės slogos - irgi nuo įvairių dulkių dirbant žemės ūkio darbus. Trečiųjų skunduose įžvelgiu stresus, depresiją. Labai sunerimau patikrinusi mokyklinio amžiaus vaikų regėjimą: yra tokių, kurių akys per metus nusilpo perpus - dažniausiai tų, kurie vasarą buvo lipte prilipę prie įsigytų kompiuterių. Neramu ir dėl gausėjančių moksleivių laikysenos sutrikimų - sunkios kuprinės iškraipo liaunus stuburus.
- Pertraukų tarp pacientų vizitų beveik nėra. Ar taip kasdien?
- Beveik. Visada - keliolika žmonių. Būna ir per dvidešimt. Kartais tik dvyliktą valandą, kai jau baigiasi mano darbas punkte, prisimenu, kad rytą atėjusi užsiplikiau puodelį kavos. Po darbo valandų dažniausiai lieku užpildyti kiekvieno paciento dokumentus, kitus reikiamus popierius. Būna, kad ir tada punkto duris praveria koks nors pavėlavęs pacientas. Sunkiausia diena - antradienis. Tądien Padovinio centre prekiaujama dėvėtais drabužiais, po savaitgalio pradeda dirbti paštas, todėl žmonės susiruošia vienu metu, kaip sakoma, nušauti kelis zuikius. Šiaip pas mane kasdien ateina keli garbaus amžiaus gyventojai pasitikrinti kraujo spaudimo. Kasdien su jais tariamės, kaip keisti vartojamų vaistų dozę, sekame padėtį. Sveikesniuosius pagiriu, ligotesnius įspėju, kad jau laikas važiuoti į Marijampolę pas gydytoją. Dauguma tų kelionių nenori - sako, kad ir manimi labai pasitiki. Nors mums, bendruomenės slaugytojams, draudžiama "daktarauti", bet kartais, labai aiškiais atvejais, aš patariu žmogui, kokiais vaistais gydytis, kaip jų neperdozuoti, kuo juos pakeisti, kaip elgtis ir panašiai. Negalėčiau mesti frazės, kad aš ne gydytoja, ir žmogų atstumti. Būna, kad atsineša žmogelis pilną krepšį vaistų ir prašo atrinkti, kurie jau paseno, aiškiai užrašyti, kas nuo ko, kada ir kokiais intervalais vartoti. Vartau naujausią literatūrą, domiuosi, kad galėčiau žmogui atsakyti, jo nenuvilti.
- O ar ateina kaimo žmonių su medike pasitarti į jūsų namus?
- O kaipgi? Juk punkte mano darbo valandos - tik iki pietų. Po to vykstu pas ligonius pagal iškvietimus. Jeigu kurią nors dieną tokių nebūna, pati aplankau vieną kitą, kuriam, žinau, reikia bent mano dėmesio ir žodžio. Tai naujagimį pasigimdžiusi mamytė rūpi, tai apakusi moteris, tai šiaip koks nors vienišius, retai kada turintis progą pabendrauti. Juk visi užsiėmę savais rūpesčiais. Mano namai žmonėms atviri visą laiką - ir po darbo valandų, ir savaitgaliais, ir net per atostogas. Juk liga grafikų irgi nesilaiko - dažniausiai užklumpa tada, kada jos labiausiai nereikėtų.
- Sakykite, ar nesidrovi kaimo žmonės pirkti pas jus, pavyzdžiui, prezervatyvų, ar neprašo stebukladarės viagros?
- Per vienuolika mano darbo metų Padovinyje prezervatyvų pirko gal tik kokius du ar tris kartus. Manau, kaime jie naudojami, tačiau jais prekiaujama beveik kiekvienoje parduotuvėje, kiekviename kioske, todėl į medicinos punktą tokių prekių žmonės neateina. Viagros irgi dar niekas nepageidavo. Gal nelabai drįsta - drovisi gerai pažįstamos moters. Užtat aš labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu kaimo vyrai vis dažniau drįsta kreiptis dėl prostatos sutrikimų. Tiesa, pirmiausia dėl jų bėdų pas mane ateina jų moterys - "prazonduoja" situaciją, o tada jau ir vyrus atsiunčia!
- Nors esate ne gydytoja, bet per 21 darbo metus (baigusi mokslus ponia Irena medike dirbo vienoje Vilniaus gamykloje - I. Z.) turbūt teko būti akistatoje su merdinčiais pacientais? Gal esate kam nors gyvybę išgelbėjusi?
- Na, tegul vertina kiti, tačiau tikrai ne kartą buvę, kai suvoki, jog žmogui - lemtingos gyvenimo minutės arba net ir paskutinės. Prieš kokius septynerius metus man į namus viena padovinietė atnešė leisgyvį kūdikį, kuris buvo užspringęs obuolio kąsniu. Vaikelis buvo pamėlęs, nekvėpavo, buvo be pulso. Tuoj šokau į pagalbą. Padedama kito asmens dariau dirbtinį kvėpavimą, masažavau širdelę ir... garsiai šaukiausi Dievo pagalbos. Mažylis staiga suknerksėjo! Tuo metu atvyko greitoji pagalba. Vaikelis liko gyvas. Ir dabar jį dažnai sutinku, todėl visada prisimenu patirtas streso minutes ir pagalvoju, kad šiandien berniuko galėjo ir nebūti, jeigu tądien būčiau kapuose ilgėliau užsikuitusi. O ta baimės reakcija dėl nelaimės ištikto žmogaus būna tik tol, kol jį pamatai. Akistatoje su nelaime tampi tvirtas ir susikaupęs, pasitikintis savo jėgomis. Prieš kelis mėnesius toks šokas buvo ištikęs ir dėl pas mus į namus atsvirduliavusio nusilpusio vietos gyventojo, kuris dirbdamas stipriai susižalojo veidą - trūkęs padargo diskas atplėšė skruostą. Nuskausminau, apvaliau kraują, pridengiau atvirą žaizdą steriliu tvarsčiu ir laukiau greitosios. Šis žmogus irgi išgyveno, nors buvo stipriai nukraujavęs.
- Kaip ir kodėl tapote felčere? Ar gydytoja būti nenorėjote?
- Dabar jau ne felčerė, o bendruomenės slaugytoja esu. Įsiklausykite į šį keistų reformų padiktuotą pavadinimą. Visiems slaugytojos darbas asocijuojasi su basonų kaitaliojimu ir nesavarankiškų ligonių priežiūra. Pacientai klaidinami. Bet tai jau valdžios reikalas. Medike tapau iš meilės medikams - štai kaip paprasta. Buvau dirglus vaikas - dažnai gulėdavau ligoninėse, gydydavausi sanatorijose. Susidraugaudavau su medicinos personalu, ilgėdavausi pažįstamų medikių. Nepatikėsit, bet man ligoninės kvapas buvo kaip brangiausių kvepalų aromatas. Žinoma, norėjau tapti gydytoja, bet anksti, būdama dvylikos, netekau tėčio, o mama, kai studijavau, jau buvo pensininkė, todėl ilgai mokytis nebuvo galimybių. Medicinos sesele nenorėjau būti, nes mačiau, kad šis personalas yra reguliuojamas ir stumdomas, komanduojamas. O aš - Avino ženkle gimęs žmogus, kuriam per daug nepavadovausi. Tuometinis felčerės darbas buvo gana savarankiškas. Džiaugiausi juo ir Vilniuje, gamykloje, ir grįžusi į savo tėviškę - Padovinį. Na, negaliu nepaminėti ir savo dėdės Insodos įtakos - kadaise jis buvo vienas žinomiausių gydytojų Suvalkijoje.
- Medicinos punktus kaimuose netrukus gali išstumti pastaruoju metu dygte dygstančios privačios klinikos, privatūs gydytojų kabinetai. Ar lengva būtų kaimo žmogui likus be savo "daktariukės"?
- Kiek anksčiau tokių kalbų tikrai buvo ir jos atrodė gana rimtos. Dabar jau aptykusios. Gal valdžios žmonės įsitikino, kad nieko geriau kaimo žmogui (kalbant sveikatos tema) už felčerio punktą nebus. Ne paslaptis, kad privati medicina įsitvirtina gana negarbingos, nešvarios konkurencijos keliais. Gaudė gyventojus į savo sąrašus, aukso kalnus žadėjo, bet vėliau ne vienas pacientas įsitikino, kad nieko geriau nelaimėjo - kiekvienu reikiamu momentu kaimietis negali atsidurti pas savo gydytoją, o šis ne visada gali atvykti į kaimą, kai jo labai reikia. Tokiais atvejais žmonės vis tiek priversti kreiptis į savo kaimo medikę.
- Jus, medikę, jaudina žmonių sveikatos problemos. O dėl ko neramu jums, moteriai?
- Liūdna dėl mažėjančio gimstamumo, skaudu, kai naujagimis namuose nėra didžiausias gyvenimo stebuklas. Baugu žiūrėti į ramiai sau knygą skaitančią gimdyvę, kai jos kūdikiui netrukus konstatuojamas kraujo užkrėtimas dėl neprižiūrėtos, nevalytos bambutės. Skaudu, kai gyvuliai tėvams svarbiau už vaikus. Netvarka ir nešvara - štai kas mane jaudina kasdien lankantis kaimo gyventojų, jaunų šeimų namuose. Paskui užauga vaikai, neturintys būtiniausių higienos įgūdžių, ir mokykloje draugai juos atstumia vien dėl to, kad dėl vimdančio tvaiko negali prieiti arčiau, nenori kartu sėdėti. Tokių vaikų tėvai į mokyklą neateina, problemos nesužino, o nuolat atstumiamas vaikas auga keršto pritvinkusiu monstru. Ar ne apleista, šalta vaikystė yra visų nūdienos gyvenimo problemų pradžių pradžia?
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Medikę Ireną Surovecienę kaimo žmonės vadina daktariuke arba tiesiog Irute
