Šiuo metu merai Lietuvoje yra renkami miestų ir rajonų tarybų, taigi netiesiogiai. Jau ne vieną kartą buvo siūlyta merus rinkti tiesiogiai, bet iki šiol Seimas neparodė noro keisti rinkimų sistemą. Kodėl taip yra, galime tik spėlioti. Aš manyčiau, kad valdžioje esantys politikai nenori radikaliai keisti metodą, kuriuo jie buvo išrinkti, nes labai sunku prognozuoti, kaip reforma paveiktų jų tolesnę karjerą. Čia kalbu apie dabartinius merus bei savivaldybių tarybų narius ir jų įtaką savo kolegoms Seime.
Tiesioginiai rinkimai būtų nereikšmingi, jei liktų nesusieti su mero galių išplėtimu. Žinoma, tiesioginis vietinės valdžios vadovų rinkimas padidintų ir jų moralinį autoritetą, bet to neužtektų siekiant pateisinti esminę rinkiminės sistemos reformą. Jei tiesiogiai būtų renkamas silpnas formalių galių prasme pareigūnas, tai sudėtos viltys į efektyvesnę ir atsakingesnę vietinę valdžią neišsipildytų. Taigi šie komentarai yra grindžiami prielaida, jog įvedus tiesioginius rinkimus būtų išplėstos ir mero galios.
Vienas iš argumentų už tiesioginį merų rinkimą yra suteikti žmonėms didesnę galimybę daryti įtaką vietos valdžiai. Balsuodami už kandidatus į merus, jie ne tik išrinktų valdžios vadovą, bet ir įpareigotų jį vykdyti rinkimų kampanijos metu padarytus pažadus. Jei pažadai būtų užmiršti arba iškiltų kitų problemų, tokių kaip korupcija ar valdžios įstaigų neefektyvumas, per kitus rinkimus tokį merą būtų galima “nubausti“ remiant kitus kandidatus.
Renkant merus tiesiogiai, atsakomybė už vietinės valdžios veiklą yra labiau sukoncentruota ir apibrėžta. Čia valdžios vadovui sunkiau teigti, jog ne jis, o taryba, partijos ar dar kas nors yra atsakingi už savivaldybėje esančias problemas. Kita vertus, jei mero valdymas sėkmingas, žmonėms būtų lengviau nuspręsti, kieno tai yra nuopelnas, ir daryti atitinkamas išvadas.
Ar tokiu būdu patikėjus galias ir atsakomybę vienam pareigūnui padidėtų vietinės valdžios įstaigų efektyvumas, nėra lengva atsakyti. Tačiau šansai, kad taip atsitiktų, pakankamai neblogi. Ir štai dėl ko. Jei meras būtų žmonių išrinktas ir turėtų galimybių savivaldybės veiklą pakreipti į gerą pusę arba išlaikyti jau egzistuojantį sėkmingą jos darbą, jis tą greičiausiai darytų žinodamas, jog netrukus vėl reikės prašyti rinkėjų paramos. Taigi tiesioginiai rinkimai būtų lyg Damoklo kardas, kuris nusileistų ant mero galvos, pastarajam nepateisinus į jį balsuotojų sudėtų vilčių.
Bet yra ir kita tiesioginių mero rinkimų pusė.Rinkimų kampanijos dažnai paskęsta demagogijos ir populizmo lavinose. Čia galimybės yra didesnės išrinkti Šustausko arba Uspaskicho tipo politikus. Nors dabar merus renkantieji miestų ir rajonų tarybų nariai taip pat anaiptol ne visada pasižymi ypatingu budrumu arba ryžtu nepraleisti į savivaldybės vadovo postą netinkamų kandidatų – Šustausko išrinkimas Kaune yra geras pavyzdys, – bet, bendrai paėmus, jie savo funkcijas atlieka patenkinamai. Be to, reikia pastebėti, jog tarybų nariai dažniausiai neturi didelio pasirinkimo, nes privalo balsuoti už partijos ar koalicijos kandidatą.
Mero institucijai suteikus papildomų galių ir merus renkant tiesiogiai, viskas priklausytų nuo vieno žmogaus. Jei jis būtų padorus, išmintingas ir energingas, rinkimų sistemos pakeitimas, be abejonės, išeitų tik į gera. Bet išrinkus prieštaringai vertinamą asmenį, jis galėtų miestui arba rajonui padaryti daug žalos.
Vertinant dabartinę ir siūlomą rinkimų sistemas, reikia žinoti, ką norima pabrėžti: tiesioginę balsuotojų atsakomybę, efektyvų valdžios įstaigų veikimą ar saugiklius prieš piktnaudžiavimą galiomis. Jei siekiama pirmojo tikslo, tai tiesioginiai rinkimai yra logiškas kelias; jei antrojo – atsakymas nėra visiškai aiškus, bet linkstantis į reformą; o jei trečiojo – tai dabartinė rinkimų sistema neturėtų būti keičiama.
Bet ar nebūtų galima minėtas alternatyvas taip suderinti, jog pirmasis ir trečiasis tikslai vienas kitą ne paneigtų, o papildytų? Aš manau, kad taip. Priėmus tiesioginę rinkimų sistemą, reikėtų nedviprasmiškai nustatyti, kokiomis sąlygomis valstybės iždo apetitas... galimiems sugrįžėliams. meras gali būti atstatydintas. Tos sąlygos neturėtų būti lengvos, idant galimas piktnaudžiavimas jomis būtų minimalus. Pavyzdžiui, jei trys ketvirtadaliai tarybos narių balsuotų už atstatydinimą, meras būtų pašalintas iš posto. Tačiau tuoj po to vyktų kiti rinkimai, kuriuose nušalintas pareigūnas vėl galėtų kandidatuoti.
Kita vertus, reikia pripažinti, jog bet kokia rinkimų sistema valdymo problemų neišspręs, jei balsuotojai liks apatiški, o politikai bus linkę tarnauti ne žmonių, o savo interesams.
Šalyse su išsivysčiusia politine kultūra irgi neišvengiama korupcijos ir atsakomybės stokos. Bet kol kas su tomis šalimis mums dar sunku lygintis. Vakaruose dauguma piliečių aiškiai žino, koks politinis elgesys jiems yra nepriimtinas, dėl to ten yra lengviau korupciją ir kitus nepageidaujamus politikų veiklos aspektus identi?kuoti ir pašalinti. Mes, deja, to dar tik siekiame. Pavyzdžiui, daug kas dar nesupranta, kas yra asmeninių ir valstybinių interesų sutapatinimas ir kodėl jis pažeidžia priimtino elgesio principus.
Taigi ar verta merų rinkimus reformuoti? Nepaisant minėtų potencialių problemų, atsakymas – taip. Tiesioginių rinkimų sistema visų savivaldos problemų neišspręs, bet gali valdžią padaryti šiek tiek demokratiškesnę ir efektyvesnę. Ir svarbiausias faktorius yra balsuotojų atsakomybė. Jei jie papildomomis galimybėmis daryti įtaką valdymo procesams nepasinaudos, reforma nebus sėkminga. Priešingu atveju tiesiog turėtume geresnę savivaldą.
www.akiraciai.lt
