Mantas LIDEIKIS
"Mes nebegalime ramiai miegoti naktimis. Amteli šuo ar kas brinkteli - ir iš karto kaip įgelti pašokame iš lovų", - guodžiasi Radviliškio rajone, Baisogalos seniūnijoje, esančio Valatkonių kaimo gyventojai. Pasak žmonių, jie naktimis nemiega jau bemaž pora savaičių ir niekas nežino, kiek tai dar tęsis. Žmonėms iš tiesų yra ko bijoti, mat kažkas jų namus nori paleisti plėnimis. Trys sodybos jau patyrė gaisro siaubą, ketvirtą - mėginta padegti.
Valatkoniškiai suka galvas, kas juos terorizuoja ugnimi. Įtariami ir apylinkės jaunuoliai, ir nesveiko proto žmonės.
Pirmasis gaisras - gruodį
Viena iš nukentėjusių nuo gaisro sodybų priklauso Genovaitei ir Antonui Minkievičiams. 55 metų šeimininkas ir 4 metais jaunesnė jo žmona šiuo metu labiausiai rūpinasi kuo greičiau gauti pašaro gyvuliams. Mat gaisro liepsnose žuvo visas jų turėtas ir žiemai sukauptas šienas - beveik 11 tonų.
Minkievičių sodyba užsiliepsnojo gruodžio 2-ąją. Tą dieną sodybos šeimininkas Antonas įsiminė kaip niekada gerai. Vyriškis prisimena, jog buvo šeštadienis. Diena, kaip įprasta, niekuo nesiskyrė nuo kitų. Vakare žmona nuėjo miegoti, o vyras dar nutarė pasėdėti prie televizoriaus. Žiūrėjo populiarią humoristinę laidą. Maždaug 15 minučių po dešimtos vakaro jo dėmesį staiga patraukė keistas garsas. Iš pradžių šeimininkas sako pamanęs, kad galbūt nuo skersvėjo trinksi lauko durys, o galbūt turimas katinas virtuvėje šeimininkauja. Nuėjęs paieškoti šio įtartino garso šaltinių, Antonas netrukus paknopstom parskuodė į kambarį žadinti žmonos. Mat pro langus išvydo, jog pleška jų ūkinis pastatas, kuriame buvo sukrauta didžioji dalis laikomo šieno, o greta juk stovi ir tvartas.
Pasak Genovaitės, kai prikelta vyro iššoko į kiemą, suprato, kad nieko nebesugebės padaryti: šieno iki palubės prikrautą statinį jau laižė liepsnos. Žmonės nepuolė kibirais gesinti degančio turto - suprato, jog tai bus visiškai beprasmiška. Paskambino ugniagesiams ir, laukdami kol šie atvažiuos, stengėsi iš ugnies dar neapnikto tvarto išvesti gyvulius, išleido vištas. Šiandien šeimininkai džiaugiasi, jog ugnyje nežuvo nė vienas jų augintinis. Tačiau iš ūkinio pastato teliko tik nuodėgulių krūva.
Antonas teigia, jog tuomet jam dar ir mintis nebuvo kilusi, kad tai gali būti padegimas. Jis ir šiandien dar abejoja, kokia to gaisro priežastis, nors visas kaimas kaltina padegėjus. Pasak Antono, pro jo namus dažnai vaikščioja vietinis jaunimas, kiti žmonės. Ten net ir takelis buvo pramintas praeiti - kas norėjo, galėjo juo naudotis. Vyriškis buvo įsitikinęs, jog kažkas eidamas po šalį greičiausiai netyčia švystelėjo neužgesintą nuorūką, išdžiūvusiam šienui to pakako, kad kiltų gaisras.
Kiti gaisrai - kaimynystėje
Tačiau ramu buvo tik iki gruodžio 27-osios. Tos dienos vakarą į Valatkonis vėl skubėjo apylinkės ugniagesiai - šį kartą gesinti per du namus nuo pirmojo gaisro įsikūrusių Elenos ir Viktoro Martyšių sodybos. Ugnis į šių žmonių ūkinius pastatus taip pat įsimetė vėlų metą, panašiu laiku kaip į netolimų kaimynų Minkievičių turtą. Pasak 49 metų Viktoro, gaisrą jie pastebėjo apie devintą valandą vakaro. Žmonės taip pat ne iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad dega jų ūkinis pastatas. Pradėjus sproginėti nuo ugnies šiferiui jie dar pamanė, kad vietinis jaunimėlis švenčia Kalėdas, sprogdindamas pirotechniką. Tačiau netrukus į Martyšių kiemą atbėgo vienais naktiniais vilkinti G. Minkievičienė ir ėmė šaukti, kad dega jų ūkinis pastatas.
55 metų šeimininkė E. Martyšienė tas baisiais akimirkas prisimena kaip per miglą. Pasak moters, jį čiupusi kelis kibirus vandens ir užpylusi juo degantį pastatą, nors toks gaisro gesinimas, aišku, ne ką tepadėjo. Laimė, skubiai atvykę gaisrininkai (nors pasak žmonių, tos kelios minutės, kol jų laukė, oi kaip prailgo) užgesino ugnį. Pavyko išgebėti dalį šieno, karvę, telyčią, kitus naminius gyvulius. Žmonės, nors ir nenukentėję fiziškai, tačiau jaučiasi labai nuskriausti morališkai ir žinoma, finansiškai. Ugnies nuniokotą ūkinį pastatą teks gerokai remontuoti.
Po šio gaisro žmonės jau puse lūpų ėmė kalbėti apie padegėją, o po paskutinių gaisrų apie tai jau šaukte šaukia ne tik pro pykčio, bet ir pro baimės ašaras.
Viena bijo likti namuose
Sutikus Naujuosius Metus, pačios pirmos jų dienos vakaro ramiai nebuvo lemta sutikti kitai Valantonių kaimo gyventojai - 63 metų Genovaitei Brazinskienei. Dešimtį vaikų į pasaulį išleidusi, vieno iš jų nelaimingo atsitikimo metu netekusi moteris šiuo matu Valantonyse gyvena vieniša. Iš pensijos gyvenanti G. Brazinskienė jokių gyvulių, išskyrus naminius paukščius, nelaiko - jau nepakanka sveikatos jiems apeiti. Tačiau turi tvarkingą namuką, o iki šiol turėjo ir gana nemenką ūkinį pastatą. Iš jo telikę tik pajuodusios sienos, dar tebedvokiančios gaisro dūmais. Šiame nebenaudojamame ūkiniame pastate po šienapjūtės moteriškė kaimynams Minkievičiams leido susikrauti dalį šieno, kuris netilpo į jų pačių daržinę - apie 3 - 4 tonas.
Sausio 1-ąją, maždaug aštuntą vakaro, ir čia suplazdėjusi ugnis sunaikino ūkinio pastato stogą ir viduje buvusį turtą - taigi ir Minkievičiams priklausantį šieną. Pūstelėjęs stipresnis vėjas ugnį nešė link garažo, kuriame tą vakarą stovėjo į svečius atvykusio G. Brazinskienės sūnaus automobilis. Laimei, į ten liepsnos nepersimetė. Šiam gaisrui gesinti ir kitiems pastatams nuo užsidegimo saugoti ir vėl teko pasitelkti nemažas ugniagesių pajėgas.
Sūnus pasisvečiavęs išvyko, o Genovaitė namuose ir vėl liko viena. Pasak moteriškės, ji jau nebegalinti ramiai numigti nė vienos nakties. Net ir menkiausias šlamesys verčia pašokti iš miego - visur rodosi galimi padegėjai. Nepakeldama vienatvės baimės G. Brazinkienė eina nakvoti pas kaimynus, tačiau ir šie negali ramiai miegoti.
Sausio 6-ąją - ir vėl nelaimės signalas. Tas, kas šiurpina apylinkę, pamėgino padegti kaimynystėje gyvenančio Zigmo Urbono turtą. Tik šį kartą padegėjas nusitaikė ne į ūkinius pastatus, o į trobą. Laimė, beįsiplieskiantis gaisras laiku buvo pastebėtas ir užgesintas.
Neabejojama - esama padegėjo
Pasak Baisogalos seniūnijos seniūno Romo Kalvaičio, padėtis Valatkonyse nepavydėtina. Bijodami dėl savo turto ir saugumo, gyventojai nemiega naktimis, laukia, ar tik piromanijos apimtas pamišėlis neapsireikš ir jų sodyboje. Radviliškio rajono policija informuota apie kaime vykstančius keistus įvykius, pareigūnai buvo atvykę, apklausė nukentėjusiuosius, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Kaimelyje dabar kiekvieną naktį budi policijos patruliai ir policijos rėmėjai.
Valatkonyse šiuo metu yra įrengtas kiaurą naktį šviečiantis apšvietimas. Seniūnas R. Kalvaitis pamąsto ir apie tai, ar nevertėtų įrengti ir vaizdo kamerų - tai turėtų padėti susekti nusikaltėlį ar pamišėlį. Seniūno žiniomis, paskutinis gaisras, galimas priskirti padegėjui, kilo ir praėjusį sekmadienį - buvo padegtas senasis Valatkonių dvaras.
Patys valatkoniškiai taip pat turi savų versijų. Pakalbintieji pasakojo, jog prieš užsidegant G. Brazinskienės ūkiniam pastatui, į jau gaisrą patyrusių Martyšių šeimos namo duris kažkas pabeldė. Tačiau išėjęs į lauką Viktoras Martyšius nieko nepamatė, o po kelių akimirkų plykstelėjo liepsna G. Brazinskienės kieme. Šios sūnus kilus gaisrui pastebėjo nuo jų namų laukais einantį kažkokį žmogų. Pašauktas jis pasileido bėgti. Arūnas Brazinskas jį dar mėgino vytis, tačiau bergždžiai. Vyriškis pasakojęs, jog tai buvęs jaunas ir nepažįstamas vyras. Pasigirdus kalboms apie šį faktą, kaimynai taip pat prisiminė kaime regėję nepažįstamą jauną vyrą.
Kai kurie gyventojai mano, jog viena iš šių nesibaigiančių gaisrų priežasčių gali būti ir vietinio jaunimo santykiai su gretimų kaimų bendraamžiais gyventojais. Žmonės pasakojo, jog apie gruodžio mėnesio vidurį tarp Valatkonių ir gretimų kaimų jaunimo buvo kilusios muštynės, kažkas kažką sumušė, kažką iš kažko atėmė. Todėl ne vienas, tarp jų ir Minkievičiai su Martyšiais, mano, jog čia greičiausiai bus kerštaujančiųjų "reidai", tik nukreipti ne į tuos taikinius. Mat visos padegtos sodybos yra netoli tų vietų, kur mėgsta rinktis Valatkonių jaunimas. Pro Minkievičių sodybą jie dažnai vaikščiodavo, G. Brazinskienės teritorijoje jaunimas netgi leidžia šiltus vasaros vakarus. Šeimininkė jiems čia leidusi įsirengti krepšinio aikštelę, nedraudžia jaunuoliams rinktis netoli gyvenamojo namo pastatytame nedideliame vasarnamyje. Todėl galvojama, jog apie šias Valatkonių jaunimo susibūrimo vietas žinantys "priešai" iš gretimų kaimų galėjo pamanyti, jog čia jie ir gyvena.
