Mantas LIDEIKIS
Jonavoje gyvenanti 43 metų Regina Piragienė savo gyvenime matė nemažai vargo. Jauna ištekėjusi, su pirmuoju vyru susilaukė dviejų dukterų - Aušros ir Žydrės. Merginos dabar jau suaugusios - 23 ir 25 metų amžiaus. Tačiau šeimyninis gyvenimas nesiklijavo, dažnai išgeriantį ir smurtaujantį vyrą po kelių bendro gyvenimo metų moteriškė paliko ir viena augino mergaites. Keitė vieną darbą po kito, kol pagaliau sutiko savęs vertą vyrą Vytautą. Su juo gyvena jau ne vieneri metai, augina septynerių metų sūnų Regvytą.
R. Piragienė jau penkioliktus metus "šefuoja" Jonavos miesto sąvartyne gyvenančius bėdžius. Čia prabėga visa Reginos darbo diena. Veiklios moteriškės rūpesčiu benamių surinktos perdirbimui tinkamos liekanos išgabenamos ir parduodamos perdirbėjams. Tai sąvartyno gyventojams suteikia gana nemažas pajamas, o Reginą už rūpestį ir slaugymą ne vienas jų pravardžiuoja Motina Terese.
Sąvartyne - pelningas verslas
Pasak R. Piragienės, sąvartynuose gyvenantys žmonės niekam nerūpi, daugelis juos laiko paprasčiausiais atstumtaisiais, priėjusiais liepto galą dėl nesuvaldomo potraukio svaigalams. Daugeliu atvejų taip ir yra. Vis dėlto tai yra žmonės, turintys tokias pat teises, kaip ir visi kiti. Tuo tarpu dažnai pasitaiko, kad nušalusių, supūliavusiomis žaizdomis, apėjusių utėlėmis sąvartyniečių gydyti nenori net medikai. Tuomet, remdamasi jų patarimais, slaugos imasi pati Regina. Pasak moters, slaugydama sergančius benamius ji išmoko ne tik suleisti vaistus, bet ir tapo nebloga žaizdų gydymo žinove.
Į netoli Gaižiūnų kaimo esantį Jonavos miesto šiukšlyną Regina atkeliavo dar tais laikais, kai buvo ypač pelninga rinkti metalą. Tuomet iš čia vieną kitą kartą išgabeno jau anuomet gyvenusių žmonių sukauptą "turtą". Taip užsimezgė tam tikri darbiniai santykiai, ir štai jau 7 metai, kai Regina čia atvyksta kiekvieną mielą dieną.
Moteris teigia, jog sąvartynas - vienas iš jos pagrindinių pajamų šaltinių. Taip pat Regina savo ūkyje dar augina nemažai kiaulių ir veisia šarpėjų veislės šunis. Tai Reginos šeimai leido jaukiai ir gražiai susitvarkyti savo namus, gyventi pakankamai gerai.
Gyvenimas tarp šiukšlių
Šiandien atvykę į Jonavos miesto sąvartyną, rasime maždaug 20 įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, į surinkimo vietą tempiančių randamą stiklą, metalą, kartoną ir visas kitas "geroves", kurias galima realizuoti. Maždaug kartą per savaitę visą tai išsiveža antrinių žaliavų perdirbėjai. "Sąvartyno karaliene" tituluojama moteris tikina, jog su sąvartyne dirbančiais žmonėmis atsiskaito kiekvieną dieną.
Šiuo metu jauniausiai Jonavos sąvartyno gyventojai - vos 18. Vyriausiai - 56 metai. Tačiau čia gyvena ir tikras senbuvis Evaldas. Vyriškis tarp šiukšlių kalnų stogą randa nuo 19 metų amžiaus. Tuo tarpu šiandien jam jau 47. Apie savo praeitį nelabai norintis kalbėti, vis dėlto yra prasitaręs, kad čia pateko bėgdamas nuo milicijos. Pasirodo, sovietmečiu apvertė kolūkio traktorių, o tuomet jau pasipustė padus - nuo jo uoliai ieškojusių milicininkų pasislėpė čia ir lindi iki šiol.
Jaunieji sąvartyno gyventojai čia patekę taip pat įvairiais keliais - kai kurie jų buvę Jonavos vaikų globos namų auklėtiniai. Čia ateidavo dar gyvendami ten, o sukakus aštuoniolikai ir prisireikus palikti vaikų globos namų pastogę, tiesiog neturėję kur eiti.
26 metų Ruslanas, kasdien besikapstantis po šiukšlių kalnus, sako, kad jam kito darbo ieškoti tiesiog neapsimoka. Ruslanas čia kapstosi jau 10 metų, tačiau labai nenori, kad apie tai sužinotų jo Jonavoje gyvenantys draugai.
Sąvartyno gyventojai nenoriai pasakoja apie savo gyvenimą tarp šiukšlių. Tačiau įsikalbėję prisipažįsta, jog gyvenimas retai kada mielas. Na, gal kiek prašviesėja "įkalus" vadinamojo "dopingo". Taip čia vadinama naminė. Pasak pašnekovų, pilstuko jie negeria, mat nuo jo dar visą savaitę girtas gali vaikščioti. Tuomet darbas nukentėtų, o tai jau nepatiktų Reginai.
Kai kurie iš sąvartyne dirbančiųjų turi namus mieste, tačiau kitiems nėra kur dėtis. Pamėgę linksmą gyvenimą, viską prašvilpę, dabar praeities klaidas apmąstyti gali savo pačių pasistatytose mažutėse būdelėse, košiamose vėjų, pilnose šmirinėjančių tarakonų ir žiurkių.
Reginai paprašius, valdžiai supratus
Regina papasakojo, jog, sąlygos po truputį gerėja ir čia. Anksčiau Jonavos valdžia nenorėjo pripažinti fakto, kad ir čia gyvena žmonės. Jiems buvo draudžiama statytis bet kokius, net ir visai menkus būstus. Tokiems atsiradus, buldozeriais kaipmat viską sulygindavo su žeme. Žmonės čia gyvendavo nuo darganų ir nakties vėsos prisidengę paprasčiausia polietileno plėvele. Žiemą ne vienam tai baigėsi visiškai liūdnai.
R. Piragienei, nuolat su šia problema minančiai savivaldybės valdininkų slenksčius, pavyko pasiekti, kad čia gyvenantiesiems būtų leista susiręsti nedidukus namukus. Juose dabar yra pastatytos malkomis kūrenamos "buržuikos" ir žiemos šalčiai nebe tokie baisūs. Teisa, vienas iš pašnekovų pasakojo, jog praeitą žiemą jį nuo namelio sienos teko plėšte atplėšti, buvo prišalę galvos plaukai.
Benamių geradarei Reginai tenka rūpintis ne tik gyvaisiais, bet ir mirusiais. Vien šią žiemą pasimirė du jos globotiniai. Pasak moters, kapinėse ji net turinti vietą, skirtą laidoti specialiai čia mirusiems benamiams. Taip paprasčiau tvarkyti ir prižiūrėti jų kapus. Pasak Reginos, valstybės žmogui palaidoti skiriamų 750 litų nepakanka net ir kuklioms laidotuvėms. Nori nenori tenka pridėti dar maždaug penkias šimtines. Tačiau ji pabrėžė, jog šiuos pinigus dažnai suaukoja patys gyvenantieji šiukšlyne.
Į nakvynės namus neina
Jonavoje veikia nakvynės namai, tačiau į šią įstaigą sąvartyno gyventojai nesiveržia. Priežastį jie nurodo paprastą - nešvarių nepriima. Be to, galbūt ne visiems priimtina tenai galiojanti tvarka.
Šios įstaigos socialinė darbuotoja Bronislava Černiauskaitė teigė, jog kiekvienais metais šaltuoju metų laiku 54 vietų nakvynės namai būna perpildyti, tačiau stengiamasi priimti visus norinčius prisiglausti. Kiekvienas pageidaujantis čia apsigyventi pirmiausiai turi kreiptis į savivaldybės Socialinių paslaugų skyrių, parašyti prašymą, pasitikrinti sveikatą, ar neserga kokiomis nors užkrečiamomis ligomis. Tuomet jau gali atvykti į nakvynės namus, bet čia dar turės pasirašyti su šia įstaiga sutartį, kuria įsipareigos laikytis visų nustatytų reikalavimų. Greičiausiai tokios biurokratinės vingrybės ir atbaido sąvartyno gyventojus nuo šiltesnės ir švaresnės pastogės.
R. Piragienė patikino, jog kiekvienas sąvartynietis nėra žmogus be asmens dokumentų. Jie visi turi pasus, tik kadangi neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, yra įtraukti į specialius Jonavos rajono savivaldybės sąrašus.
Sąvartynų galas nebetoli
Kuo tiki ir ko laukia žmonės, gyvenantys sąvartyne? Daugelis jų nebeturi jokių iliuzijų dėl savo ateities. Štai neseniai apie nemažą uždarbį kalbėjęs Ruslanas tikina, jog daug ką planuoti ir galvoti apie gyvenimą galėtų tik tuomet, jei išloštų milijoną. Pasak vyruko, tuomet nusipirktų namą, gautų gerą darbą. Čia gyvenantieji dažnai pasišneka apie tai, kas jų laukia, kai tokie sąvartynai bus uždaryti. Tai turėtų nutikti jau netrukus. Iš pradžių benamiams tai kėlė rūpestį, bet dabar jie nesuka sau dėl to galvos - kas nors vis tiek pasirūpins.
Tokie sąvartynai turėtų būti uždaryti 2009 metų liepos 1-ąją. Žinoma, jie niekur nepasidės, tiesiog į juos nebebus gabenamos atliekos, o patys bus pamažu rekultivuojami. Buitinės atliekos bus gabenamos į dabar kuriamus didžiulius regioninius sąvartynus. Šiuo metu mūsų šalyje veikia apie 800 įvairiausių sąvartynų. Kai kurie iš jų - nelegalūs.
Taigi dar beveik gerus trejetą metų dabartinis sąvartynų gyventojų gyvenimo ritmas nekis. O paskui? O paskui - kaip Dievas duos.
