Briuselyje kovo 22-23 d. vykęs Europos vadovų tarybos (EVT) posėdis kaip kasmet buvo skirtas įvertinti vadinamajai Lisabonos strategijai. Lisabonos strategija - tai 2000 m. Lisabonoje priimtas ES valstybių įsipareigojimas paversti ES „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grindžiama ekonomika pasaulyje, užtikrinančia darnią ūkio plėtrą, teikiančią daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą“.
2000 metais pasaulio ekonomikos spėriai augo, makroekonomikos rodikliai buvo puikūs ir mintis aplenkti visus pasaulyje galėjo atsirasti ne tik ES, bet ir kitose ekonominėse galybėse.
Bet jau 2002 m. didžiausi Europos pramonininkai savo Apskritojo stalo pranešime konstatavo: pažanga Lisabonos tikslų link yra per lėta, o kai kur jos išvis nėra.
Tai, kad Lisabonos tikslai Europos Sąjungai neįmanomi, darėsi vis aiškiau, ypač po to, kai 2001 m. pavasarį prasidėjo globalinis ūkio stagnavimas ir kai po metų, priešingai nei JAV, o vėliau ir Japonijos, Europos ekonomika nesugebėjo bent kiek stipriau atsigauti. Vis dėlto dar ir 2004 m. Europos Komisija vertėsi per galvą, statistikos rodikliuose ieškodama geresnių žinių. Antai 2004 m. sausį savo pranešime pernykštei EV tarybai ji rašė, kad užimtumas nuo 1999 iki 2002 m. padidėjo nuo 62,5 iki 64,3 proc. (nutylėdama, kiek to užimtumo padaugėjo dėl to, kad pagausėjo ne visą darbo dieną dirbančių ir perkvalifikavimo kursus lankančių žmonių), beveik visos mokyklos įsirengė interneto ryšį, o pati Komisija per tą laikotarpį priėmė „apie šimtą reglamentų, direktyvų ir programų“, kurių visos buvo skirtos Lisabonos strategijos reikalams.
Ir apibendrino taip: „Nepaisant šių teigiamų ir padrąsinančių rezultatų, dar daug kas darytina, norint pasiekti Sąjungos 2010 metams iškeltus tikslus“.
2005 metais, vėlgi Komisijos žodžiais, „praėjus penkeriems metams nuo Lisabonos strategijos pradžios rezultatai prieštaringi. Greta nepaneigiamų pasiekimų yra trūkumų ir akivaizdaus vėlavimo“. Netenka abejoti, kad 2010 m. Komisija praneštų, jog reikalingų direktyvų priimta net penki šimtai ir tikslai pusiau įvykdyti.
Komisijos TASS‘o tipo pranešimus nutraukė EVT išvada: „esminis dalykas yra nedelsiant iš naujo pradėti įgyvendinti Lisabonos strategiją ir perkelti prioritetą augimui ir užimtumui“.
Nerimtai kalbant, galime atsipūsti - jau nereikės pasivyti ir pralenkti Ameriką. Tai jau antras toks atvejis - iki mūsų (Europos Sąjungą turiu omeny) dar gėdingiau kapituliavo Sovietų Sąjunga, Stalino laikais iškėlusi visiškai tokį patį nepamatuotą šūkį, o vėliau, jau Chruščiovo metais, nusprendusi sukurti komunizmą „dabartinei tarybinių žmonių kartai“.
Dabar vykdant Lisabonos strategiją, kaip sutarta, turės stipriau paplušėti kiekviena ES narė. O ES institucijoms buvo svarbu nutarti, ką toliau daryti su Stabilumo ir augimo paktu (SAP) - pagrindiniu eurozonos strateginiu dokumentu.
Dalykas tas, kad nemenku mastu būtent šis dokumentas ir pakišo koją Lisabonos strategijos tikslams. Jis reikalauja užtikrinti viešųjų finansų subalansuotumą, šitaip teikiant ekonomikai geriausias sąlygas plėtotis.
Problema tik ta, kad sveikai ir normaliai besiplėtojančiai ekonomikai toks paktas tiesiog nereikalingas - tokia ekonomika savaime vykdo jame surašytus reikalavimus. O jei ekonomika šlubuoja, jis gali jai net kliudyti. Veikti procikliškai, kaip sako ekonomistai.
Procikliškai veikia pats šiuolaikinis rinkos mechanizmas - jei leidžiamas veikti visiškai laisvai. Ekonomikai kaistant spekuliacinis ažiotažas didėja iki neišvengiamo sprogimo - finansinių aktyvų kainų staigaus kritimo, masinių bankrotų ir gamybos smukimo. O ekonomikai esant vangiai kapitalo savininkai laiko nepanaudojamas didžiules lėšas, vengdami investuoti ir laukdami geresnių laikų.
Išeitis yra J. M. Keyneso receptai - jei ekonomika vangi, didelis nedarbas ir menkas augimas, iniciatyvos turi imtis vyriausybė. Ji turi skolintis nenaudojamas lėšas ir naudoti jas visuminei paklausai pakurstyti - palaikant ar net plečiant socialines programas ir didinant valstybės investicijas. To pakaks išjudinti ir privačią iniciatyvą.
Taip ir padaryta EVT priešvelykiniame susitikime - Stabilumo ir augimo pakto reikalavimai ES narėms sušvelninti, biudžeto deficitas, viršijant 3 proc., BVP, jau dažniau galimas. Antai anksčiau 3 proc. ribą eurozonos valstybės galėjo teisėtai peržengti tik esant “smarkiam ekonomikos smukimui”, t.y. BVP krintant mažiausiai 2 proc. kuriais nors metais, o dabar “leidimas” bus gautas ir esant bet kokiam neigiamam BVP pokyčiui ir net “užsitęsusio lėto augimo” atveju.
Perkopti 3 proc. deficito ribą taip pat bus leidžiama ir įvairiomis “laikino” biudžeto išlaidų padidėjimo progomis - ėmus vykdyti pensijų reformą (tokią, kokią mes įgyvendiname Lietuvoje), “stiprinant tarptautinį solidarumą” (Prancūzijos pasiūlyta kriptograma - normalesne kalba ji reiškia, kad bus galima peržengti deficitą, jei išlaidos daromos tarptautinėms taikos palaikymo misijoms finansuoti) arba dengiant jau 15 metų nesikeičiančias Vokietijos suvienijimo išlaidas (tai nuolaida Vokietijai).
Laisvė turėti galimybes peržengti 3 proc. biudžeto deficitą iš tikrųjų gali pagyvinti leisgyvį ES ekonomikų funkcionavimą. Bet kartu ir priartinti infliacijos “giltinės” šešėlį.
Pirma, keinsistinis valstybės išlaidų padidinimas deficitiniu biudžeto finansavimu tikrai didina visuminę paklausą šalyje - su ta pastaba, kad šiais laikais toji paklausa didės daugiausia Kinijos, Japonijos ir kitų galingų eksportuotojų prekėms. Kitaip tariant, eurozonos vyriausybių pastangos gali paskatinti sparčiau - tarkime, ne 10, o 12 ar 13 proc. BVP augimu per metus - plėtotis Kinijos ekonomiką, bet ne savas.
Antra, poreikį padidinti deficitinio biudžeto finansavimo laisvę sukėlė ne tiek rinkos mechanizmo dusulingumas, kiek išplėtotos socialinės programos ir darbo rinkos reglamentavimas. Tos programos labai geros, jos suteikia didelę samdomųjų darbuotojų apsaugą, teikia garantijas jų gerovei. Bet joms iškilo viena problema - demografiniai pokyčiai. Mažėjant darbingų žmonių skaičiui visuomenėje, tų programų finansavimas darosi nebeįmanomas - nes įmokų mokėtojų iš lėto mažėja, o išmokų gavėjų - gausėja. Todėl netrukus nepadės ir 5 ar 6 proc. biudžeto deficitas…
Žinoma, Europos centrinis bankas neleis, kad infliacija įsipliekstų. Jis kels savąsias palūkanų normas, šitaip pastūmėdamas jų kilimą visame bankų sektoriuje. Investicijų apimtis sumažės, ūkio augimas vėl ims lėtėti. Ir tada prireiks peržiūrėti Lisabonos strategiją trečią kartą - nes juk turime vis tiek ką nors pralenkti iki 2010 metų.
