Jaunuolio ranka atsidūrė po 500 kilogramų uola... Išsekęs ir netekęs daug skysčių jis žino, kad nėra iš kur laukti pagalbos. Tada jis išsitraukia peilį ir pasiruošia nežmogiškam poelgiui...
Solt Leik Sitis
"Brangioji mama, brangusis tėte, aš jus abu labai myliu. Kai suras mano kūną, noriu, kad jis būtų sudegintas, o pelenai išbarstyti virš kalnų viršukalnių..." Aronas Rolstonas tai valandų valandas kartoja savo mintyse. Viena ranka jis sugriebia gertuvę ir išgeria paskutinius vandens lašelius. Dešiniosios rankos vaikinas seniai nebejaučia. Prieš keturias paras ant jos užkrito 500 kilogramų uoliena! Jaunasis alpinistas nepastebėjo jam gresiančio pavojaus. Viskas įvyko staiga. Po beviltiškų pastangų išsivaduoti vyrukas suprato, kad jam gali padėti tik gelbėtojai. Tačiau kas juos įspės? Aronas niekam nepranešė apie savo išvyką. Dabar jis sužeistas ir vienut vienas šiame mažiausiai apgyvendintame Jūtos valstijos (JAV) regiono kanjone. Aronas keikia save už neatsargumą. Tuo labiau kad jis taip rizikuoja jau ne pirmą kartą. 27 metų amerikietis jaučia nepaprastą aistrą kalnams, tačiau iki šiol stebuklingai išsisukdavo. Deja, šių metų balandžio 29-ąją vaikinas turi pripažinti tikrovę: jo "šanso kreditas" baigėsi...
Aronas nuo ankstyvos vaikystės nuogomis rankomis kibdavo į visas pakeliui pasitaikančias uolas. Sūnaus riziką matančius tėvus lydėjo nuolatinis siaubas. Jie maldaudavo, kad jis būti atsargesnis, tačiau snieguotos Kolorado viršukalnės vaiką buvo užbūrusios. Net 56 daugiau nei 4 000 metrų aukščio viršukalnės jį vedė iš proto. Vaikystėje Aronas susipažino su alpinizmu, o 1998 metais baigė studijas ir išvyko į Arizoną dirbti inžinieriumi didžiulėje informatikos firmoje. Deja, šis darbas Aroną tiesiog dusino, todėl jis netrukus atsistatydino ir grįžo į Koloradą. Puikus inžinierius tapo eiliniu sporto reikmenų pardavėju, tačiau atsidūrė tarp mylimų kalnų... Dabar visas jo laisvalaikis buvo skirtas kopti į gimtosios šalies viršukalnes. Jaunasis amerikietis savaitgaliais kopdavo vienut vienas net žiemą. Ant kiekvienos viršukalnės jis palikdavo pranešimą, kuriame trumpai informuodavo apie savo kopimo sąlygas: "Graži diena, giedra, lengvas brizas" ir t. t. Ši tariama ramybė slėpė nerimą keliančią tikrovę. Lediniame viršukalnių šaltyje Aronas susidurdavo su baisiais pavojais. Kartą kildamas pametė pirštinę, tačiau viršukalnę vis tiek pasiekė. Gydytojai sakė, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde. Jei kalnuose būtų užtrukęs kiek ilgėliau, būtų tekę amputuoti tris pirštus! Kitą kartą jis vos nežuvo po paties sukelta sniego griūtimi. Atrodo, kad kiekvienu pavojingu momentu šalia Arono atsirasdavo ištikimas angelas sargas.
Kartą draugas jį įspėjo: "Būk atidesnis. Tu prarandi realybės jausmą. Iki šiol tau sekėsi ir manai esąs neįveikiamas. Ta griūtis - tai ženklas..." Aronas draugą mandagiai išklausė. Tik tiek. Jo galvoje jau rezgėsi naujas planas: pakilti į Himalajus Naujosios Zelandijos keliautojo bei alpinisto Edmundo Persivalio Hilario ir Indijos alpinisto Norgėjaus Tensingo trasa (šie alpinistai 1953 metais pirmieji užkopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą). Vyrukas nenujautė, kad kildamas uola Jūtos valstijoje atsidurs mirtiname pavojuje... Balandžio 26-osios rytas vos aušo, kai Aronas patraukė į tuščią ir nykų kanjonų regioną. Jo tikslas buvo gamtos kūrinys - 1metro pločio ir 40 metrų gylio plyšys uoloje! Kai vaikinas atvyko į vietą, saulė buvo tik ką patekėjusi ir nubėrusi uolą pasakiškomis spalvomis. Aplink viešpatavo absoliuti tyla. Net ir žvėris vengė šios atokios dykvietės...
Aronas buvo lengvai įveikęs pusę kelio ir patogiai įsitaisė atsikvėpti. Staiga pasigirdo duslus dundesys. Griūtis! Vaikinas net nespėjo apsidairyti. Atriedėjęs didžiulis uolos luitas jį tiesiog prikalė prie kanjono sienos. Iš skausmo vyrukas klaikiai suriko. Dešinioji jo ranka buvo prispausta. Veltui Aronas stengėsi ją ištraukti. Laisvąja ranka pabandė nustumti uolą. Tai buvo beprasmės pastangos, nes daugiau negu pusę tonos sveriantis luitas net nepajudėjo... Į spąstus pakliuvęs nelaimingasis turėjo šauktis pagalbos. Deja, šioje uolų dykvietėje nebuvo nė gyvos dvasios. Ką daryti? Aronas Rolstonas turėjo vandens ir maisto tiktai vienai dienai. Jis nusprendė taupyti menkus išteklius ir laukti, kol į kanjoną užklys kokie turistai. Jeigu niekas nepasirodys - mirtis...
Praslinko keturios nesibaigiančių kančių paros, o aplinkui vis nebuvo nė gyvos dvasios... Jaunasis alpinistas išgyveno siaubingą pragarą. Dieną jis tiesiog dusdavo nuo karščio, o naktį stingo iš šalčio. Ir silpo. Balandžio 29-ąją jis pradėjo ruoštis mirčiai. Mąstė apie savo priešmirtinius žodžius tėvams. Aronas ketino juos parašyti sveikąja ranka ant popieriaus skiautelės, tačiau neapsakomas noras gyventi trukdė tai padaryti... Jis nesiryžo prisipažinti esąs nugalėtas.
Jau kuris laikas Aronas negalėjo atsikratyti įkyrios minties. Tai buvo baisi nevilties padiktuota mintis, todėl ją vis atitolindavo... Gegužės 1-ąją, kai laukimas tapo beviltiškas, o jėgos galutinai seko, jis nusprendė ją įgyvendinti...
Aronas apsuko virvę apie ranką ir stipriai užveržė. Po to ištraukė iš kuprinės kelioninį peilį ir atlenkė ašmenis... Jeigu jis negali tikėtis stebuklo, išsilaisvins savo paties drąsos dėka. Nupjaus tiesiai po alkūne uolos prispaustą dilbį!
Tiktai dangus ir uolos buvo siaubingo riksmo liudininkais. Pirmiausia reikėjo perpjauti raumenis, o paskui kantriai, išrėkiant skausmą, pjauti abu dilbio kaulus. Svarbiausia "operacijos" metu buvo nenualpti, galvoti tik apie tai, kaip išgyventi, išsigelbėti iš šio košmaro ir grįžti pas žmones... Pagaliau Aronas Rolstonas pats amputavo savo dešinę ranką, šiaip taip sutvarstė ir sukaupęs paskutines jėgas nusileido uolos siena. Po to jis turėjo pasiekti aikštelę, kur paliko savo automobilį, ir nuvažiuoti iki artimiausios ligoninės. Vaikinas buvo labai nukraujavęs, todėl skubėjo, nors ir klupdamas ant akmenų. Staiga įvyko stebuklas: jis pamatė jam į pagalbą skubančius du turistus. Be to, danguje atsitiktinai pasirodė policijos sraigtasparnis! Po kelių minučių Aronas Rolstonas atsidūrė centrinėje Solt Leik Sičio ligoninėje... Jis buvo išgelbėtas.
Ateityje bebaimis alpinistas turės nešioti protezą. Jis jo nekantriai laukia. Laukia tam, kad vėl galėtų pakilti į kalnus. Šį kartą jis prisiekia įspėti tėvus apie savo buvimo vietą. Jei reikia, jis įspės net visą Žemę...
Neseniai, matyt, pasekęs Arono Rolstono pavyzdžiu, panašiai pasielgė Australijos šachtininkas Kolinas Džonsas (43 m.). Jam bebūnat trijų metrų gylyje, ekskavatorius prispaudė ir sutraiškė ranką. Kolinas, nelaukdamas pagalbos, nusipjovė dilbį kišeniniu peiliu, nes bijojo, kad apvirtusi mašina sprogs ir kils gaisras. Nors nupjautą ranką kolegos įdėjo į plastmasinį maišelį ir įdavė medikams, jos prisiūti nepavyko, nes galūnė buvo labai sutraiškyta.
Kelios saugumo taisyklės ruošiantis į kalnus
Prieš kopiant į kalnus ar einant paprasčiausiai pasivaikščioti būtina laikytis šių taisyklių:
* Įspėkite artimuosius (savo šeimą, draugus arba kaimynus) apie savo išvykimą ir apytikrį grįžimo laiką. Jeigu laiku nesugrįšite, jie įspės gelbėtojus.
* Pasiimkite mobilųjį telefoną.
* Apsirūpinkite vandeniu ir maistu. Pasiimkite visko daugiau negu būtina. Pavyzdžiui, jeigu vykstate vienai dienai, produktų apskaičiuokite dviem ar net trims dienoms.
* Turėkite pasiėmęs javainių ir šokolado. Šie produktai neužima daug vietos, tačiau suteikia labai daug energijos ir palaiko gerą nuotaiką.
* Nepamirškite įsimesti šiltų rūbų. Kalnuose net vidurvasarį naktys būna šaltos.
Serijinis žudikas, vardu Everestas
Aukščiausia pasaulio viršukalnė Everestas yra Himalajuose. Ji siekia 8 850 metrų. Naujosios Zelandijos keliautojas bei alpinistas Edmundas Persivalis Hilaris ir Indijos alpinistas Norgėjus Tensingas įtraukti į žmonijos istoriją. Jie pirmieji pasaulyje 1953 metų gegužės 29-ąją įkopė į Everesto viršukalnę. Nuo to laiko 1 200 alpinistų taip pat pavyko į ją įkopti. Deja, 170 nuotykių ieškotojų žuvo ledynuose... Pasaulio stogu vadinama viršukalnė ir šiandien meta pražūtingą iššūkį žmonijai. Gal todėl ji vadinama serijine žudike?.. Ant Rongbuko ledyno galima pamatyti 1954 metais užsimušusio anglo Moriso Vilsono kūną. Šaltis jį mumifikavo. Kai gražus oras, ant 7 500 metrų aukštyje esančio uolos karnizo susirietęs japono Georgo Malorio lavonas. Alpinistas 1999 metais mirė nuo šalčio. Niekas niekada nesužinos, ar jis buvo pastatęs koją ant pasaulio stogo. Taip, dauguma žuvusiųjų buvo nuleisti į lygumą, tačiau 41 iš 170 liko ilsėtis ledynuose, vedančiuose į Everesto viršukalnę.
Tibetiečiai šį aukščiausią pasaulio kalną vadina Čomolungma, o nepaliečiai - Sagarmatha. Tiktai 1865 šis pasaulio stogas buvo pavadintas Everestu. Tai padarė vakariečiai brito, kuris niekada nebuvo įkopęs į šį kalną, garbei. Ponas Džordžas Everestas buvo mokslininkas, vadovavęs šios Himalajų viršukalnės matavimo operacijoms.
