Vytautas ŽUTAUTAS
Iš toliau žiūrint, maža ta mūsų valstybė - lyg vienas didelis kaimas. Bet pasidairius po apylinkes susidaro kiek kitoks vaizdas. Skirtumų dar gana daug. Įdomu Kernavėje. Nebuvus kad ir porą metų vis tiek matyti, jog miestukas keičiasi, tampa turistų traukos centru. Vaizdingos apylinkės, piliakalniai, suvenyrų parduotuvės - visa tai daugiau užsieniečiams. Lietuviams Kernavė įdomi kaip valstybės formavimosi liudytoja - Kernavės pilis kartu su Medininkais ir Trakais sudarė Vilniaus gynybos sistemą. Susipažinti su piliakalniais ir su apylinkėmis galima ne tik pėsčiomis, bet ir įsėdus į karietą ar mediniu autobusu "Kernavette". 30 žmonių vežantis mersedesas papuoštas rąstais ir lentomis. Jo savininkas, aišku, ne koks vietinis verslininkas, bet prancūzas Patrikas, beje, dar siūlantis ir jojimo pamokas. Užtat, matyt, ir autobuso pavadinimas ne visai lietuviškas.
Kad lietuvybės Lietuvoje dar trūksta, įsitikini kiekviename žingsnyje. Sekmadienį, tuo laiku, kai daugelis traukia į bažnyčią, pakelės kavinukėje tuoj už Prienų jau gerokai truktelėjęs keturiasdešimtmetis, pagal išvaizdą lietuvaitis, šaipėsi iš Lietuvos himno. "Lietuva, tėvyne mūsų, sulindai į šikną rusų", - traukė vyras ir kartu sėdinčioms damoms aiškino, kad tvarką Lietuvoje galėtų padaryti tik Uspaskichas. Ponas Viktoras, nuolat mirgantis televizijos ekranuose, Lietuvoje turi daugybę rėmėjų. Sėdintieji prie butelio ir žiūrintieji LNK laidą "Teismas" pasiruošę Uspaskichą padaryti net prezidentu. Gailisi tik, kad šiemet jų dievukas dar nesibalotiruoja. Konservatoriai pavėlavę bando gintis nuo šio gerojo ruso, bet efektas gali būti ir atvirkštinis. Lietuvoje juk taip - jei Landsbergis ką peikia, to reitingai vis kyla. Šis Lietuvoje natūralizuotas ateivis visuose susitikimuose juodina Lietuvos valstybę, jos demokratiškai išrinktus buvusius ir esamus vadovus, esamą mūsų valstybės konstitucinę sandarą, tyčiojasi iš lietuvių tautos. Jo pasisakymų moto: "Kvailiai lietuviai nesugeba valdyti savo valstybės, jiems reikia ruso", - tai eilutės iš Sąjūdžio kreipimosi į laikinąjį prezidentą. Kaimas tokį rusą jau surado. Ir balsuos už tą, už kurį lieps rusas.
V. Uspaskichas dabar neigia, atseit jo žodžius apie rusą žurnalistai ištraukė iš konteksto. Tačiau pasąmonėje dar dažnas rusas galvoja panašiai kaip tas, kuris traukinyje "Kaliningradas - Maskva" užrašė "Lietuva - rusams". Valdžios vyrai ir diplomatai apie tai tiesiai nesako, o paprasti rusai to neslepia: kas užrašo krauju, tas tiesiai pasako, kad jei patys negrįšite į mūsų glėbį, tai mes jus sugrąžinsime. Nepavyko to padaryti J. Borisovui per R. Paksą, bandys V. Uspaskichas. Nepavykus jam, bandys dar kas nors, bet rusai Lietuvos taip lengvai nepaliks. Jie neslepia, kad Baltijos šalyse, kurioms tiekia dujas, naftą, kurios energetiškai priklauso nuo Rusijos, nori turėti prorusiškai nusiteikusį Seimą, panašią Vyriausybę. Tam rusų norui pritaria ir V. Uspaskicho užhipnotizuoti lietuviai - apklausų rezultatai liudija, kad pusė Lietuvos gyventojų ilgisi sovietmečio.
Miestas, o ypač Vilnius, kuriame daugiau jaunimo, nuo ruso stengiasi pabėgti. Čia kokioje nors "knaipėje" koks nors truktelėjusysis baltosios galėtų užtraukti: "Lietuva, tėvyne mūsų, sulindai į šikną Bušo". Vilnius, bent jau centras, nebesiskiria nuo kitų Europos šalių sostinių. Išpuoselėtos gatvės, didžiuliais langais švytinčios kavinės, jau į gatves staliukus išnešę restoranai, gatvės muzikantai ir aplink angliškai, vokiškai, švediškai ir kitomis kalbomis kalbantys praeiviai. Prekybininkai, matyt, tik jiems ir dirba, visiškai užmiršdami vietinius. Užsukome į argentinietiškų patiekalų restoraną "El Gaucho Sana". Didelėmis raidėmis šviečia reklama "Open". Lietuviškai - nė žodžio. Toliau - dar gražiau: padavėjas atneša meniu, bet vienas - rusų, kitas - anglų kalbomis. Lietuviško taip ir nesurado. Gal tai ir smulkmenos, bet kai su jomis susiduri ne vienoje vietoje, tada ir pagalvoji, ar tikrai Lietuvoje gyveni. Net prie ruso buvo reikalaujam iškabų dviem kalbomis, o dabar jau užtenka ir vienos. Aišku, vien dėl to perfrazuoti himną apie Bušo užpakalį juokdariai gal ir nesiryžtų, bet kai nutuoki apie bendrą šalies politiką, jau gali ir uždainuoti. Ypač kai sužinai vis daugiau apie tai, kaip buvo parduota "Mažeikių nafta". JAV pareigūnai spaudė lietuvius, kad šie naftos įmonę atiduotų "Wiliamsui", antraip gąsdino, kad nepasirašymas gali turėti strateginių pasekmių. Bendrą Lietuvos politiką dabar sprendžia jau ne tik Bušas, bet ir ponai, sėdintys Briuselyje. Akcizai šilumai, PVM maisto produktams, degalams ir degtinei jau nustatomi ne Vilniuje, bet Belgijoje. Ir kai paklausęs mūsų kandidatų tiek į Europarlamentą, tiek į prezidentus išgirsti, kad jie žada sumažinti šilumos ar vaistų kainas, gali tik stebėtis valstybės moterų ir vyrų melu. Taip kalbėdami jie "kabina makaronus" lengvatikiams tik trokšdami, kad juos išrinktų į šiltus postus. 13 gudruolių išvažiuos į Briuselį, smagiai ten gyvens, o kiek čia kainuos šiluma ar vanduo, jiems - nė motais. Vyrai ir moterys Briuselyje gaus solidžią algą ir dar 800 litų kasdien pragyvenimui. Užtat ir konkursas į Europos Parlamentą didžiulis - net 19 į vieną vietą. Ir kandidatuoja ne prasčiokai, o turintieji storas pinigines. Štai Darbo partijos sąraše pirmoji įrašyta Ona Juknevičienė pernai uždirbo 651 000 litų, arba daugiau kaip po 54 000 litų per mėnesį. Kitų kandidatų atlyginimai mažesni, lyginant su O. Juknevičienės, bet gan svarūs lyginant su eiliniais lietuviais: vidurkis - po 6 490 litų per mėnesį, neatskaičiavus mokesčių. Vadinasi, jie tikisi, kad Briuselyje uždirbs dar daugiau arba turės kitokios naudos.
Savo Briuselio po Europą ir už Atlanto ieško ir paprasti lietuviai, Lietuvoje nesuduriantys galo su galu. Net pagal oficialią statistiką per dešimt metų iš Lietuvos emigravo 278 000 žmonių. Įvairūs tyrimai rodo, kad į užsienį norėtų išvykti 70-90 procentų 15-24 metų jaunimo ir 60-75 procentai aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunuolių. Tik 9 procentai norėtų išvykti visam laikui. Kiti mielai sugrįžtų į Lietuvą, kai ji visa pasidarys panaši į Vilnių. Tačiau istorija rodo ką kita. XX amžiaus pradžioje dirbti Šiaurės Amerikoje anglies kasyklose ir geležinkeliuose, Čikagos skerdyklose iš Lietuvos išvyko 200 000 žmonių. Į namus sugrįžo tik apie 20 procentų emigrantų. Kiti integravosi į vietos visuomenę.
