Gan nekantriai lauktas Statistikos departamento pranešimas apie antrojo metų ketvirčio ūkio rezultatus ir vėl pradžiugino - BVP padidėjo 6,1 proc., o per visą pirmąjį pusmetį - net 7.7 proc.
Mįslingas, žinoma, tas lyderiavimas, kai Vakarų Europos galiūnams tenka net svajonėse atsisakyti nuo vilties pasiekti bent 1,5 proc. BVP augimą, o Jungtinės Valstijos, kaip visada dinamiškesnės už Europą, vis nusmunka nuo 2 proc. metinio augimo tempų. Tokie apgailėtini dabar brandžiųjų ekonomikų “himalajai”.
Tas Lietuvos ekonomikos išimtinumas yra, turėtume pabrėžti, ne dėl kokio nors jos prigimtinio, nuo legendų laikų pareinančio stiprumo (“iš praeities… semiam”) ir ne dėl kokio nors aklo palankių aplinkybių susitelkimo, bet dėl jos spartaus modernėjimo ir dėl to, kad dar tikrai nesumodernėjom “iki galo”.
Pirmasis mūsų dabartinės sėkmės dėmuo yra gan akivaizdus - mūsų ekonomika modernėja suteikdama labiau deramą vietą kredito santykiams. Dar tebenagrinėjamos bylos ir tebevyksta andainykščių “bankininkų” teismai, dar tebegrūmoja jiems tūkstančiai indėlininkų, negrįžtamai praradusių santaupas, bet jau turime normalią bankų sistemą, taigi ir kredito plėtrą. Būtent spartus kredito plėtojimasis, jo prieinamumas sukūrė mūsų vidaus rinkoje galingą papildomos paklausos šaltinį.
Prašom pastebėti - per pusmetį BVP padidėjo 7,7 proc., tačiau mažmeninė prekyba (deja, duomenys tik 5 mėnesių, bet šeštasis nieko daug negalės pakeisti) šoktelėjo 10,4 proc., tarp jų variklinių transporto priemonių pardavimas, remontas bei degalų jiems pardavimas 20,1 proc., baldų, įvairių elektros, radijo ir televizijos prietaisų pardavimas - net 47,7 proc. (specializuotose parduotuvėse).
Antrąjį dėmenį sudaro du elementai. Lietuvos eksporte dominuoja tradicinių technologijų plačiai vartojamos, stabilios ir nelanksčios paklausos prekės. Taigi jų vartojimo cikliškumas kur kas menkesnis. Būtent dėl to ėmus sparčiai kilti mūsų eksporto partnerių ekonomikoms, mūsų gamintojai gali ir nesulaukti stipraus paklausos padidėjimo. Šiuo atžvilgiu esam lenktynėse - ar mūsų ekonomika sumodernės iki tiek, kad nebeteks bijoti, jog arba patys savo labui palengva sumažinsime tų tradicinių prekių ir prekelių gamybą bei eksportą, ar tai paverš iš mūsų vėliau pradėję modernizuotis artimesnių ir tolimesnių rytų ir pietų kaimynai. Kol kas mus vis dar atranda Europos rinkų pirkėjai - kaip pakankamai nuovokius ir pakankamai patikimus partnerius. Be to, esame tuoj tuoj ES nariai, o tai savaime ir už dyką dovanoja mums didelį ES partnerių dėmesį; šie (ne valdininkus turiu galvoje) jau ima skirti Vilnių nuo Riazanės.
Antrasis antrojo dėmens elementas, kaip ir pirmasis, taip pat yra mūsų, pasakykime švelniai, potencialo modernėti dalykas. Esam visiškai nemodernūs ir neturim jokių problemų su darbo užmokesčiu; tiksliau - su reikalavimais kelti darbo užmokestį. Didelis nedarbas ir visiškas tradicijos nebuvimas neskatina galvoti apie tokius reikalavimus. O čia dar “pasimaišė” lito kurso kilimas, dėl kurio visiškai nebrangsta žmonių vartojamos prekės ir paslaugos, taigi nėra tos tradicinės ir akivaizdžios dingsties reikalauti didinti atlyginimus. Kas ten sužiūrės kažkokį darbo našumą, kurį net statistika suskaičiuoja paskiausiai ir tik norui atsiradus ir kuris toliau sparčiai didėja visų įmonininkų džiaugsmui. Tas darbo našumo didėjimas yra aštrus ginklas mūsų eksportuotojams, kai tas pats lito kurso kilimas jiems graso nuostoliais - našumo kilimo dėka augimo kaštus sumažini, dėl darbo užmokesčio užšaldymo tą sumažinimą išsaugai ir štai jau lito kurso padidėjimas eksportuotojui (praktiškai - visai mūsų pramonei) nebebaisus.
Modernėjam ir kitose srityse. Antai ilgai reikėjo mums stebėtis, kaip čia yra, kad vis atsiliekam nuo estų politinio elito korupcijos mastais. Negi esam jau tiek valstietiška šalis, kad net kokio nors “gešefto”, kaip visose jaunose demokratinėse biurokratijose, negali mūsų išrinktieji apsukti?
Gali. Ir teisėjai gali, ir muitininkai gali, ir netgi diplomatai (kodėl “netgi”?) gali. Gal tik ne viską iš karto, lėtoki esam.
Šilutės rajone vienas mankurtas persuktais smegenimis iššaudė keliolika neskraidančių gandrų jauniklių, bet čia jau išimtis, čia retro ar kaip tai pavadinti. Amerikoje ar Anglijoje (taip pat ir Šveicarijoje, kaip atsimenat) pyškina tokiais atvejais ne į gandrus.
Modernėjimui tęsiantis mūsų ekonomika pamažu ims gaminti sudėtingesnius, daugiau kainuojančius gaminius. Ims todėl, kad būdama ES narė turės daugiau šansų sulaukti investicijų tokių prekių gamybai plėsti; galop net patys išmoksim ir įsidrąsinsim jų gamybą plėtoti. Mes darysimės informacijos visuomenė su žinių ekonomika (perspektyvoje). Šaknysis ir skleisis taip pat kitos modernėjimo apraiškos.
Jei taip, tai ateityje gandrai, manau, gali būti ramūs.
