Ką tik paskelbtas Ekonominės laisvės indeksas (ELI) praneša malonią žinią - Lietuva pakilo net į 22 vietą 155 pasaulio šalių rikiuotėje. Estai joje šešti, latviai - 29-ti. Pirmas lyderių trejetukas - be europiečių: Honkongas, Singapūras ir Naujoji Zelandija. Negarbingiausiame trejete (153-155 vietose) europiečių irgi nėra - Zimbabvė, Libija, Šiaurės Korėja.
Ką tai reiškia? Ar išvis tai ką nors reiškia?
Visų pirma toks indeksas apibūdina institucinę struktūrą, pagal kurią veikia rinkos ūkio mechanizmas konkrečioje šalyje. Kuo laisvesnė žmonių ūkinė veikla - tuo stipresnė veiklos motyvacija, o dėl to - tuo efektyviau naudojamas kapitalas, laikas ir visi kiti įmanomi ištekliai. Daugiau laisvės - daugiau ekonominės sėkmės ir materialinės gerovės.
Pagal tam tikras ribas ir esant tam tikroms, irgi institucinėms, sąlygoms.
Ekonominė laisvė tyrime apibrėžiama kaip jokios valdžios prievartos ar suvaržymų nebuvimas žmonėms gaminant, paskirstant ir vartojant prekes bei paslaugas, išskyrus tiek, kiek tos prievartos reikia, kad būtų išsaugota ir ginama apskritai žmonių laisvė.
Tačiau šio kriterijaus tyrėjai nelabai laikosi, kadangi savo vertinimų skalę jie sudarę taip, kad kuo mažiau valdžios įsikišimo, tuo aukštesnį vertinimą šalis gauna. Kitaip tariant, indekso skaičiuotojai matuoja tik ekonominę laisvę ir nieko daugiau. Jų vertinimai grindžiami prielaida, kad ekonominė laisvė ir yra laisvė, nes nė vienas iš jų konkrečių rodiklių nenumato situacijos, kad ekonominė laisvė gali būti varžoma dėl laisvės išsaugojimo ar sustiprinimo.
Pavyzdžiui, jei bendrovių pelno mokestis mažesnis nei 15 proc. (Lietuvoje jis lygus 15 proc.), tai šalis gauna aukščiausią balą (vienetą) pagal šį “ekonominės laisvės” rodiklį; jei pelno mokestis lygus arba didesnis kaip 36 proc., šalis gaus mažiausią balą (penketą).
Analogiškai ir su asmenų pajamų mokesčiu: geriausią balą šalis gauna, jei didžiausias ribinis mokesčio tarifas yra mažesnis nei 10 proc., ir blogiausią balą - jei tas tarifas (didžiausias iš visų esamų, o ne mažiausias ar vidutinis) lygus ar viršija 50 proc.
Tokio kriterijaus naivumas akivaizdus, kadangi šalis gali saugoti žmonių laisvę ir ją prireikus ginti tik turėdama tam tikrus išteklius, kurie bus sukaupti anaiptol ne apmokestinant bendroves pačiu mažiausiu tarifu.
Juk turėdama minimalius bendrovių ir asmenų pajamų mokesčius jokia šalis neužtikrins visos įmanomos žmonių laisvės - tiek apsaugant nuo išorės grėsmių, tiek ir nuo vidaus destrukcinių gaivalų bei šiaip negatyvių socialinių procesų.
Dar vienas metodo trūkumas - pagal atlyginimų ir kainų kriterijų šalys gauna mažus ar didelius balus pagal tai, kišasi valdžia į kainų susidarymą ar nesikiša. Net keista, bet tyrėjai visiškai atmeta monopolijų susidarymo ar egzistavimo galimybę. Čia būtų tam tikra logika, jei būtų kalbama apie monopolijas, kylančias dėl rinkos uždarumo - jei būtų visiška prekybos laisvė, tai iš tiesų sunkiau būtų įsivaizduoti, tarkime, Lietuvoje kokią nors pramonės, paslaugų ar prekybos įmonę, kuri įgytų monopolinę galią.
Bet dalis monopolijų yra natūralios monopolijos, t.y. įmonės, kurios būdamos vienintelės šalies rinkoje gamina pigiausiai ir bet kokia konkurencija, tiek vietos kolegų, tiek užsienio, pabrangintų tą prekę (dažniau - paslaugą). Tokiu atveju jų išskirtinės ekonominės galimybės atsirėžti rentą privalo būti pažabotos - būtent kainodaros kontrolės priemonėmis.
Arba, kitu atveju, jei šalies užsienio prekyba yra stipriai valdžios reguliuojama (daugeliui importo prekių nustatomi dideli muitai ir kitos kliūtys), tai vienas iš veiksmingiausių būdų neleisti oligopolijoms tuo pasinaudoti ir būtų jų kainodaros reguliavimas. Būtent taip iš dalies būtų kompensuota tų saugomų bendrovių daroma žala vartotojų piniginei.
Ekonominės laisvės indeksas neleidžia tiesiogiai spręsti apie konkrečios šalies potencialą ir perspektyvas.
Antai šiųmetinis ELI rodo, kad žengdama kartu su Belgija 22-oje vietoje Lietuva pralenkė Italiją (26 vieta), Norvegiją (28), Čekiją (32) ir juolab tokias Europos atsilikėles kaip Prancūzija (44) ir Slovėniją (52). Toli nuo Lietuvos lieka Japonija (38), gėdingai atsilieka du Azijos “tigrai” - Taivanas (34) ir Pietų Korėja (46), ką jau kalbėti apie didžiaisiais tempais augančią Kiniją (128).
Vis dėlto ELI yra labai aktualus ir naudingas ne dėl to, kad skatina valstybes siekti kuo didesnės ekonominės laisvės (t.y. absoliutaus chaoso), bet perspėja dėl realių grėsmių ekonominei laisvei. Visuomeniniai procesai praktiškai kiekvienoje valstybėje provokuoja ar reikalauja vis didesnio valdžios įsikišimo į žmonių materialinių, finansinių ir intelektinių išteklių paskirstymą ir naudojimą.
Kiekvienas bent kiek krutantis politikas (ir daugelis kitų) tvirtina, kad vyriausybės privalo stiprinti ir apsaugą nuo karvių kempinligės, ir nuo teroristų naudojimosi paštu bei telekomunikacijomis, ir imtis priemonių stabdant ozono sluoksnio plonėjimą, sutvarkyti augalų ir gyvūnų genetinį modifikavimą bei gausybę kitokių dalykų, kurių valdžiai dar parūpins besivystantis mokslas ir vis didesniais žinių draikalais besimaitinantys mes patys.
Todėl ELI svarbus - kad galėtume matyti, ar nepersūdome su žmonių ūkinės veiklos reglamentavimu valdžios veiksmais, ta augančia lavina teisės aktų, kuri tik teisininkus gali be išlygų džiuginti.
