Užpraeitą savaitę netoli Salonikų pasibaigęs Europos Sąjungos (ES) viršūnių tarybos susitikimas aprobavo ES ateities konvento parengtą ES konstitucijos projektą. Dabar galime domėtis, kokioje naujoje unijoje gyvensime.
Tiesa, nėra jokių garantijų, kad turėsime būtent tokią konstituciją, t.y. būtent tokią principinę Europos Sąjungos struktūrą. Spalį prasidės tarpvyriausybinė konferencija, kurioje ES šalių vyriausybės, įskaitant ir dabartines kandidates, toliau svarstys projektą. Kadangi konstitucija keičia ES struktūrą, turės būti pasirašyta nauja tarpvyriausybinė sutartis (vadinamoji Konstitucinė sutartis) ir visos 25 ES šalys narės turės ją ratifikuoti (siektinai - iki 2004 m. birželio mėn., t.y. iki prasidedant Europos Parlamento rinkimams).
Ir tai dar ne viskas - Danijos premjeras jau paskelbė, kad jo šalis surengs referendumą, spręsdama, ar aprobuoti naująją ES konstituciją (taip, kaip buvo daroma pasirašant Mastrichto ar Nicos sutartis). Referendumo, reikia manyti, prireiks ne tik Danijai.
Valery Giscard’as d’Estaing’as, ES ateities konvento pirmininkas, įtikinėja, kad geriausia projekte nieko nekeisti (pajudinsi - suirs viskas). Tačiau kylančios “naujosios” Europos atstovės Ispanijos lyderis Aznaras jau spėjo pažymėti, kad “rimtas” svarstymas prasidės tik tarpvyriausybinėje konferencijoje. (Kažkiek pasimetė, o gal ir pietietišką lengvabūdiškumą pademonstravo R. Prodi, pradžioje projektą apkaltinęs “vizijos stoka” ir “žingsniu atgal”, o paskui jį apibūdinęs kaip “didžiulį šuolį į priekį”. Ne nuo šiandien apstu retorikos Briuselio pareigūnų leksikoje.)
Galime būti tikri, kad tarpvyriausybinėje konferencijoje išgirsime ir kietą Lenkijos reikalavimą įnešti tam tikras pataisas į konstitucijos tekstą.
Neatsitiktinai ES viršūnių tarybos išvadose apsiribota sausu konstatavimu, kad “Konstitucinės sutarties projektas yra geras pagrindas pradėti darbą tarpvyriausybinėje konferencijoje”.
Iš pažiūros ES konstitucijos projekte nėra jokių revoliucinių pokyčių. Joje fiksuojama, kad Sąjungos tikslais yra taika, Sąjungos vertybės ir jos žmonių gerovė.
Kadangi tai atitinka absoliučios daugumos žmonių siekius, tai yra pagrindas ją pasirašyti kiekvienam iš mūsų.
Nebent kiltų klausimų dėl “Sąjungos vertybių”. ES konstitucijos projektas jas išvardija: žmogiškasis orumas, laisvė, demokratija, lygybė, įstatymo viršenybė ir pagarba žmogaus teisėms. Ko nors trūksta?
Lyg ir nieko netrūksta - tai vertybės, kurios pelnytai išvardijamos kiekvienos valstybės konstitucijoje ar kokiame nors “pagrindinių šalies vertybių” įstatyme. Su ta pastaba, kad tai - unitarinės valstybės vertybės.
Ar tikrai Sąjungos (ne unitarinės valstybės, bet valstybių sąjungos) esminių vertybių sąraše neturi būti įrašyta ir civilizacijos procese gimusi tautų teisė saugoti ir puoselėti nacionalinę valstybę, kuri savo rankose laikytų svarbiausius tai tautai jos gyvenimo dalykus?
Konstitucijos projektas nesiima kardinaliai spręsti šio problemos. Jame tebėra toliau plėtojamas tas unikalus ES dvilypumas - ji ir suverenių vyriausybių sąjunga, ir viršvalstybinis (viršnacionalinis) organizmas.
Tačiau rimtą pastangą sustiprinti federalistinį ES pobūdį konstitucijos projekto rengėjai padarė. Jie siūlo (a) išplėsti balsų dauguma (t.y. panaikinant veto teisę) sprendžiamų klausimų sąrašą - įtraukiant į jį net ir mokesčių bei užsienio politikos klausimus, ir (b) įvesti sprendimų priėmimą ES taryboje (ji projekte vadinama senuoju, ikimastrichtiniu pavadinimu - Ministrų taryba) atsižvelgiant ne tik į reikalavimą surinkti daugumą arba kvalifikuotą (du trečdalius) daugumą balsų (kaip žinome, tie balsai jau ir dabar pasiskirstę nevienodai - didelės šalys jų turi gerokai daugiau nei mažosios), bet ir į gyventojų skaičių.
Sprendimas būtų priimtas tik tada, jei dauguma arba, kitais atvejais, du trečdaliai tarybos narių balsų atstovauja trims penktadaliams ES gyventojų.
Po plėtros ES turės 453 mln. gyventojų, trys penktadaliai - tai 272 mln. žmonių. Taigi net 27 valstybės, kurių kiekviena turi 10 mln. gyventojų, negalėtų užkirsti kelio sprendimui Ministrų taryboje. Mažų valstybių Sąjungoje nuo kitų metų bus 19 ir dauguma jų neturės nė po 10 mln. gyventojų. Kitaip tariant, jei rastųsi koks nors klausimas, kurio atžvilgiu visų mažųjų ES valstybių interesai skirtųsi nuo visų didžiųjų ES valstybių, mažosioms nebūtų jokių šansų pasipriešinti sprendimui. Joms liktų tik jį vykdyti.
Tokia situacija, žinoma, ganėtinai spekuliatyvi - sunku įsivaizduoti tiek mažųjų valstybių vieningą, ir priešingą didžiosioms, interesą, tiek - ar dar sunkiau - didžiųjų ES valstybių vienovę interesuose įvairiais ES taryboje sprendžiamais klausimais.
Yra ir antra klausimo pusė. Jau kitais metais ES taps nekvestionuojama antroji ekonominė pasaulio galybė - gyventojų skaičius joje sieks 450 mln. (taigi Sąjunga atsiliks tik nuo Kinijos ir Indijos), nacionalinis produktas (apskaičiuotas kaip BVP) viršys 9 trilijonus JAV dolerių (pirmąja galybe liks JAV, sukurianti apie 11 trln. dol. BVP, trečiąja - Japonija, kurios BVP yra apie 7 trln. dol.). Akivaizdu, kad šis ekonominis gigantas nebegalės tverti politinio nykštuko kailyje, nors tas kailis ir toliau liks iš angliško, prancūziško, vokiško, ispaniško, lenkiško ir kitų mažesnių lopų sudaigstytas, taigi rimtesniems jėgos pratimams nelabai tinkamas. Tiek ekonominėje, tiek tarptautinių santykių ir saugumo politikoje ES tikrai turėtų dažniau turėti vieningą poziciją ir kalbėti vienu balsu.
Antraip ji ims fragmentuotis, rizikuodama prarasti savo ekonominę galią ir atrakcingumą.
