Mantas LIDEIKIS
Psichikos negalią turintys asmenys nusikalsta žymiai rečiau, nei sveikieji, tačiau ligonių padaryti nusikaltimai dažnai sukrečia savo žiaurumu, nenuspėjamumu. Po panašių įvykių garsiai prabylama apie būtinybę pasirūpinti visuomenės apsauga nuo tokių ligonių. Mat, anokia čia paslaptis, tokie asmenys dažnai gyvena tarp mūsų. O izoliuojami jie būna tik tuomet, kai padaro kokį nors kraupų nusikaltimą - dažniausiai ką nors nužudo. Tuomet pasipila akmenys į medikų, valdininkų daržą - kodėl niekas nieko nedaro?
Tokių įvykių jau yra šiemet, buvo jų ir pernai, ir ankstesniais metais. Dažniausiai paaiškėja, jog žiauriai nusikaltęs asmuo jau buvo gydomas nuo kokios nors psichikos ligos, ne sykį gulėjo ligoninėje, bet būklei pagerėjus, išeidavo ir vėl gyvendavo visuomenėje.
Nužudymai žiaurūs ir nemotyvuoti
Neseniai Rokiškio rajono Pakriaunių kaime nužudyta 88 metų šio kaimo gyventoja Ona B. Moters kūnas aptiktas jos sodybos malkinėje, o mirtinu senutės sumušimu įtartas drauge su ja gyvenęs 51 metų sūnus. Jis pats iškvietė policiją, tačiau kas tarp jo ir motinos įvyko, pareigūnams taip ir nesugebėjo paaiškinti. Greičiausiai dėl to, kad neįstengė suvokti savo veiksmų. Mat šis Rokiškio rajono gyventojas - antrąją invalidumo grupę dėl psichinės negalios turintis ligonis. Yra duomenų, kad jau ir anksčiau šis vyras keldavo ranką prieš savo motiną. Po įvykio apklaustas policijoje, nužudymu įtarimas vyriškis uždarytas ne į Rokiškio policijos areštinę, tačiau į šio miesto psichiatrijos ligoninę.
Kitas visai nesenas įvykis nutiko praėjusių metų lapkričio pabaigoje. Kauną sukrėtė motinos ir dukros drama: viename iš Kauno daugiabučių peiliu buvo mirtinai subadyta 9 metų mergaitė. Kitų įtariamųjų nebuvo - tik mergaitės motina 52 metų Valė K. Ji taip pat atsidūrė ne policijos, o psichiatrų rankose. Iki šiol tebesiaiškinama, kas ir kodėl moterį pastūmėjo taip pasielgti. Jei Valė K. po išsamių psichiatrijos ekspertizių bus pripažinta nepakaltinama, jos lauks priverstinis gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Čia, beje, jau priverstinai gydomas ir Valės K. sūnus iš pirmosios santuokos. Yra žinoma, jog dar iki dukters nužudymo Valė K. turėjo psichikos problemų, jai reikėdavo psichiatrų pagalbos.
Praėjusiais metais Šiaulių apygardos teismas priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje skyrė ir 51 metų šiauliečiui Alvydui K. Mat psichiatrai nustatė, jog šis vyras, savo vaikų akivaizdoje itin žiauriai nužudęs savo 5 metais jaunesnę žmoną, nusikaltimo metu jau sirgo psichikos liga - kliedesiniu sutrikimu, todėl negalėjo savo veiksmų suprasti ir jų valdyti. 2005-ųjų sausio 2-ąją dviejų dukterų ir podukros akivaizdoje jis subadė peiliu savo žmoną. Po to, prieš pabėgdamas iš namų, dar padegė ir savo automobilį. Savaitę prasislapstęs vyras pats pasidavė pareigūnams. Įdomiausia tai, kad iki nusikaltimo niekas iš šeimą pažinojusių pašalinių net nebūtų pasakęs, kad Alvydas galėtų būti žiaurus. Atvirkščiai - jo bendradarbiai ir kaimynai jį laikė ramiu ir kruopščiu darbuotoju, geru žmogumi. Tačiau šeimoje jis jau buvo pažįstamas kitoks - dažnai konfliktuojantis, mušantis žmoną, pavydus, mėgstantis išgerti! Nusikaltimą vyras įvykdė būdamas blaivus. Jis vėliau pareigūnus tikino, esą žmoną tik norėjęs pagąsdinti, nes ši jį neva nuodijusi.
Dar vienas nužudymas taip pat įvykdytas penai. Balandžio mėnesį Rokiškio rajoną sukrėtė 39 metų Lailūnų kaimo gyventojo Eugenijaus B. nusikaltimas. Jis virtuviniu peiliu nupjovė galvą savo 67 metų motinai Ulijanai B. ir išmetė ją miške, netoli namų. Vyriškiui jau seniau buvo diagnozuota šizofrenija, jis nesyk gydytas ir Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Psichine negalia šis vyras susirgo dar tarnaudamas sovietinėje armijoje, iš kurios dėl to buvo demobilizuotas anksčiau laiko. Iki nusikaltimo jis taip pat buvo vos prieš mėnesį grįžęs po gydymo ligoninėje. Ligai paūmėjus, vyriškis tapdavo neprognozuojamas, kartą kirviu jau buvo sužalojęs motinai galvą. Po žmogžudystės sūnus prasitarė, jog savo motiną nužudė dėl to, jog ši... prastai gaminusi valgį.
Ligonio elgesio nuspėti neįmanoma
Kauno rajone esančios Žiegždrių psichiatrijos ligoninės direktorė Valdonė Matonienė teigia, jog mūsų valstybės įstatymai, reglamentuojantys sveikatos priežiūrą, numato, kad prieš guldamasis į gydymo įstaigą ar gaudamas kitas sveikatos priežiūros paslaugas žmogus privalo pareikšti savo asmeninį sutikimą. Todėl net ir psichine negalia sergančio asmens, jeigu šis prieštarauja, niekas negali savo nuožiūra paguldyti į ligoninę. Pasak gydytojos, uždaryti priverstinai gydyti leidžiama tik tokius pacientus, kurie dėl savo ligos kelia grėsmę aplinkiniams, savo pačių saugumui ar turtui. Bet ir tokiu atveju pacientas be sutikimo ligoninėje gali būti laikomas ne ilgiau kaip 48 valandas. Tolimesniam žmogaus gydymui psichiatrinėje ligoninėje jau reikalingas teismo leidimas.
Gydytoja sakė, jog šiuo metu Žiegždrių psichiatrinėje taip pat yra priverstinai gydomų asmenų. Šiuo metu tokių čia - 21. Tačiau nuo šių metų sausio mėnesio šių pacientų čia mažėja ir netrukus visai nebeliks. Mat pasikeitus kai kurioms Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, asmenys, įtariami padarę sunkius nusikaltimus dėl psichinės negalios, nebegali būti laikomi tokiose gydymo įstaigose, kaip Žiegždrių psichiatrinė ir kitos panašios ligoninės. Nuo šiol visi tokie ligoniai bus gabenami į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
Psichiatrai teigia, jog jei galėtų numatyti, ką psichozės metu padarys ligonis, užkirstų kelią nusikaltimui ir, ko gero, apie tokius atvejus niekuomet nekalbėtume. Tačiau esą nelogiška laikyti žmogų ligoninėje vien dėl tokių įtarimų. Iš ligoninės išleisti psichikos liga sergantys žmonės kartais padaro smulkių nusikaltimų, įsivelia į muštynes. Tačiau kraupių nusikaltimų padaro ne taip jau ir dažnai. Tokie, kurie taip pasielgia, vėliau gydomi ilgus dešimtmečius. Pagal galiojančius įstatymus 2 kartus per metus tokie ligoniai turi būti perteisiami ir jeigu jų būklė gerėja, medikai gali teismui rekomenduoti sušvelninti stebėjimo sąlygas.
Teismas - aukos motinos pusėje
Iki šiol Lietuvoje dar nebuvo, kad medikai būtų pripažinti atsakingais už psichinio ligonio elgesį. Tačiau prieš porą savaičių Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtas ieškinys, kurį pateikė kiek daugiau nei prieš 2 metus psichikos ligonio nužudytos 12 metų mergaitės motina. Buvo prašoma priteisti pusę milijono litų, tačiau teismas šią sumą sumažino dešimteriopai. Šizofrenija sergantis Romualdas L. ir Sveikatos apsaugos ministerija moteriai įpareigoti sumokėti 50 tūkstančių litų. Nutartyje konstatuota, jog Sveikatos apsaugos ministerija nepateikė neginčijamų įrodymų, jog padarė viską, kad vilnietės dukterį nušovęs Romualdas L. būtų izoliuotas nuo visuomenės ir taip būtų užkirstas kelias tragedijai.
Šį nelaimė nutiko 2004 metų gruodžio 1-ąją. Tuomet sostinės Žirmūnų gatvėje bute aptiktas čia gyvenusio 43 metų Henriko V. ir 12 metų šio podukros kūnai su šautinėmis žaizdomis. Vilniaus policija ištyrusi įvykio aplinkybes nustatė, jog tą dieną šiuose namuose galėjo lankytis šizofrenija sergantis R. L. Vyriškis netrukus buvo sulaikytas - tuomet ir pradėjo aiškėti sunkiai suvokiamo nusikaltimo motyvai.
Pasirodo, šis žmogus pas Henriką V. užėjo pasiimti pistoleto, kurį šis jam buvo nupirkęs. Tačiau susiginčijus dėl ginklo kainos, užtaisytą pistoletą ligonis atsuko į vyrą ir jį nušovė. Bute patėvio aplankyti atėjusios mergaitės jis nepasigailėjo kaip nereikalingos liudininkės.
Ieškome kaltų? Kaltų nėra
Tačiau kas iš tiesų turėtų būti daroma, kad psichine negalia sergantieji priepuolių metu nenusikalstų? Kas tuo turėtų rūpintis - medikai, visuomenė ar ligonio šeima? Gydytojas psichiatras Edmundas Mykolaitis mano, jog tokiu žmogumi rūpintis reikėtų visiems. Pasak mediko, mūsų visuomenė, susidūrusi su sergančiaisiais psichikos liga, yra itin netolerantiška ir baili. E. Mykolaičio teigimu, per maždaug 30 darbo metų net keliose psichiatrijos ligoninėse jam teko matyti visokių ligonių. Užėjus priepuoliui vienas pacientas gydytoją net buvo sužalojęs. Ir vis dėlto labai retai teko girdėti, kad kuris iš ligonių padarydtų sunkų nusikaltimą. O vadinami sveikieji sunkiai nusikalsta beveik kasdien. Gydytojo žodžiais, ligos priepuolio metu žmogus elgiasi agresyviai ne todėl, kad jis norėtų kažką sužaloti ar sužeisti, o dėl to, kad taip jį elgtis verčia nekontroliuojami savisaugos instinktai, lydimi didelės baimės ir dėl to kylančio įniršio. Ta būsena panaši į afektą, dėl to vėliau žmogus dažnai neprisimena, ką padaręs, o jei ir prisimena, viso to nesuvokia. Tai itin sudėtingas psichofiziologinis reiškinys, kurį paaiškinti stengiasi šiuolaikinis psichiatrijos mokslas.
Visuomenė, linkusi atstumti ar netgi smerkti patį ligonį ir jo šeimą, padaro meškos paslaugą sau. Anksčiau ar vėliau tai atsigręžia prieš ją pačią. Juk ligonio artimieji dažnai taip pat nėra pajėgūs vieni susitvarkyti su tokia problema. Jei žmonės labiau domėtųsi tokiais kaimynais, daugiau bendrautų su jų artimaisiais, būtų daugiau šansų, kad ligos paūmėjimas bus pastebėtas ir ligonis, galbūt laiku įkalbėtas vykti gydytis, išvengs psichinės ligos krizės. Mat izoliuoti žmogų po nusikaltimo - tas pats, kas ir mojuoti kumščiais po muštynių.
