Didelė dalis informacijos iš Irako pateikiama gerai - tai JAV ar britų armijų komunikatai. Jie teikiami sausi, trumpi, bet su užuominomis, kurios leidžia bent kiek prakutusiam karo korespondentui suprasti, kas vyksta. Bet karo korespondentų Lietuvoje nėra, o reporteriai nepagauna, apie ką kalbama. Ir kartais varo Irako propagandą kaip esminę informaciją.
LNK šeštadienio vakaro žiniose su siaubu pasakojo apie JAV raketų antpuolį berods į Irako ryšių centrą, kur savo palydovines ir kitokias antenas ant stogo išsidėstę užsienio žurnalistai. Išpuolis prieš spaudos laisvę - buvo pakelta irakietiška idėja. O TV3 korespondentas, ant to stogo laipiojantis, kur beveik už kelių metrų nuo jo ta raketa smogė, susižavėjęs pasakoja - amerikonų taiklumas fantastiškas, irakiečių ryšių palydovinę lėkštę kažkokia superraketėlė sunaikino, kitų - nepalietė, o ta irakiečių lėkštė buvo per metrą apsupta plytų sienele - sienelė liko nepaliesta, lėkštės nebėr. Fantastika, prisimenant rusų artilerijos darbą Čečėnijoje ar Dagestane ar Grozno bombardavimus.
Jei britams leistų bombinti Basrą pagal rusų taisykles, ten nebūtų pusės namų, bet britai būtų Basroje ir kontrolės punktuose šaudytų keistuolius ar šiaip praeivius. Šis karas yra kitas, kito lygio, šaudoma centimetro tikslumu ir ką tai sako? Kad pagaliau dirba sąjungininkų žvalgyba, tiesa, ji geriausiai dirba Bagdade. Ir kad taikiniai atrenkami kariniai, o tiekai bombų reikia daug maisto - karinių taikinių, kurie keičia dislokacijos vietą, kai tai įmanoma.
Sausai pranešta, kad paimti dykumų aerodromai, amerikonų štabas sausai pranešė, kad jie paimti sveiki - ir niekas nesuvokia, kas tai buvo per darbas - savaime suprantama, užminuotus aerodromus, su degalų atsargomis ir nepaliesta infrastruktūra reikėjo paimti spec. daliniams, šturmuojant lygioje vietoje, iš dykumos, kur viskas plika akimi per dešimt kilometrų matosi, o irakiečiai tai binoklius turi. “Nikitos” vertas uždavinys. Tai superlyga, o niekas nesugeba pakomentuoti, kokia tai sėkmė.
Um-Kasro uoste 120 žmonių priešinasi sąjungininkams - tą žinią trimituoja visos stotys ir visi mikrofonai, - įnirtingas nelauktas pasipriešinimas! Žiaurios kovos, armija sustabdyta, pranešimai apie Um-Kasro paėmimą buvo pernelyg ankstyvi ir pernelyg optimistiški - ir žurnalistai paklusniai deda į kelnes, padedami irakiečių dezinformacijos, žinoma. Kas tai yra 120 žmonių? Tai kuopa, kuriai komanduoja gal kapitonas, gal majoras. “Įsitvirtinę” jie ne bunkeriuose, o plytiniuose pastatuose, apdėliotuose smėlio maišais. Palaukit, tai už dvidešimt kilometrų pakabinti du sraigtasparnius arba ten pat pastatyti du savaeigius artilerijos pabūklus, ką jau kalbėti apie raketą, ir po minutės ten bus lavonų ir plytų košė, ir visas pasipriešinimas. Tas “aršaus pasipriešinimo židinys” yra tiesiog apgailimas. Į jį žiūrima humaniškai, gal perdėtai humaniškai. Jokio puolimo jis nestabdo. O savaitę trimituojama vos ne apie Bresto tvirtovę Um-Kasre. Gaili šitos kuopos sąjungininkai, gal laukia, kol šaudmenys baigsis, pasiduos ar ką. Pasakysiu, kad toks humaniškas karas kiek primena kvailystę, bet ką padarysi, tokia taktika. Saugoti netgi priešo kareivių gyvybes. Kiek toli su tokiomis pliuralistinėmis pacifistinėmis pažiūromis bus važiuojama, sunku pasakyti. Žinoma - vožtų iš sraigtasparnio ar raketa - korespondentai pasibaisėję braidytų po košę, filmuodami žinias Vakarų pasaulio vakarieniautojams.
Arba - vėl žinia, aršūs mūšiai, sustabdytas puolimas, puolantis amerikiečių pulkas susidūrė su aktyviu pasipriešinimu. Gynyba žlunga, - šaukia žiniasklaida, šakės. Bet jei įsiklausai į komunikatą - šarvuočiai, gabenantys pėstininkus ir keliolika tankų, maždaug amerikiečių pulkas, priartėjo prie apsikasusių irakiečių, t.y. susilietė su priešu dar ne per “Kalašnikovo”, bet per tanko pabūklo šūvio atstumą. Tai ne pritrenkianti nesėkmė, bet priartėjimas prie priešo apkasų. Tai yra normaliausias karo įvykis. Apsišaudyta, tai natūralu, tam ir karas. Amerikiečių pulkininkas atitraukia pulką kelis kilometrus atgal. Atmušė amerikonų ataką! - šaukia paklaikusi žiniasklaida ir irakiečiai, - jankiams teko trauktis. Žinoma, teko trauktis, jei pulkininkas nori neprarasti nė vienos gyvybės užimdamas apkasų liniją, jis atitraukia savo pajėgas ir su ryšio radiju ar mobiliuoju susisiekia su artilerija ar sraigtasparnių pulku, po kelių valandų apkasuose tuščia. Vėl puolimas, vėl stabdomas - vėl kontaktas su priešu. Irakiečiai, jei jie skaitę bent XIX a. karybos vadovėlius, tiesiog atsitraukę į antrąją, iš anksto paruoštą antrąją liniją, kurios iš oro gal ir nesimato, ir pliekia iš ten. Vėl amerikiečių pulkininkas pakartoja savo veiksmus ir antrojoje linijoje nieko nebelieka - gal po nuosavo pulko haubicų, gal ir po toliašaudės artilerijos. Ir važiuojama toliau, darbas toks. Apkasai užimami, mėgintas sudaryti irakiečių fronto ruožas pralaužtas. Be nuostolių. Irakiečiai ir Vakarų žurnalistai ir mūsiškiai beždžioniškai kartoja “aršūs mūšiai”. Na taip, bet tai elementariausia karo technika. Kariuomenė turi kariauti, gynėjai turi kastis apkasus, puolantieji, jei jie turi aviacijos persvarą ir artileriją, nekontaktuoja ugnimi, nepuola į durtuvų ataką. o atsitraukia ir šaukia pagalbą. Tai statutiniai dalykai, numatyti amerikonų taktikos vadovėliuose. Jokio čia aršaus mūšio, tai “Kalašnikovais” tarškinančių irakiečių triuškinimas artilerijos ar sraigtasparnių ugnimi - per didelį ir saugų atstumą.
Arba niekas taip ir nepagauna, kad dviejų strateginių tiltų per Eufratą užėmimas - tai filigraniška akcija, verčianti iš koto. Juos saugojo ir zenitinė artilerija, ir gvardijos elitiniai daliniai, ir irakiečių “specnazas”, ir žvalgyba, ir, žinoma, jie užminuoti šimte vietų. Nors komunikatas teigia, kad abu tiltai prie Nasirijos užimti sveiki. Tai juvelyrų darbas. Korespondentams atrodo, kad užimti sveiką tiltą tiesiog normalu, ne - tai nėra natūralu, tai stebuklai.
Ir taip toliau - tas “pašėlęs irakiečių pasipriešinimas” trunka tol, kol ant jų užliejama ugnies lavina, t.y. kol puolantiesiems tenka atsitraukti prieš artilerijos ar aviacijos smūgį, kad nepakliūtų po sukelta savųjų ugnimi. Ir visa istorija apie aršius mūšius, atsitraukimus, apsuptų garnizonų pasipriešinimus. Kita vertus, tai tiesa - amerikonai ir britai tiesioginio kontakto ugnies linijoje vengia. O kam kišti savas galvas po kulkom, jei tam yra irakiečiai?
Už cinizmą atsiprašau, bet komentatoriai “Kalašnikovo” nematę, nė taktikos vadovėlių nevartę, o apie kovos veiksmų išmanymą žinių semiasi iš Irako “pokazuchos”. Dėl to ir trenkė amerikonai į tą anteną. Dar vienas tobulas dygsnis. Milimetro tikslumu.
