Nekantrumas – vienas iš graikų charakterio bruožų. Tai lengvai gali pastebėti Atėnų gatvėse, kur kelio ženklai pastatyti tikriausiai paukščiams. Graikai važiuoja ne tik degant raudonam šviesoforo signalui, bet dažnai nesistengia praleisti net modernaus olimpiadai specialiai pastatyto tramvajaus. Tačiau skubanti graikų tauta visai neskuba perduoti informaciją. Kad reikia skristi į Atėnus, sužinojome likus mažiau nei parai iki skrydžio pradžios...
“Draugiškas graikas”
Tiesioginių reisų iš Vilniaus į Atėnus nėra. Teko skristi per Prahą ir oro uoste praleisti nei daug, nei mažai – septynias valandas. Kad neišprotėčiau nuo laukimo po ilgų slampinėjimų po parduotuves, įsitaisiau knygų krautuvėlėje ir įnikau į “Lonely planet“ kelionių vadovą apie Atėnus. Pirmiausiai čia radau informacijos apie saugumą. Pasirodo, kad nors Graikija pagal nusikalstamumą užima paskutinę vietą Europoje, vienas dažniausių pavojų turistui – “draugiškas graikas“.
Atvykėliai perspėjami, kad Atėnuose gatvėje jus gali užkalbinti malonus graikas, pasiteirauti, iš kur jūs atvykote, prisipažinti, kad jis irgi ne vietinis, ir pasisiūlyti į bendrakeleivius apžiūrint sostinės įžymybes. Na, o kelionę geriausia pradėti nuo vietinio baro, kurio ir šeimininkas, pasirodo, besantis labai draugiškas. Prie stikliuko atsiranda šalia ir užeigos savininkų duktė ar pusseserė... Visi labai maloniai bendrauja ir tik po to, kai užsieniečiui pateikiama beprotiška sąskaita, – visas malonumas dingsta...
Kelionių žinyne buvo perspėjama saugotis ir taksistų, kurie ypač mėgsta iš oro uosto naktį paimtus keleivius apvežti keletą kartų aplink miestą...
Užrašai nedžiugino, nes Atėnuose turėjome nusileisti antrą nakties ir iki viešbučio nusigauti taksi. Tačiau visi perspėjimai bent jau mums pasirodė kiek perdėti. Tris dienas Atėnuose jautėmės kaip niekad saugiai. Važiavimo taksi kaina – viena mažiausių Europoje, o kolegei iš Serbijos, pamiršusiai mobilųjį telefoną taksi automobilyje, jis buvo sugrąžintas jau kitą rytą. Gatvėse užkalbinti graikai atsakydavo angliškai bei maloniai parodydavo kelią. O užeigose šeimininkai savo sąskaita pavaišindavo gėrimu ar desertu.
Turtingųjų oazėje
Graikijoje gyvena 12 milijonų gyventojų, o Atėnuose – daugiau nei keturi milijonai. Žmonių čia tikrai pakanka,o miestas užstatytas taip, kad vienas namas glaudžiasi prie kito. Pastatai dažniausiai triaukščiai ir penkiaaukščiai. Šaligatvių beveik nėra, ypač pavažiavus toliau nuo centro. Mat graikai nemėgsta vaikščioti gatvėmis, visi jie vairuoja automobilį ir stengiasi kuo mažesnį, nes vietą apsistoti tikrai sunku surasti. Bet yra ir išimčių. Atėnų šiaurinėje dalyje Kifisijos rajonas – tikra turtuolių oazė. Daugiau kaip prieš šimtmetį pastatytų vilų gyventojų ramybę saugo šimtametės pušys ir didžiulės tvoros. Vilos visai neprimena plokščiastogės graikiškos architektūros. Čia tvyro prabangi ramybė. Ir daugeliui paprastų atėniečių tai kelia pavydą. Ne veltui Atėnuose populiarios dainos apie vaikiną iš darbininkiško Peresterio rajono, pamilusį turtingą merginą iš Kifisijos. Ir vietos televizija nuolat transliuoja muilo operas apie meilės peripetijas, apie turtingus Kifisijos vyrus, bet gražius ir protingus vaikinus iš kitų rajonų. Tiesa, tų turtingųjų pamatyti taip ir neteko, nebent šalimais esančio Marousio savivaldybės merą, kuris gudriai supirko privačių asmenų žemes ir prieš pat olimpines žaidynes pardavė jas valstybei už dešimteriopą kainą. Gal todėl čia ne tik duobių gatvėse nepamatysi, bet greičiau kaklą išnarinsi betyrinėdamas grindinio ornamentus...
Kaip surasti Akropolį
Visi, kas bent kiek prisimena mokyklos istorijos pamokas, žino, kad Akropolis – aukščiausia miesto vieta. O Panteono šventykla puikuojasi bet kokiame turistiniame leidinyje apie Graikiją. Kadangi iki oficialių susitikimų turėjome truputį laiko, nutarėme, kad nenusilenkti antikos grožiui būtų tikrai neatleistina.
Miesto centrą nutarėme pasiekti metro. Tai puiki transporto priemonė. Atėnų metro sistemoje labai lengva orientuotis, o ir bilieto kaina tik 0,7 euro. Metro stotelės – modernios, puikaus dizaino ir rūpestingai prižiūrimos. Kadangi metro Atėnuose važiuoja ne požemyje – tai puiki priemonė apžiūrėti miestą. Informacija, kaip ir stotelių pavadinimai, skelbiama dviem kalbomis - graikiškai ir angliškai, tad keliautojui jokių sunkumų nėra.
Pro metro langą išvydome ir olimpinį kaimelį bei stadioną. Tikrai įspūdinga ir gaila, kad Graikijos vyriausybė dar nenusprendė, ką su tais pastatais bei įrenginiais daryti. Po olimpiados stadione dar nevyko joks renginys.
Išlipę centre, bandome dairytis aplinkui ir ieškoti Akropolio. Tačiau jo niekur nesimato. Jeigu ne paslaugūs atėniečiai, tikrai ilgai būtume klaidžioję aplinkui. Bet kai galų gale pamatome kalvą ir pradedame kopti į ją, nušvinta viltis, kad pamatysime ir Akropolį. Mums pasisekė. Kai Lietuva skendėjo pusmetrinėse pusnyse, Atėnuose švietė saulė, o termometras rodė +18 laipsnių. Kadaise man teko Akropolį aplankyti per lietų, tai įsiminiau tik nuolatinį slidinėjimą, sunumeruotus akmenis ir žvarbų vėją. Tačiau saulėtą dieną čia kitaip. Antikinių šventyklų liekanos užburia, kaip ir neaprėpiama žvilgsniu miesto panorama, atsiverianti iš viršaus. Nusipirkęs bilietą už 12 eurų, gali apžiūrėti net šešis antikinius paminklus. Bilietas galioja net 48 valandas, nes per vieną dieną tiek daug senovės sunku ir pakelti. Pagyvenusi gidė prie įėjimo siūlosi vesti ekskursiją bet kokia kalba, bet mes atsisakome. Nutariame, kad vaizdų poveikis bus pakankamai stiprus ir be juos lydinčių istorinių faktų.
Akropolio papėdė – ne mažiau verta dėmesio vieta. Plaka ir Monastirakis – tai seniausia Atėnų dalis, kadaise buvęs naktinių klubų rajonas, o dabar - dviaukščių suvenyrų parduotuvėlių ir gatvės tavernų vieta. Gatvėse, skirtose pėstiesiems, gali pamatyti turistų iš viso pasaulio. Kartais čia praūžia motociklininkai ar pravažiuoja sendaikčiais ar apelsinais iš priekabų prekiaujantys vietos gyventojai. Ir neatsiejama senamiesčio puošmena – nežinia kam priklausantys šunys. Jie dideli ir ramūs, guli išsitiesę tiesiai gatvėje ir su tokiu abejingumu stebi pasaulį, kad net budistų vienuoliai jiems turėtų pavydėti. Pasirodo, kad prieš olimpiadą Atėnų valdžia buvo surinkusi ir uždariusi visus beglobius miesto šunis, kad šie negadintų miesto vaizdo. Bet man tie šunys tikrai netrukdė...
Į širdį – per skrandį
Daugelis pagyvenusių graikų – tikri rubuiliai. Bet ar gali susilaikyti, kai maistas čia toks skanus! O ir tradiciniai pietūs ar vakarienė neapsieina be dešimties patiekalų. Į stalą keliauja šalti ir karšti užkandžiai, kurių pavadinimus ar ingridientus sunku būtų išvardinti. O kai prisikemši skrandį, pasirodo, kad dar laukia pagrindinis patiekalas ir desertas... Bet jūrų gėrybių Atėnuose neparagauti – tiesiog nusikaltimas. Ir geriausia tai daryti prie jūros įsikūrusiose tavernose Pirėjaus rajone. Eidamas promenada, gali vienoje pusėje grožėtis smaragdinės spalvos Saronos įlanka ir ją skrodžiančiais greitaeigiais keltais, o kitoje pusėje – žiopsoti į didžiuliais aštuonkojais nukabinėtas tavernų prieigas. Čia pat ant grotelių tau bus pakeptas toks gražuolis ir patiektas su tradicine anyžine degtine – uzo, geriama atskiedus vandeniu. Skanumėlis neapsakytas!
Kiek teko girdėti, graikės tikrai geros šeimininkės. Ir namie jos vyrus taip pat lepina skanumynais. Graikų šeimose vis dar vyrauja patriarchaliniai santykiai. Vyras rūpinasi pinigais, o moteris – namais. Vienas solidus graikas pasakojo, kad tėvas jį auklėjo taip: “Ruošiesi į kiną? O ar turi pinigų dviem bilietams? Jeigu sieki merginos prielankumo, nepamiršk: pirmiausia - piniginę kišenėje pasiekti“. Graikijoje net posakis egzistuoja, kad moteris gali atleisti neištikimybę, bet jei dovanoms pagailėsi pinigų – tikrai neatleis. Tačiau laikai keičiasi. Daug jaunų patrauklių merginų gyvenimo draugo neturi. Jei jų pačių paklausite kodėl, jos atsakys: “Pusė vyrų tiesiog nemyli moterų, jie homoseksualūs, kitos pusės pusė – narkomanai ir alkoholikai, na, o visi likusieji – jau vedę“. Didėjantis emigrančių skaičius iš buvusio Rytų bloko graikų moterų taip pat nedžiugina. Juk tai reiškia, kad tinkamų vyrų liks dar mažiau...
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
