Nedvejodami galime sakyti - Lietuva bei dar 9 naujokės įstojo į Europos Sąjungą ir dabar prasidėjo jų integracija į ES. Prasidėjo ir tęsis bent porą ar trejetą dešimtmečių.
Savo ruožtu ES šalys senbuvės išnaudojo “istorinę progą ir politinę būtinybę” ir taip pat pradeda susiorientuoti, ką čia jos priėmė ir kas dabar bus.
Kitaip sakant, tik dabar, ES-15 tapus ES-25, abi pusės pradeda praktiškai ir palengva susipažinti su nauja situacija ir pokyčiais. “Teorija, brolau, sausa ir tik gyvybės medis žalias”, mokė Faustas.
Kol kas matome šiek tiek suirzimo (abiejose pusėse), kylančio dėl įvairių komercinių netikėtumų ar nepramatymų. Bet galime matyti ir bendresnes tendencijas, rodančias stipriai reiškiamus nacionalinius interesus ir norą, vienoje pusėje, išsaugoti turimą stabilią ekonominę gerovę, o kitoje - iš esmės pakeisti savo padėtį.
Plačiai nuskambėjo Prancūzijos ir Vokietijos projektai siekti suvienodinti įmonių pelno mokestį Europos Sąjungoje. Antraip esą ES šalys senbuvės deindustrializuojasi - pramonės įmonės ima keltis į pigesnės bei tiek pat kvalifikuotos darbo jėgos šalis - ES naujokes.
Prancūzijos finansų ministras Nicolas Sarkozy net pasiūlė naujosioms ES narėms, kuriose įmonių pelno mokestis daug mažesnis nei senbuvėse, neteikti finansinės paramos iš struktūrinių fondų. Konkuravimo mokesčiais neturi būti, tarsi sako ministras, investuotojai neturi ieškoti sau geresnių sąlygų, silpniau išsivysčiusios ES šalys privalo pasikliauti ES biudžeto parama ir savo jėgomis, o ne vilioti kapitalą iš ES senbuvių.
Tai trukdys ES bendrovėms tapti labiau konkurencingomis pasaulio rinkose? Prancūzija turi rūpintis prancūzų bendrovėmis, o ne apskritai ES įmonėmis ir jų konkurencingumu - tarsi sakytų prancūzų ministras.
Tokia pozicija nėra atradimas. Jos nuosekliai laikėsi ES šalys ir per derybas su naujokėmis. Senbuviams neužtenka natūraliai jų pusėje esančių pranašumų - Vakarų Europos kalbų, kurių priversti mokytis naujokai, senų nusistovėjusių verslo ryšių ir tinklų, nuo amžių įprastos teisinės sistemos. Derybose jie sukūrė sau ir naujų teisinių bei ekonominių privilegijų: darbo jėgos judėjimo laisvės suvaržymą 7 metams, tiesiogines išmokas ūkininkams tik 25 proc. dydžio, reikalavimą turėti įdiegtus vidaus rinkos standartus iškart įstojus.
Bet baimė tebekausto. Todėl griebiamasi bet kokių idėjų.
Ką tik atsirado ir naujas rimtas pagrasinimas - Europos Komisija numato pasiūlyti nuo 2014 metų įvesti naują ES biudžeto pajamų sistemą, kuri remtųsi bendru europiniu mokesčiu energijai arba būtų dalis PVM arba įmonių pelno mokesčio.
Jei tokia sistema pakeis dabartinę, kai bendrųjų ES išlaidų finansavimas nemaža dalimi remiasi įmokomis nuo šalies BVP, tai ekonomiškai silpnesnės ES šalys narės nukentės.
Dėl didesnės santykinės išlaidų energijai dalies šeimų biudžetuose (pirmuoju atveju) ir dėl gyvybiško būtinumo prisikviesti daugiau užsienio kapitalo (trečiuoju atveju) tokia sistema naujosioms ES narėms bus nenaudinga ir po 10 metų - nes senbuvių lygis dar nebus pasiektas ir tų mokesčių lygybė naujokėms atsieis brangiau nei senbuvėms.
Tik bendras Sąjunginis mokestis, nustatytas kaip PVM dalis, nediskriminuotų silpnesnių ES šalių gamintojų ir vartotojų. (Būtent šis variantas, reikia manyti, ir bus palaikomas mažiausiai.)
Pasaulis jau turi analogišką pavyzdį, kai turtingosios šalys verčiau sutinka ir įsipareigoja teikti finansinę ir kitokią pagalbą silpnoms šalims nei įsileisti jų eksportinę produkciją (t.y. jų žemės ūkio produkciją) į savo plačiagerkles rinkas ir šitaip skatinti tų šalių ekonominę plėtrą. Tokie yra išsivysčiusių šalių santykiai su Afrikos šalimis. Užuot augusi ir stiprėjusi paliegusi Afrikos šalių ekonomika lieka visiškai priklausoma tiek nuo išsivysčiusių šalių pagalbos, tiek nuo jų prekių ir technologijų.
2007-2013 metams ES numato dar labiau sutelkti ES biudžeto lėšas naujųjų ES šalių narių plėtrai. Visą dešimtmetį pagalbos srautai nemažės. Ir visą tą laiką egzistuos pavojus vieniems bandyti pagalbos būdu išsaugoti kuo ilgiau savo ekonominį ir technologinį pranašumą ir privilegijas, kitiems - užsitikrinti niekada nesiliaujantį tokios pagalbos srautą. Tai būtų pragaištinga abiem pusėms.
Kažkada ateityje rytinė Vidurio Europos dalis taps dinamiškiausia ir ekonomiškai klestinčia ES dalimi. Ateis laikas ir ji padės palaikyti “senosios” ES dalies valstybes, pamažu virsiančias moksliniu, kultūriniu, istoriniu, galop ir politiniu skansenu. Tam procesui neįmanoma, todėl ir neprotinga trukdyti. Geriau būtų prie jo prisidėti.
