("Akistatos" korespondento nuotykiai Londone)
Sigitas STASAITIS
Nuolaidų niekur nelauk
Kadaise teko lankytis Škotijoje, kur dauguma muziejų nemokami. Anglai škotus vadina šykštuoliais, tad tikėjausi, jog Londono muziejai, jei ir nebus nemokami, tai bent nebrangūs.. Ką tu, tų "ne šykštuolių" muziejuose, ypač populiariausiuose, turistų užgultuose, ir su 10 svarų nėra kas veikti. Pavyzdžiui, bilietas į Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų - 12 svarų (66 Lt, nori apžiūrėti Jos Didenybės karūną su didžiausiu pasaulyje (!) deimantu Londono tvirtovėje - klok 62 litus (11,3 svaro) ir dar turėk pinigų viduj. Pramogų kainos irgi "kandžiojasi". Norėsi dienos kelionių kortelės į dviaukščius autobusus, zujančius po miesto centrą, - iš piniginės krapštyk 82 litus. Ketvirtį valandos plauksi Temze - 4,9 svaro. Vienas apsisukimas padebesiais išreklamuotuoju 150 metrų aukščio apžvalgos ratu "Londono akis" - 9 svarai (ir tai iki prasidedant vasaros sezonui - šiandien bilietai jau pabranginti).
- O kai rūkas ar smogas ir nieko nematyti, ar nuolaidą darote pagal rūko tirštumą? - bandžiau nepiktai paerzinti bilietų kontrolierę, mindžikuodamas ilgoje eilėje prie rato-"akies".
- No, ser. Tuomet mes tik laikinai ratą sustabdome, kol pagerės matomumas. Nuolaidos rudenį ir žiemą, sere.
Per savaitę Londone radau tik du muziejus, kuriuos gali apžiūrėti nemokamai: tai Nacionalinė paveikslų bei Portretų galerijos Trafalgaro aikštėje. Tačiau ir jose kabo "ubagaujantys" skelbimai su sprindžio aukščio raidėmis: "Paaukokite, ponai, kiek išgalite mums, vargšams..." Na, versdamas į lietuvių kalbą aš kiek šaipausi, bet esmė panaši. Po plakatais stiklinės dėžės, į kurias, londoniečių supratimu, primesta beverčių kupiūrų - vieno ir penkių dolerių banknotų. Muziejuose labai dažnai neleidžiama fotografuoti. Ne šiaip sau - tai gudri politika. Oficialiai teigiama, jog taip saugomos eksponatų autorinės teisinės, o iš tikrųjų tai tik dar viena proga iš turistų nuplėšti kelis svarus - kad pirktum atvirukus.
Užteko vieno vakaro, kad įsitikinčiau, jog gandai apie Londono brangumą nė kiek neperdėti. Londono centre viešbutyje nepasigėdins nuplėšti, mūsų pinigais, 800-1 000 litų už nakvynę. Negana to, prašmatnesnių Londono viešbučių kainoraščiuose madinga "užmiršti" įrašyti PVM bei papildomų paslaugų kainas, todėl gavę sąskaitą neretai išsižioja net japonai ir amerikiečiai. Mane, aišku, būtų tenkinusi nakvynė jaunimo bendrabutyje ar kempinge, tačiau ir ten vien už gultą bendrame (!) kambaryje sumokėsi maždaug 130 litų (35 Lt kempinge).
Netrukus suvokiau svarbiausią taisyklę, kuria nori nenori turi vadovautis kelionėje. Nuvykęs į bet kokį Vakarų didmiestį neprakaituok versdamas tenykštes kainas į litus - tik nervinsiesi ir vis vien nesutaupysi. Geriau žiūrėk, kiek dar liko piniginėje, ką gali sau leisti, ir jausiesi puikiai. Taip nutaręs išgeriu pigaus alaus (kas tie trys svarai?) ir visai pradžiugęs temstant drožiu į metro - manęs laukia Londono lietuviai.
Geltonojoje zonoje geltoni žmonės
Išlipęs Upton parko metro stotyje dairausi ir netikiu savo akimis - ar aš tikrai dar Londone? Ką tik centre grožėjausi stikliniais dangoraižiais, neoninėmis reklamomis, o čia - grynų gryniausia Azija. Virš parduotuvių užrašai: "Zam Zam", "Mehndi", "Krišna Fešn", "Kebabiš", "Fabiha", "Pūdža fabrik" ir dar gražiau. Automobilių daug, o juos vairuoja irgi atitinkami žmonės: tik geltoni arba juodi. Kai kurių moterų tautybės visai nesuprasi - tamsi suknelė iki žemės, galvą dengia čadra, paliktas tik plyšelis akims. Sako, jos net oro uoste imigracijos pareigūnui nė už ką neleis čadros kilstelėti. Džentelmenai anglai kenčia, patikrinti tokios "supakuotos" ponios tapatybę kviečia musulmonę, kurių Britanijoje - pačią pirmą valandą supratau - gyvas velnias. Dar gražesnis vaizdelis, kai mašinoje viena musulmonė su čiadra moko vairuoti kitą musulmonę su čiadra - tokiu siaubo filmu turėjau progos grožėtis vėliau Londone. O tą vakarą kas antra mašina riedėjo pro šalį pravirais langais, salonuose plyšojo visu garsu įjungti magnetofonai su geriausių indų filmų muzika. Apsidairęs ir įsitikinęs, jog aplinkui esu vienintelis europietis, pasijuntu kiek nejaukiai, ypač kai prošal važiuojančios mašinos langą juodas džentelmenas parodė pakeltą didįjį pirštą ir suriko "Fuck you". Juokais nutariau, jog tai tikriausiai buvo turistas iš Amerikos, nes anglas būtinai būtų pridūręs privalomą "ser". Kitas praeivis man jau bruka pirkti kažkokį žiedą. Stipriau suspaudęs rankines svarstau, kur aš - Pakistano Faisalabade ar Bangladešo Čitagongoje? Kaipgi toje nesąmonėje rasti lietuvių namus? Aš, aišku, turiu kelionių po Londoną vadovą, tačiau tik ne po Vidurinę Aziją. Imu suprasti subtilų anglišką humorą - ko gero, ne veltui trečioji Londono metro zona, kur atsidūriau, schemose spalvinama geltona spalva.
Angliškai susikalbėsi ne su visais
Priešais Upton parko metro stotį - nedidelis tarptautinių telefoninių pokalbių punktas. Užėjęs į vidų randu du darbuotojus - tokio rudumo azijiečius, prieš kuriuos Lietuvos čigonas atrodytų lyg blondinas skandinavas. Jų klausiu, kaip Anglijoje naudotis mobiliojo ryšio telefonu. Sunkus atvejis - azijiečiai tik mirksi akimis, kuriose net akių baltymai rudi - pasirodo, jie beveik nekalba angliškai! Šiaip ne taip prisiskambinęs, sulaukiu Loretos ir abu pasukame į netoliese esančius jos namus. Bežingsniuojant paaiškėja, jog turime praeiti ir mini Harlemą - už kampo vien negrai, bent jau toks įspūdis. Loreta paaiškina, jog negrų čia visai nedaug, tikrasis Harlemas - Londono pietuose. O čia apsistoję pakistaniečiai, indai ir tik vienas kitas iš Bangladešo ar Nigerijos. Ir, žinoma, broliai lietuviai. Paklausta dėl muzikos iš mašinų Loreta paaiškina, jog šiandien - penktadienio vakaras, tad po savaitės darbų visi Londone linksminasi. Ji sako, jog dabar gatvėje palyginti ramu. Štai prieš keletą dienų Pakistanas laimėjo kažkokį polo čempionatą (tai Lietuvoje nematytas futbolas ant arklių) - tuomet visame Ystheme buvo visuotinės vaikštynės ir triukšmas.
- Gaila, nematei, kaip tada babajai džiūgavo ir svaiginosi - rūkė kvaišalus, nes Alachas nepakenčia alkoholio smarvės, - visai nebuvo sužavėta Loreta.
Baimė ir taupumas - nuolatiniai palydovai
Tautinės mažumos Londone turi savo pravardes. Pavyzdžiui juodaodžiai paniekinamai vadinami nigeriais, pakistaniečiai - pakiais ir t. t. Tačiau, neduokdie, nigeris arba pakis išgirs jį taip vadinant. Skandalas, jei ne muštynės, - garantuotas. Londono lietuviai, kad neturėtų problemų, azijiečius praminė babajais. Ir mūsiškiams aišku, ir babajai nepyksta.
Užeiname į mažutį namelį, kuriame gyvena Loreta su draugu bei dar trimis poromis lietuvių. Nors ant namo durų skambutis, Loreta jo nepaspaudžia - "mobiliaku" skambina namie esantiems tautiečiams, kad įleistų. Vėliau sužinojau, kad šituose namuose lietuviai šiaip sau neina prie durų - bijo. Nors keli kiti tautiečiai vaizdavo Londone nieko nebiją, tačiau iš daugelio lietuvių žodį "baimė" išgirdau dar ne kartą.
Įėjęs vidun supratau gerai padaręs, kad smalsiesiems imigracijos tarnybos pareigūnams nepaminėjau adreso, kur apsistosiu, nes kitos trys poros - tai Londone nelegaliai gyvenantys ir dirbantys lietuviai, viena šeima net su pradinio mokyklinio amžiaus berniuku. Imigracijos pareigūno vizitas visiems šiems nelegalams grėstų dideliais nemalonumais, tiksliau - neplanuota kelione namo. Namuko savininkas - "babajus", lietuviai jį tik nuomoja. Tautiečiai irgi švenčia penktadienį - gurkšnojamas silpnas alus. Tad atsivežtas lietuviškas brendis - kaip tik. Prie taurelės greitai užsimezga pokalbis, pagaliau sužinau didžiąją paslaptį, kurią, tikiu, nekantrauja išgirsti ir tūkstančiai "Akistatos" skaitytojų - kaipgi neturėdami tam teisės, ne Europos Sąjungos gyventojai lietuviai sugeba legaliai įsidarbinti, Anglijoje gyventi metų metus ir dar iš juodo darbo susitaupyti.
Išgirstu, kad vyrai Anglijoje dažniausiai dirba statybose, o moterys tvarko kambarius viešbučiuose arba nuosavuose namuose. Kadangi Anglijoje priimta atlyginimą mokėti kartą per savaitę, tai ir mes skaičiuokime taip pat. Nelegaliai dirbančio lietuvio atlyginimo vidurkis maždaug 300 svarų per savaitę. Moterims kiek prasčiau - jos priverstos tenkintis 160-180 svarų pajamomis per savaitę. Staliai, betonuotojai ar griovikai su pneumatiniu kūju, pasitaiko, "užkala" ir po 400-500 svarų per savaitę, tačiau ne tik visą dieną ardami lyg jaučiai, bet ir prakaituodami ilgus viršvalandžius, be to, retas kuris gali pasigirti gerai apmokamą darbą ir dideles pajamas turįs nuolat.
- Kai Lietuvoje tavo straipsnyje perskaitys apie mūsų algas, pavers jas litais, tikrai išprotės, - juokiasi tautiečiai. - Tad kol Lietuva nepradėjo tinti iš žalio pavydo, skubiai aprašyk ir išlaidas.
Šitoje vietoje pasakojimą norėjau nutraukti iki kito laikraščio numerio, tačiau bijau, kad suskaičiavę, jog Londone lietuvis į mėnesį uždirba pusseptinto tūkstančio litų, o lietuvė - apie pusketvirto, išsigandau: kol išeis nauja "Akistata", dalis namuose vargstančių tautiečių pažaliuos, susapnuos Anglijoje laukiančius maišus banknotų ir viską metę puls į svajonių šalį. Svetimų pinigų skaičiuotojus skubu įspėti, kad išlaidos Londone tikrai ženklios, sakyčiau, žiaurios. Net ir labiausiai apribojęs savo poreikius, kęsdamas visokius nepriteklius, maksimaliai taupydamas nelegalus darbininkas Londone per savaitę išleis mažiausiai 70-100 svarų. Vakarietis su tiek lėšų net neišsiverstų, tačiau nemanykite, kad ir tautiečiai labai laimingi. Pirmus mėnesius nelegalus imigrantas paprastai išsiverčia ir su 60-70 svarų, tačiau ilgainiui spjauna į šunišką gyvenimą, ima maitintis ir gyventi žmoniškiau, tačiau išlaidos kaipmat peržengia 100 svarų per mėnesį ribą.
Kitame numeryje skaitykite: Paleistuvystė iš išskaičiavimo; prostitutė lietuviui - nemokamai; darbo dokumentų padirbinėjimo industrija Londone.
