Ūkio ministro sumanymas pakeisti Gamtinių dujų įstatymą sukėlė nemenką ir gan ilgai trunkantį šurmulį politikos ir verslo sluoksniuose. Deja, labai greitai visa diskusija buvo transformuota į ginčą apie tai, kam tai naudinga, kam - ne, ir už ką mums čia “balsuoti”.
Formulė “kam naudinga?” (garsusis lotynų qui prodest?) skirta taikyti kriminalistikoje ir apskritai ieškant nusikaltimo vykdytojų. Antisocialus, t.y. nukreiptas prieš visuomenės interesą veiksmas gali būti naudingas tik jo konkrečiam vykdytojui.
Kai šią formulę perkeliam į savo viešąsias diskusijas ir ja remdamiesi norim suprasti ne nusikalstamus, bet labai, pusėtinai ar abejotinai geras pastangas veikti visuomenės labui, pradedam klaidžioti.
Juk viešajame gyvenime, taip pat ir ekonomėje veikloje bet koks nusistovėjusios būklės pakeitimas paprastai yra kažkam naudingas, o kažkam - ne, kai lyginama su iki tol buvusia padėtimi. Ekonomikoje tai ypač akivaizdu, nes visas susiveda į naudos ir sąnaudų ar nuostolių skalę.
Ieškojimas ir identifikavimas tų, kuriems naujovė naudinga, nuveda tik prie pačios paprasčiausios banalybės - kad ji kažkam naudinga. Tai tas pats, kas pataikyti pirštu į dangų.
Banalybės mums negana. Nustatę naudos gavėją, nustatom ir savo poziciją: jei nauda atiteko man, mūsų ūkio sektoriui, mūsų profesinei grupei - tai gerai, jei kaimynui, konkurentų sektoriui, kitai profesinei grupei - tai blogai.
Kitaip tariant, nukeliaujame į subjektyvius vertinimus, kurie visuomenės požiūriu absoliučiai bergždi - būtent todėl, kad subjektyvūs, nesiremia jokiu bendresniu kriterijumi. Jei mūsų požiūris į ūkio ministrą toks - tai ir jo pasiūlymas toks; jei požiūris į “Achemos grupės” koncerno prezidentą anoks, tai ir jam tenkančios naudos vertinimas anoks.
Ūkio ministras pasiūlė nustatyti kainų “lubas” tiems dujų tiekėjams, kurie dabar nėra suvaržyti visuomeninio kainų reguliuotojo, bet dalies dujų vartotojų atžvilgiu yra monopolistai.
Labai pagrįstas pasiūlymas. Jei kurioje nors ūkio dalyje nėra rinkos, t.y. joje viešpatauja vienintelis gamintojas (tiekėjas), kainodara tokiame sektoriuje turi būti reglamentuojama pagal taisykles, kurios priverstų monopolininką imituoti laisvos rinkos elgesį, kitaip tariant - neleistų jam piktnaudžiauti savo išskirtine padėtimi.
Todėl ir Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, turime visuomeninį kainų reguliuotoją (Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją) elektros energijos, šilumos, dujų tiekimo sektoriuose, kur tiekėjo monopolija yra natūraliai egzistuojanti ir ekonomiškai pateisinama (nes gaunama masto ekonomija).
Lietuvoje iš “Gazpromo” pirktas dujas vartotojams tiekia dvi įmonės - “Lietuvos dujos” ir “Dujotekana”. Pirmoji tenkina apie tris ketvirtadalius dujų poreikio, antroji - apie ketvirtadalį. Tačiau mažosios pelnas artimas didžiosios bendrovės pelnui: per 2004 m. devynis mėnesius “Lietuvos dujos” uždirbo 315 mln. litų pelno, o “Dujotekana” - 255 mln. litų. Kaip taip gali būti?
Čia jokia paslaptis: “Dujotekanos” dujos brangesnės nei “Lietuvos dujų”, o jos klientai negali pereiti prie pastarosios, nes dujų kvota paskirstyta tarp šių dviejų oligopolijų (savo klientų atžvilgiu - monopolijų).
Todėl ūkio ministro pasiūlymas visiškai logiškas, pagrįstas šiuolaikiniais netobulos konkurencijos rinkos reguliavimo principais - jei vartotojas neturi pasirinkimo, tiekėjas privalo elgtis taip, tarsi būtų normalioje rinkos aplinkoje.
Vyriausybė galiausiai priėmė šį argumentą. Ji taip pat sutiko su pataisomis, kurios leistų dideliems vartotojams savarankiškai prisijungti prie dujų tinklo - nes toks yra ES naujosios (2003 metų) direktyvos, liberalizavusios dujų rinką, reikalavimas; dujų tinklas turi būti prieinamas visiems be jokio diskriminavimo. Jei tai gresia dujų tiekimo sąnaudų - ir jų kainos - padidėjimu likusiems (mažesniems) vartotojams, laisvųjų vartotojų prisijungimo sąnaudose į tai turėtų būti tinkamai atsižvelgta.
Tačiau Vyriausybė “suklydo” (vartokime švelnias žodžių formas), teigdama, kad dujų tiekimo kainų reguliavimas laisviesiems vartotojams neužkerta kelio gamtinių dujų kainos didėjimui, nes šios priklauso nuo “Gazpromo” kainų. Šventa teisybė. Nereikia tik užmiršti, kad kai kaina su “Gazpromu” jau suderėta, prie jos prisideda dujų tinklo eksploatavimo bei dujų pateikimo galutiniam vartotojui kaina, ir ši priklauso jau nuo to, ar šiame dujų vamzdžio gale yra monopolistas, ar su konkurentais besigrumiantis tiekėjas.
Naujoji Europos Komisija jau spėjo pasižymėti kaip dar nenuolaidesnė bet kokiai monopolinei praktikai. Už konkurenciją atsakinga EK narė Neelie Kroes paskelbė (sekdama garsiuoju buvusiu Niujorko meru) “nulinę toleranciją” bet kokiems karteliniams susitarimams ir teigė kovosianti už energijos vartotojų interesus. Dabar ir mums, kaip ES valstybei, nori ar nenori, teks jei ne kovoti, tai bent padoriai imituoti kovą su “riebiomis katėmis” energetikoje.
Lietuvos dujų rinkos paskirstymas tarp dviejų klientus pasidalijusių monopolijų ir yra ta bėda, kuri iš rinkos dujų versle padaro karikatūrą. Turėdami tik vieną dujų šaltinį nieko daug čia “nesurinkinsime”, t.y. laisvės pasirinkti tiekėją neturime ir neturėsime. Todėl ir vietiniai privilegijuoti tiekėjai privalės laikytis rinkos logika padiktuotų taisyklių, kurias jam pateiks visuomeninis reguliuotojas.
Taip, “Dujotekana” gali būti ne šiaip dujų tiekimo bendrovė, laimėjusi išimtines teises tiekti apibrėžtą dujų kiekį Lietuvos rinkoje, bet ypatingą “Gazpromo” prielankumą pelniusi įmonė. Kas palies jos interesus, gali išgirsti urzgiant globėją dujų savininką. Atrodo, šiai hipotezei patikrinti Seimas ir atidėjo kalbamo įstatymo priėmimą.
O kad šilumos tiekėjų kainos, anksčiau mažėjant dujų kainai, nebuvo atitinkamai sumažintos - tai jau kita istorija. Šilumos tiekėjai nusipelno tokio pat akylo prižiūrėjimo, kaip ir kiti jų kolegos monopolininkai šalies ekonomikoje.
Mažose šalyse visada yra mažiau rinkos ir daugiau monopolizmo, favoritizmo ir kitokių bizantinių praktikų. ES dėka mūsų ekonomika nustoja būti maža. Kova su monopolininkų veiksmais turi būti griežtesnė, nei yra dabar. Kur nėra rinkos, atsiranda išteklių švaistymas, ekonomikos augimas pristabdomas, žmonių gerovė neauga, kaip galėtų.
