"Akistatos" korespondento nuotykiai Londone.
Sigitas STASAITIS
VRM - išsikerojusio biurokratizmo citadelė
Anglijos lietuviai įtampą dažnai slopina alkoholiu. Lietuvių nuomojamas namas, kuriame Londone apsistojau, visą penktadienio vakarą skambėjo nuo lietuviškos muzikos bei riksmų - išėję į kiemą supratome, kad kažkur šalia, už poros namų, irgi apsigyvenę tautiečiai, kurie yra persigėrę ir nebesuvokia, jog su savo linksmybėmis bet kurią minutę gali prisišaukti policiją. Triukšmadariams tądien sekėsi - neprisišaukė, tad kitą rytą musulmonų apgyvendinta gatvė vėl drebėjo nuo olimpinės dainos "Juk mūsų tik trys milijonai". Neperdedu sakydamas, jog tą dieną man susidarė įspūdis, kad mažiausiai pusė mūsų "trijų milijonų" jau Londone. Visi nusprendėme, kad arba namą išsinuomojo kvailiai, arba mokslo ar biznio vizas nusipirkę drąsuoliai - jiems, aišku, visus metus spjauti į policiją. Nieko, po metų, kai vizos pasibaigs, tie drąsuoliai tupės tylesni už peles.
Po visų nuotykių Londone nutariau aplankyti Vidaus reikalų ministeriją (Home office), kur tikėjausi gauti oficialią informaciją apie Lietuvos piliečius Londone. Karalystės VRM įsikūrusi masyviame daugiaaukštyje prestižinėje karalystės vietoje - iškart už Parlamento rūmų su garsiuoju Big Beno bokštu. Viduje - policininkai bei pora informatorių moterų baltomis bliuzelėmis.
- Apie politinio prieglobsčio pasiprašiusius lietuvius jums papasakos Imigracijos departamento darbuotojai, - paaiškino juodaodė informatorė, kai prisistatęs paklausiau, kiek Lietuvos piliečių Jungtinėje Karalystėje yra pasiprašę politinio prieglobsčio, kokius motyvus dažniausiai nurodo prašytojai, ar jų mažėja, kiek deportuota, kiek turistų neįleidžiama į šalį ir t. t. - Štai jums telefono numeris, o ten - telefonas. Skambinkite.
Ką gi, skambinu, atsiliepusiam balsui vėl penkias minutes prisistatinėju ir aiškinu, ko noriu. Išklausęs balsas atsako, jog reikia skambinti jų atstovui spaudai, ir pasako trečią numerį. Vėl skambinu, vėl beriu savo tiradą. Pašnekovė paprašo laukti, kol prieis kompetentingas jos kolega. Palaukęs dešimt minučių, tačiau taip nieko nesulaukęs, padedu ragelį ir kėblinu namo.
Išsigando tik parlamentarų
- Jūs gi jau vakar buvote, - kitą dieną nedraugiškai pasitinka ta pati negrė ir teisinasi, jog visi ten užversti darbu, todėl informaciją gauti sunku.
Šįkart informatorė pasiūlo važiuoti į Kroidoną, kur yra pabėgėlių stovykla bei kontora.
Keliu mandagų skandalą. Negrei į akis išdedu, jog kelis tūkstančius kilometrų skridau ne tam, kad dėl kelių skaičių mane klerkai siuntinėtų po Londoną. Moters balsas irgi stiprėja, ji piktinasi, jog per tokius kaip aš nebespėja dirbti. Mintyse pasiunčiu "vargšelę", labai "sunkiai" triūsiančią už niekingą kokių 10 000 litų atlyginimą (jei ne didesnį) ir palinkiu su lietuvėmis padirbėti viešbučiuose, iš palovių renkant turistų primėtytus prezervatyvus, rizikuojant būti apvagintai arba negauti savo uždirbtų kelių šimtų svarų.
Staiga piktas kudakavimas liaujasi, negrės balsas tampa lyg šilkinis, ji man vėl mandagiai šypsosi ir užrašo dar vieną telefono numerį. Apsidairęs pamatau permainų priežastį - į VRM užsukę vyrai, spendžiant iš emblemų švarkuose, - Parlamento nariai.
Šįkart telefonu atsiliepęs balsas paaiškina, jog visa prieinama informacija - karalystės VRM interneto puslapyje. Šiomis dienomis Londone vyksta akcija - gatvėse įdiegti nauji taksofonai, kuriais gali nemokamai (!) prisijungti prie interneto. Tad viename jų įsijungiu VRM tinklalapį ir teperskaitau 20 šalių, kurių piliečiai dažniausiai prašo prieglobsčio, sąrašą. Lietuva paminėta kartu su Rusija, Lenkija, Ukraina, Čekija, Albanija, Rumunija ir kitomis. Ir jokių konkrečių skaičių. Tai ir viskas, ką pavyko sužinoti.
Bukų policininkų irgi yra
Metro važiuodamas į Skotlandjardą, Londono policijos štabą, vagone perverčiu paliktus laikraščius. Tampa savotiškai smagu: čia viskas taip pat, kaip ir gimtinėje, ir netgi baisiau: penkiolikmetė Steisi diskotekoje nusinuodijo "Ecstasy" tabletėmis, o britės Ana Kid (32 m.) ir Ana Hamilton-Barlet (22 m.) Jungtiniuose Arabų Emyratuose įkliuvo su hašišu bei kokainu ir nuteistos kalėti iki gyvos galvos! Ir ko jos narkotikų trenkėsi pas arabus, jei kokaino kaina per dešimtmetį Londone nuo 200 svarų nukrito iki 40 svarų už gramą. Pasekmės akivaizdžios: vien Anglijoje ir Velse nuo heroino bei morfino pernai mirė 754, nuo kokaino - 87, nuo amfetaminų - 79, nuo ecstasy - 26 žmonės. Keli kojas pakratė net nuo kanapių.
Skotlandjardas - visą kvartalą užimantis dangoraižis. Aplink, aišku, nė vienos šiukšlių dėžės, tik pistoletu ginkluotas policininkas, kuris akylai stebi aplinką. Pastebėjo ir mane.
- Ar jūs, sere, fotografuojate Skotlandjardo iškabą, ar langus? - priėjęs teiraujasi. - Jei langus, tai negalima.
Niekada nebūčiau patikėjęs, jog ir Britanijos policijoje yra bukų tipų. Ką galima iš apačios nufotografuoti per tamsintus dangoraižio langus? O kad už kampo plakatas kviečia vienytis kovai už komunistinę Afriką, jam nė motais. Ką gi, fotografuoju patį policininką bei jo pistoletą. Pareigūnas dar labiau nervinasi, piktai žaibuoja akimis, tačiau tyli.
Pamokytas karčios patirties biurokratiškoje VRM, prieš užsukdamas į Skotlandjardą savo klausimus nusiunčiau elektroniniu paštu. Teiravausi, kiek Lietuvos piliečių yra sulaikyta už nusikaltimus, kiek nuteista. Labai greitai sulaukiu formalaus atsakymo, jog jie negali informacijos siųsti internetu. Užsukęs į dangoraižį išvystu tokį patį vaizdą, kaip VRM: informatorę, kuri man tiesia atstovo spaudai telefono numerį. Atstovas spaudai irgi pasiūlo informacijos ieškoti Skotlandjardo interneto puslapyje, kur nieko, kas būtų įdomu "Akistatos" skaitytojams nėra. Tądien tvirtai įtikėjau, jog jei Europos Sąjunga kada nors ir subyrės, kaltas bus iškerojęs valdininkų biurokratizmas. Iš kitos pusės, jų biurokratai nesusigaudo elementarioje apskaitoje. Nelegaliai Londone gyvenantys lietuviai į artimiausią mokyklą atveda savo vaiką. Į mokyklą paprastai tokį priima neatsikalbinėdami ir nekamantinėdami.
Jei ne biurokratai, nuo interesantų besislapstantys atstovai spaudai, visa kita Didžiojoje Britanijoje būtų puiku. Klimatas idealus. Tiesa, reumatininkai jį pakeiksnoja, nes drėgnoka, tačiau saloje, kuri yra tokioje pačioje platumoje kaip ir Lietuva, Golfo srovės dėka lauke auga palmės. Tegu ir labai suvargusios, tačiau peržiemoja. Be to, per metus nukasami du bulvių derliai, kiaurus metus žaliuoja smaragdinė žolė. Deja, ši publikacija skirta ne golfo žaidėjams, o žmonėms, svarstantiems, ar verta laimės ieškoti svečiose šalyse.
Bėga ir žibalas, ir žmonės
Apibendrindamas kelionės įspūdžius taip ir negaliu vienareikšmiškai patarti, ar verta nelegaliai dirbti Didžiojoje Britanijoje. Dauguma nelegalų tvirtino, jog jei Lietuvoje turi būstą ir pakenčiamą darbą, ypatingos laimės saloje nerasi. Darbštus, sąžiningas bedarbis ar jauna sutuoktinių pora susitaupyti gyvenimo pradžiai Jungtinėje Karalystėje turi daugiau galimybių nei Lietuvoje, tačiau pasiryžėliams emigruoti dera neužmiršti, kas jų lauks: tuščiomis kišenėmis neišvažiuosi, nes kelionė brangi, o jei nuvyksi nemažai išleisi iki pirmojo uždarbio. Jei pasiseks įvažiuoti ir apsigyventi, tave samdys šykščiausi darbdaviai, kurie nepraleis progos apsukti, paskutinės algos ir visai nesumokėti, o tu net neturėsi kam pasiskųsti. Nusiteik tam, jog nuo mažesnio nei uždirba vietiniai atlyginimo tau atskaičiuos didesnius nei jiems mokesčius. Praktiškieji britai įsivedę tokią tvarką, jog kartą per metus suskaičiuoja ir atsiima mokesčių permokas. Nelegalas, aišku, tokios galimybės neturi. Visiškas anglų kalbos nemokėjimas gresia tuo, jog net ir mažiausiai apmokamam darbui niekas tavęs nesamdys - kas norės terliotis, sekioti paskui buką svetimšalį ir pirštais rodyti, ką reikia padaryti. Visą nelegalaus gyvenimo laiką slėgs realus pavojus įkliūti ir būti deportuotam iš šalies. Deportacija vėliau atsilieps bandant įvažiuoti ne tik į Didžiąją Britaniją, bet ir į kitas Europos Sąjungos šalis. Vietiniai policininkai, pasaulyje garsėjantys džentelmeniškumu, deportuodami elgiasi lyg Lietuvos pareigūnai: neleidžia nei susirinkti daiktų, nei banke pasiimti santaupų. Pagrindinio įdarbinimo "arkliuko" - padirbtų IND kortelių - pabaigos era ne už kalnų. Norėdamas sutaupyti, kampą nuomosiesi skurdžiame rajone, kur nusikalstamumas ne toks jau retas dalykas. Lietuvoje likusius artimuosius ištikus bėdai (pavyzdžiui, kam nors numirus) neturėsi galimybės trumpam grįžti į tėvynę, nes nelegaliai pagyvenęs Britanijoje legaliu keliu į šią šalį nebeįvažiuosi.
Nesitikėjau, tačiau lėktuvas iš Londono į Vilnių pakilo taip pat pilnas keleivių. Dauguma jų - lietuviai. Už manęs skrenda deportuoti buriuotojai, kurie nė už ką nenori prisipažinti bandę į Angliją patekti nelegaliai. Net abu jachta plaukę čigonai vaidina jūrų vilkus. Vos pakilus lėktuvui greta sėdintis anglas žvilgtelėjo per langą ir nejuokais susirūpino:
- Kodėl iš lėktuvo bako bėga kažkoks skystis?
Ir tikrai, Lietuvos avialinijų boingo sparnu teka geltona žibalo srovelė. Pasakau tai stiuardesei, tačiau ji nuramina, jog "tam boingui visada bėga".
- Bėga, sere, tačiau nesijaudinkite, žadėjo saugų skrydį, - raminu užsienietį. - Žibalas - tai dar pusė bėdos. Iš Lietuvos žmonės bėga. Tai kur kas blogiau.
Šiauliai - Londonas - Šiauliai
