Nedarbas (pagal registravimąsi darbo biržoje) smuko iki 3,9 proc. Gamybos augimas ir šiemet bus vienas iš sparčiausių Europoje. Infliacija menka (nesiekia 3 proc.), realusis darbo užmokestis kyla. Ir taip jau kelinti metai. Taigi viskas tarsi gerai.
Patikslinkim. Įmonėms ima trūkti kvalifikuotų ar bent šiaip normalių darbininkų. Nusižiūrėjęs į valdininkų, vadybininkų, advokatų, notarų ir teismo antstolių atlyginimus jaunimas urmu pasuko į universitetus ir kolegijas. Net profesinio rengimo centrai ruošia vadybininkus ir teisininkus, o ne mūrininkus, metalo apdorojimo specialistus, santechnikus, elektrotechnikus. Universitetų, tiesiog ištinusių nuo studentų skaičiaus, spaudžiama Vyriausybė didins finansavimą aukštajam mokslui ir mokslo tyrimams. Keliamės į žinių ekonomiką?
Veikiau ruošiamės būti kažkieno pervežti nei keliamės.
Informacija, žinios, išsimokslinimas ir mokslas pas mus susivėlė į kažkokį bendrą jovalėlį, kuris prarado prasmę ir naudojamas oficialiam šamanavimui bei užkeikimams.
Nors seniai laikas oficialioje politikoje skirti mokslinius tyrimus nuo eksperimentinės plėtros, to vis nedarome. Mokslo plėtojimas, universitetų dauginimas, „ateities ekonomikos“ šlovinimas ir profesinio mokymo ignoravimas, esamos pramonės, žemės ūkio ir paslaugų sektoriaus lygio bei struktūros ignoravimas politikoje ir viešajame diskurse yra mūsų kasdiena.
Taip, mokslas yra eksperimentinės plėtros ir technologinės pažangos ekonomikoje pagrindas. Bet mokslas yra pasaulinis dalykas, kuriamas pirmiausia saujelėje šalių ir visiems prieinamas.
Lietuvos mokslas – tai neatskiriama pasaulio mokslo dalis. Lietuvos mokslo finansavimas – tai pasaulio mokslo finansavimas.
Dalyvaudama bendrame pasaulio mokslo pažangos procese Lietuva turi moralinę teisę naudotis jo pasiekimais.
Kuo daugiau pinigų turės Lietuvos valdžia savo biudžete, tuo daugiau ji finansuos Lietuvos mokslo indėlį į pasaulio mokslą. Ir kuo daugiau išminties ji turės, tuo daugiau ji finansuos naudojimąsi pasaulio mokslo pasiekimais Lietuvos ekonomikos ir visuomenės labui.
Finansuoti mokslą (Lietuvos indėlį į pasaulio mokslą) daug lengviau ir paprasčiau nei finansuoti pasaulio mokslo pasiekimų perkėlimą į šalies ūkį, juolab kad ūkis yra egoistinio ir godaus verslo rankose, o universitetai yra pusiau švento viešojo sektoriaus institucijos.
Todėl kol kas ir einame tuo paprastesniu ir mažiau išminties reikalaujančiu keliu.
Štai, pavyzdžiui, žinome, kad Lietuva, deja, specializuojasi tekstilės (įskaitant ir drabužių siuvimą) gamyboje, dėl to negali tikėtis didelių pajamų parduodama produkciją ES ir kitose rinkose. 26 proc. apdirbamosios pramonės darbuotojų triūsia šioje šakoje ir sukuria mažiau nei 17 proc. apdirbamosios pramonės produkcijos. Taigi net Lietuvos pramonės mastais visa tekstilės pramonė pasižymi mažesniu nei vidurkis darbo našumu.
Darbo našumas Lietuvos tekstilės, drabužių ir avalynės (turime du tokius fabrikus) pramonėje 2002 m. buvo beveik 16 tūkst. eurų per metus. Airijoje, kaip rodo vienas austrų tyrimas, jis buvo 63 tūkstančiai, Graikijoje – 64, Ispanijoje – 69 tūkstančiai eurų. Nenuostabu tad, kad Airijoje 16 tūkstančių šios šakos darbuotojų pagamino produkcijos už 1002 milijonus eurų, o Lietuvoje 61 tūkstantis darbuotojų – už 952 milijonus eurų. Taigi nėra jokio atsitiktinumo tame, kad airiai gyvena bent keturis kartus geriau nei mes.
Bet juk, pavyzdžiui, priversdami pasislinkti ispanus tekstilės ir drabužių rinkoje bent 1/22-ąja jų realizacijos dalimi (jie gamina tos produkcijos už 22 milijardus eurų) mes savo realizaciją padvigubintume (nes gaminam maždaug už vieną milijardą). Tam mums reikėtų atsilikti nuo ispanų darbo našumu tekstilėje ir drabužių pramonėje ne 4,4 karto, o nors du kartus, jei mažiau negalim. Ir jei nenorim padvigubinti darbo vietų šakoje, kuri yra tiesiog chrestomatinis elgetiškų atlyginimų ir skurstančių darbuotojų pavyzdys, tai darbo našumo didinimas joje yra tiesiog imperatyvas.
Šis pavyzdys ir rodo, kad mes dar turim neišnaudotus rezervus netgi labiausiai tradicinėse šakose. Labai nelengva tekstilėje ir darbužių siuvime padaryti taip, kad per valandą ar dieną sukurtą produktą galėtume parduoti Europoje už dvigubai didesnę nei dabar parduodame kainą. Bet ar sukurti pasaulyje dar neregėtą lazerį ar naują mobilųjį telefoną, kuris dar ir kavą virtų, lengviau?
Turime žemės ūkį, didelį ir neproduktyvų. Jis irgi netikęs ir lyg nereikalingas, žinių ekonomikos miražais matuojant. Bet praeitais metais pieno gamyba ūkininkams suteikė trečdalį jų pajamų (nors pieno sektoriaus indėlis į bendrąją žemės ūkio produkciją buvo tik 23 proc.). 60 proc. viso supirkto pieno buvo panaudota produkcijai, kuri buvo eksportuota. Vadinasi, didelė dalis mūsų pieno sektoriaus žemės ūkyje laikosi eksporto sąskaita; ir sugeba laikytis – turėdama tokius menkus gamybinius pastatus ir įrangą, atsilikdama karvių produktyvumu, gamindama pieną smulkiuose ūkeliuose su 1-5 karvėmis. Jei į šį sektorių būtų deramai investuojama ir būtų panaudota visa tai, kas pasaulyje žinoma apie pieno gamybą ir perdirbimą – Lietuva būtų antra Danija pienininkystėje, o Lietuvos kaimas aukštyn kilsteltų ir save, ir mūsų miestų pramonę.
Mes vargu ar turėsime žinių ekonomiką ir informacinę visuomenę anksčiau nei išmoksime dirbti – visame kame! – kaip profesionalai, kaip tarptautinio lygio meistrai.
Jei pramonė, kurią turime, nesulauks mūsų dėmesio, taip pat finansavimo, ir jei mūsų finansinis ir kitoks dėmesys bus nukreiptas į „mokslą“ apskritai, neskiriant jame mokslo nuo profesinio meistriškumo ir tobulumo, mes rizikuojame patekti į baisų plyšį it kalnų ledyne – mūsų universitetai ruoš mūsų visai nekvailą jaunimą kvalifikuotam darbui užsieniuose, o čia likę darbuotojai ir toliau darbuosis tiap-liap technologiniu principu. Tai yra mes ne tik žengtume į priekį, bet galim ir sulaukėti.
Tarp mūsų ekonomikos ir žiniomis grįstos ekonomikos yra nemenkas kelio tarpsnis. Ar jis įveikiamas kūlgrinda ar greitkeliu – dar nelabai aišku. Bet jis tikrai neįveikiamas užkeikimais apie informacinę visuomenę ir žinių ekonomiką, palikus realiąją nacionalinę ekonomiką manytis savarankiškai.
