Nesėkminga iškyla po Aukštadvario regioninį parką (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_113908) manęs neatbaidė nuo klajonių po Lietuvą. Ir štai vėsų rugpjūčio sekmadienį patraukėme į sparčiausiai populiarėjančią iškylų vietą - Druskininkus. Tą dieną čia pamatytų pažįstamų veidų iš sostinės kiekis byloja, kad Druskininkai turi šansų tapti lietuviškais Naujaisiais Vasiukais ir šioje kategorijoje rimtai pasigalynėti su pajūriu.
Apie Druskininkus teko girdėti jau anksčiau. Sostinės ritmo nuvarginti bičiuliai jau mėgino čia leisti savaitgalius. Vėliau jie energingai pasakodavo apie egzotiškus nuotykius - purvo vonias ir spengiančią tylą. Druskininkai nustebino provincijai nebūdingu optimizmu - gausūs atvykėlių būriai, jiems pritaikyta miesto erdvė kilsteli šį miestelį virš lietuviškos provincijos liūno.
Pirmasis mūsų kelyje Druskininkų link pasitaikė legendinis Perlojos miestelis. Čia stovi žymus objektas - skulptūra Vytautui Didžiajam, suręsta 1930 metais. Ši skulptūra yra garsiausias tvirtos kultūrinės statybos pavyzdys Lietuvoje. Legenda byloja, kad sovietai ją mėgino nuversti, kaip ir daugelį lietuviškos ideologijos simbolių. Štai Tris Kryžius Vilniuje sudorojo, o Perlojos Vytauto neįveikė. Vertė traktoriais, tačiau lietuviškas betonas tarybiniams traktoristams buvo neįveikiamas.
Šis miestukas stipriai disonavo su tuo, ką matėme vėliau. Štai čia padvelkė tikra niūria Lietuvos provincija. Įsivaizduokite - sekmadienis, apie 12 valandų, o didžią istoriją menančiame Perlojos mieste - nė gyvos dvasios. Tarsi visi būtų išmirę. Šiokio tokio bruzdesio pavyko aptikti tik prie miestelio parduotuvės - net bažnyčia, ir ta skendėjo beviltiškoje tyloje.
Traukėme toliau. Keliaujant į Druskininkus neišvengiamai privažiuosi dar vieną niekuo dėtą kaimeliuką, kurio dar neseniai Lietuvoje niekas nė girdėjęs nebuvo. Tačiau dabar ši vieta garsėja ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu, pamažu artėdama prie tokios šventovės, kaip Kryžių kalnas, statuso! Taip, jūs jau atspėjote - šie žodžiai skirti Grūto parkui.
Po Perlojos epopėjos, panašaus efekto tikėjomės ir Grūte - pamanyk, sovietinių skulptūrų parkas. Nejaugi lietuvis pajudės iš savo trobos sekmadienį tik tam, kad dar kartą pamatytų gerai pažįstamus bronzinius veidus? Tikėjomės tapti vienišais liūdnų statulų stebėtojais - panašiai, kaip Perlojoje apžiūrinėjome Vytautą.
Deja, stipriai klydome. Spėju, kad kartu su mumis tuo metu po Grūto parką zujo apie tūkstantis tautiečių ir užsienio svečių! Sumokėję po penkis litus ir pagailėję dar penkių už teisę fotografuoti, pasinėrėme į lietuviško Disneilendo malonumus.
Stebėtis šioje vietoje teko ne kartą. Kur gi ne! Joks valstybės išlaikomas muziejus nebūtų sugebėjęs įrengti tokio atrakcionų parko, kuriame kultūros, istorijos ir ideologijos paminklai taip darniai susilietų su paprastų žmonių pramogomis! Vaikštant po parką buvo aišku, kad sovietinių jo eksponatų kažin ar artimiausiu laiku pagausės. Tad parko šeimininkai pamažu siūlo papildomų atrakcionų, žingsnis po žingsnio mėgindami sulaikyti lankytoją ne porai valandų, o visai dienai.
Čia ir sūpynių parkelis vaikams pamažu kuriasi, o rudimentinis zoologijos sodas, įtariu, greitai taps tokia pat atrakcija, kaip ir bronziniai Sovietų Sąjungos stabai. Kompleksą tinkamai papildo ir pora “restoranų” bei stilinguose anų laikų vagonuose įsikūrę kioskai, siūlantys kartu atgaivinti ir sielą, ir kūną.
Šioje vietoje galėčiau lengvai įsileisti į kandžius mintijimus apie mūsų valstybės nenorą naudotis jai priklausančiu turtu. Verslininkas visuomet sugebės įrengti tobulą atrakcioną, tačiau jis niekuomet nesistengs istorijos liekanoms suteikti deramos vertės. Juk kiekviena Grūto parke stovinti statula, kiekvienas daiktas, sukištas į improvizuotus muziejus, turi savo istoriją. Tuo tarpu čia visa kolekcija greičiau primena senųjų karalių “kunstkameras” - visokių gamtos ir mokslo klaidų kolekcijas į svečius atvykusiems draugams šiurpinti.
O mūsų valstybė šį kartą tesugebėjo vienišų maniakų rankomis sukelti beviltišką triukšmą dėl vietos, “kurioje bus garbinami sovietų stabai”. Tie žmonės, kurių inkvizitoriški pirštai prieš porą metų pasiekė net Seimą, matyt, sunkiai gali suvokti, kad verslas nepripažįsta ideologijų. Nesuprantu aš tautinių fanatikų - negi yra buvusios santvarkos paminklams geresnė paskirtis, nei uždirbti mums pinigų? Matematika paprasta - parko lankytojai verslininkui neša pelną, o šis moka mokesčius, kurių bent dalelė pasiekia ir mūsų alkanas burnas.
Grūto parką palikome patenkinti ir po dešimties minučių jau stovėjome Druskininkų širdyje. Palikome automobilį ir leidomės pėsčiomis. Šiame mieste pajutau keistą saugumo jausmą, tokį nebūdingą lietuviškai provincijai. Netgi išsukus iš pagrindinių gatvių nejunti ore tvyrančios agresijos, kuris svetimą žmogų visuomet pasitinka išlipus iš automobilio Lietuvos provincijoje.
Atvykėlių kiekis ir dar sovietiniais laikais sukalta įspūdinga architektūra suteikia šiai vietai ypatingo žavesio. Net ir didesnius atstumus mieliau įveiki pėsčiomis, nei keliauji automobiliu, kaip padarytum, kad ir toje pačioje Perlojoje. Tyla, ramybė, saugumas ir visur iš smėlio kyšančios pušys nuotaiką kelia geriau nei alus ir degtinė - mėgstamos lietuvio atsipalaidavimo priemonės.
Informacijos, be abejo, čia vis dar trūksta. Tačiau šį tą sužinoti pavyko. Štai, ko gero, prašmatniausias miesto viešbutis “Regina” siūlo savaitgalį dviems už 359 Lt. Į kainą įeina pora naktų, pusryčiai (atnešami į kambarį!) ir vakarienė (trijų patiekalų!) bei klasikinio masažo seansas. Nors ir sunkiai, tačiau radome informacijos apie pasiplaukymus garlaiviu Nemune. Trijų valandų kelionė baigiasi Liškiavoje prie garsios šio miestelio bažnyčios ir ant žymių piliakalnių.
Iš pirmo žvilgsnio geriausiai atrodė ką tik restauruota Druskininkų gydykla, siūlanti daugybę keistų procedūrų. Šioje vietoje didžiausią įspūdį paliko ne ryškiai salotinės gydyklos sienos, o vieta, pavadinta “Poilsio kambariu”. Jame - tik patogūs foteliai ir minkštos atramos kojoms. Ši paprasta erdvė, kur tau nesiūloma nieko pirkti, o tiesiog patogiai ištiesti kojas, buvo tobulas hedonistinio požiūrio į gyvenimą pavyzdys, kokių mūsų kančią vertinančioje tėvynėje yra tiek nedaug…
Na, o baigdamas tiesiog negaliu nemesti dar vieno akmens į Lietuvos kultūros biurokratų daržą. Druskininkuose užsukome ir į Čiurlionio muziejų, to paties vardo Nacionalinio muziejaus Kaune padalinį. O čia muziejaus darbuotoja atsiprašinėdama mums įteikė lankstuką apie šią kultūros įstaigą… rusų kalba! Pageltęs ir seno popieriaus kvapu persisunkęs lankstukas buvo išleistas dar 1987 metais. Tiesiog nėra ką pridurti.
Štai keletas nuorodų kelionės pradžiai: Viešbutis “Regina” (www.regina.lt), Sveikatos ir poilsio centras “Vilnius” (www.spa-vilnius.com), sanatorija “Eglė” (www.sanatorija.lt), sanatorija “Draugystė” (www.draugyste.lt). Informacija apie sanatorijas “Lietuva”, “Belorus” ir “Nemunas” laikraščio “Druskonis” tinklapyje (http://www.druskonis.lt/beta/index.php?id=sanatorijos).
O štai čia - varganas ir kažkodėl tik angliškas Grūto parko tinklapis (http://www.travel-lithuania.com/grutas/welcome.htm).
