Šiandien tapo išties populiaru kalbėti apie studentų skurdą ir vargus. Ypač po neseniai įvykusio studentiško „pajudėjimo“, kurio dvasią puikiai atskleidė vienas iš skelbtų lozungų: „Brazauskai, duok man litą!“ Juolab kad ir pats masinis studentų mitingas susilaukė gana prieštaringų reakcijų: vieniems tai panacėja aukštajam mokslui, kitiems – dar vienas nevykęs bandymas atkreipti dėmesį į aukštojo mokslo problemas.
Tačiau norisi pabrėžti viena: tai, kas įvyko ir kaip įvyko – studentų skurdo pasekmė. Ir šį kartą materialinė studentų gerovė nėra tas veiksnys, kuris verčia daryti tokias išvadas. Priešingai, finansiniai reikalavimai tik nuslėpė akademinį, žmogiškąjį (moralinį, kultūrinį, intelektinį) ir socialinį skurdą, kuriame gyvena ir kurį palaiko, gaila, patys studentai.
Turbūt visi sutiks, kad pirminė universiteto funkcija visada buvo ir yra išugdyti visapusiškai išprususią ir apsišvietusią asmenybę. Nesinori šių žinių visumos sutapatinti su „specialybe“, bet akivaizdu, kad tik tas pilietis, kuris geba suvokti pasaulio įvairiapusiškumą, visumą (kitaip sakant, universumą, juk ne veltui universitetas), galės greitai ir veiksmingai reaguoti į naujai iškylančius profesinius iššūkius. Būtent toks žmogus visada bus vertinamas kitų, t.y. kolegų, darbdavių, partnerių ir pagaliau visos visuomenės, kurios labui ir yra pasitelkiamas jo „profesionalumas“.
Deja, mūsiškėje Alma Mater Universitas Vilnensis neretai kreipiamas dėmesys tik į tai, kaip pritraukti naujų lėšų ir didinti biudžetą, tačiau visiškai pamirštamas socialinis ir dvasinis skurdas, kuriame su malonumu murkdosi eilinis studenčiokas. Pinigų argumentas, žinoma, visada svarbus, tačiau vien kalbų apie nuolatos „tuščią skrandį“ tikrai neužtenka, jei norime pagaliau sukurti stiprią universiteto bendruomenę, pagrįstą tarpusavio pagarba bei pasitikėjimu, ir atsikratyti, atvirai tariant, vis dar pas mus paplitusio žmogiškojo chamizmo ir cinizmo.
Tokias gana kategoriškas išvadas verčia daryti ne tik keleri universitete praleisti metai, bet ir neseniai VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantų atliktas tyrimas apie studentų socialinio kapitalo būklę Vilniaus universitete. Su kai kuriomis retomis išimtimis išvados labai paprastos ir dabar gana dažnai įvairiuose pasisakymuose tiesiai įvardijamas: „Universitetas – laiko vilkinimas už valstybės lėšas“ (http://www.omni.lt/index.php?base/z_302184). Trumpai tariant, galima išskirti tris aiškias jaunimo pozicijas, kurios lemia tokią situaciją: nesvarbu, kur eiti – svarbu įstoti; nesvarbu, kaip studijuoti – svarbu „praslysti“; nesvarbu, kuo būti – svarbu patirti „studentavimo ekstazę“.
Studentų požiūrio į aukštąjį mokslą problemos prasideda jau mokykloje. Retas kuris prisipažins, kad tikrai žino, kuo nori būti baigęs studijas ir ar gauta specialybė yra būtent ta, kuria jis nori užsiimti ateityje. Todėl lieka trys „racionalūs“ ir visuomenėje palaikomi argumentai: tai yra madinga ir visi tai studijuoja; ši specialybė leis užsidirbti arba išvažiuoti į užsienį; čia įstoti gana paprasta.
Nesvarbu, kad jaunasis abiturientas neturi nei noro, nei galimybių (šiuo atveju nebūtinai materialinių) studijuoti universitete – mūsų aukštojo mokslo sistema pasistengė, kad niekas nepatirtų didelio streso ir būtų užpildytos visos rektorių sukurtos vietos. 20 vietų pasirenkamų specialybių sąrašas stojant prašyte prašosi ne mąstyti, ką pasirinkti, o tiesiog bandyti: jei nebūsiu teisininkas – būsiu ekonomistas; jei nebūsiu ekonomistas – būsiu sociologas, jei nebūsiu sociologas Vilniuje, būsiu sociologas Šiauliuose, jei nebūsiu sociologas Klaipėdoje – būsiu krepšinio treneris Kaune ir t.t. Nieko nuostabaus, kad daugiau nei pusė studentų ne tik nėra tikri, ar ateityje norės dirbti pagal specialybę, bet taip pat nėra linkę kaip nors labiau įsitraukti į universiteto ar fakulteto gyvenimą. Tokiu būdu tos negausios gretos, kurioms studijos yra išties pagrindinis dalykas, norom nenorom patenka į aplinką, kurioje teikiamas prioritetas „neformatui“ (plačiai nuskambėjęs studentų miuziklas, – aut. past.) ir konkursams apie nusirašinėjimą, bet ne akademinei veiklai.
„Studentaujant“ toliau, derėtų užmiršti ir patį supratimą, kad dar apskritai studijuojama būtent universitete. Gerai, jei kas nors sugeba jaustis savo fakulteto dalimi, tačiau dažniausiai pasitaikanti tendencija – „sulankyti“ visus dominančius (tik dominančius) kursus ir išlaikyti egzaminus. Problema yra ne tik pasenusios ir nereikalingos universitetinės programos, ne tik „nuobodus“ dėstymas. Kur kas svarbiau pabrėžti jau minėtą dviprasmišką studentų požiūrį į studijuojamą dalyką ir vadinamosios „universitetinės bendruomenės“ tarpusavio santykius.
Pirma, universitetas studentams (ypač vyresniųjų kursų) dažnai yra tik fakultatyvinė veikla, kuri papildo „tikrąjį“ gyvenimą: darbą, draugus, „tūsus“, – ir suteikia aukštojo universiteto diplomą. Antra, tokį didėjantį studentų akademinį cinizmą tik dar labiau skatina dažnai pasitaikantys negatyvus dėstytojų ir administracijos požiūris į studentą, kaip neaišku ką čia darantį ir nežinia kam reikalingą pašalietį. Studentas dėstytojui nebėra nei kolega (nepaisant dažnai vartojamos retorikos), nei klientas, o tokius žodžius kaip „ugdymas“ ir „išmintis“ universiteto auditorijoje apskritai galima būtų pamiršti – dėstytojai išdėsto, bet ką su visa šia „dėlione“ daryti, turbūt nežino ir jie patys. Trečia, patys studentai nesugeba aiškiai suformuoti, nei ko jie nori iš universiteto, nei ką jiems teikia jų išsilavinimas. Vienintelis dalykas, kuris juos vienija – pusantros akademinės valandos nieko nesakančių žvilgsnių į dėstytoją ir neapykanta vienam iš „kirvių“.
Mūsų suvaidintoje universiteto bendruomenėje kaip tikras stebuklas atrodo kiekviena iniciatyva, net jei ji „nuleidžiama iš viršaus“. Mitingo idėja bent iš pradžių natūraliai verčia džiaugtis ir klausti: koks visų aukštųjų mokyklų studentų suvoktas bendras interesas galėjo suvesti studentus į vieną krūvą? Deja, manau, atsakymas labai paprastas – suprantamas tik vienas bendras interesas, užgožiantis visą, ką turėtų duoti universitetas – pelnas. Studentų mitingas puikiai tai atskleidė: prašyta duoti pinigų ir nesvarbu, kieno sąskaita ar į kieno kišenę, svarbu, kad biudžetiniai metai būtų pelningi, o suvaidinta studentų vienybė reikš dar vieną pliusiuką „subiurokratėjusioms“ studentų atstovybėms.
Gal tokia universiteto „uabizacija“ ir yra atsakas į vadinamuosius šiuolaikinius globalaus pasaulio iššūkius? Bet kur tuomet pranyko paties universiteto kaip „mokslų motinos“ samprata? Kaip gali būti reformuotas universitetas, jei nežiūrima į save kaip į universiteto dalį, o tiktai ieškoma priešų ir blogybių kažkur kitur, pavyzdžiui, tolimuose Vyriausybės koridoriuose?
Kitaip tariant, užuot vadinamiesiems „studentų atstovams“ rengus rėksmingus masinius mitingus, vertėtų paskatinti kiekvieną paprastą studentą nuoširdžiai susimąstyti: „Kas man iš tikrųjų yra universitetas, į kurį vaikštau kasdien: pastatas iš plytų, beprasmių žinių kalykla ar pigių pusfabrikačių cechas? Jei kažkas daugiau, ką aš padariau, kad universitete kas nors pasikeistų?“ Mitingai universitete iš tikrųjų nieko nepakeis. Masė, kuri kaip mantrą kartoja atmintinai išmoktus šūkius, niekuo nesiskiria nuo bliaunančios avelių bandos, kurios ieško vešlesnių ganyklų, bet nežino, kad jas pačias ruošiasi pjauti.
Vis dėlto norėtųsi straipsnį pabaigti optimistine gaida. Išties yra tam tikro pagrindo viltis, kad studentai, dėstytojai ir visas universitetas apskritai pagaliau suras savyje noro ir valios kurti gyvybingą ir dvasingą universiteto bendruomenę, kuri būtų pagrįsta ne laikinais interesais, bet įsitikinimu, kad savo gyvenimą galima reikšmingai praturtinti ne tik papildomų lėšų dėka, o pirmiausia remdamiesi tikėjimu ir sutelktu darbu bendrų idealų vardan. „Pereat tristitia, pereant osores, / Pereat diabolus, / Quivis antiburschius, / Atque irrisores! (pasimetusiems universiteto bendruomenės nariams studentų himno „Gaudeamus igitur“ paskutinio posmo vertimas: „Tepraeina liūdesys, tepraeina skausmas, / Tepraeina velnias, / Kuris yra antiburšiškas / Ir kitos negandos!)
Kadangi patys jaučiame pilietinę atsakomybę dėl dabartinės padėties universitete, studentų savivaldoje ir studentų gyvenime apskritai bei puikiai žinome, kiek turime nuoširdžių bendraminčių įvairiose formaliose ir neformaliose studentų organizacijose, buriame judėjimą „Studentų bendruomenė“, kurios galutinis tikslas – stiprus, demokratiškas ir pilietiškas universitetas Lietuvoje. Kelias ilgas, tačiau vertas darbo ir pastangų. Pirmasis projektas: „Erasmus vs. Marasmus“. Tai straipsnių ciklas apie įvairių studentų įspūdžius apsilankius Vakarų šalių universitetuose. Kartais akivaizdžių kontrastų pajautimas gali labai gerai padėti suvokti tikrąją padėtį ir pasiryžti konkretiems veiksmams. Jei turite idėjų ir norite prisijungti, rašykite [email protected].
