Šilta gegužės popietė. Duobėta gatvele eina porelė. Prieina prie sargo, sveikinasi, eina toliau.
Šiltas vėjelis kelia dulkes ir sūkuriais nešioja tarp garažų. Jie prieina prie garažo, ant kurio durų - dažais išpurkštas pablukęs numeris 412. Jis apsigraibo kišenes, pajuokauja, neva raktą pamiršęs namuose. Ji iš pradžių purkštauja, o paskui, kai jis vis dėlto suranda raktą, švelniai paplekšnoja jam per sėdmenis ir apsimeta įsižeidusi.
Jis pasuka raktą, nuima spyną, atveria vieną garažo durų pusę. Į tamsų garažą prasiskverbia dienos šviesa. Jis atveria antras duris ir jai prieš akis atsiveria visas vaizdas.
Taip, per žiemą zaporožietis šiek tiek apdulkėjo ir "nusėdo" - iš visų padangų (ir iš atsarginės) išėjo oras. Kaip įprasta pavasarį, galinę garažo dalį užtvindė vanduo. Dabar ten mirksta senas paltas. Kažkoks žvėris (tikriausiai žiurkė) pragraužė panaudotą tepalų bakelį ir dabar lentų, sukrautų palei sieną, rietuvė mirgėjo prieš saulę visomis vaivorykštės spalvomis.
Jis automatiškai pagalvojo, iš kurios pusės geriau prieiti prie durelių: prasisprausti prie dulkėto automobilio ir rietuvės tepaluotų lentų ar tarp automobilio ir kalno atsarginių detalių. Nusprendė, jog spraustis pro tepaluotas lentas neverta. Ir tada pamatė jos veido išraišką.
Ji, aišku, numanė, kad automobilis gali būti apdulkėjęs, bet ne tiek. Be to, garaže kažkuo bjauriai dvokė. Iki durelių prasibrauti neįmanoma, nes visur suversti kalnai visokio šlamšto. O ir zaporožiečio salonas iš arti kur kas mažesnis nei žiūrint iš tolo.
"Pasakyti jai ar ne, kad jau treji metai neprisiruošiu sutvarkyti laidų, todėl nėra elektros?" - pamanė jis ir nusprendė pasakyti, kad elektros kažkodėl nėra. Jis pradėjo spraustis prie keleivio durelių, stengdamasis nieko neužkliudyti ir ant nieko neužlipti. Dureles atidarė beveik iš karto. Iš antro. Matyt, kažkas atsitiko spynelei. Jis šiaip taip prasibrovė į vairuotojo vietą, į užvedimo spynelę įkišo raktelį, pasuko ir... nieko neįvyko. Ir tada prisiminė, kad akumuliatorius padėtas namuose, koridoriaus spintelėje. Taip, šilumos automobilyje irgi nebus. "Tiek to, prisikvėpuosim", - šmėstelėjo galvoje. Pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį ir pamatė, kad jo draugė taip pat mėgina patekti į automobilį... Na, aukštakulniai bateliai nepritaikyti vaikščioti garaže... Užmynusi ant kažkokios detalės ji, neišlaikiusi pusiausvyros, užvirsta ant kapoto. Dabar ji atsistojusi plūstasi ir purtosi dulkes nuo striukės ir neseniai išskalbtų džinsų. Et, na kas gi į garažą eina švariais džinsais. Pagaliau ji pasiekia dureles ir atidariusi taip, kad šios atsitrenkia į sieną, įsiropščia į automobilį.
Štai jie vieni. Toli nuo pašalinių akių ir ausų. Jis ją apkabina ir bando pabučiuoti, tačiau pavarų perjungimo svirtis nepatogiai remiasi į šonkaulius. Tiek to. Ji atsako jam aistringu bučiniu, apkabina jį, alkūne numušdama galinio vaizdo veidrodėlį. Keikdamasis jis lenkiasi jį pakelti ir tada... Pasigirsta baisus trenksmas. Iš garso jis supranta, jog tai vėjas užtrenkė vieną garažo durų pusę. Plūsdamasis išsiropščia pro vairuotojo dureles, uždaro vieną garažo durų pusę, užkabina kabliu, o kitas duris prie jau užkabintų pririša laido galu, palikdamas tik plyšelį. Pasišviesdamas žiebtuvėliu lenda atgal, ranka atsiremia į tepaluotas lentas, delną nutrina į darbinį čia pat kabantį švarką ir įlenda į mašiną.
Ji laukia jo, kad padarytų tai, dėl ko čia atėjo. Jis užtrenkia dureles, tamsoje ieško jos rankomis, bet netikėtai pataiko pirštu jai į akį. Paskui įduoda jai žiebtuvėlį, o pats mėgina atlošti priekines sėdynes. Galų gale pavyksta suruošti šiokį tokį duobėtą ir kalnuotą guolį su per vidurį styrančia pavarų perjungimo svirtimi. Jie vėl mėgina pasibučiuoti ir jiems tai pavyksta. Patenkinti tokiu pasiekimu jie ima glamonėtis ir glostyti vienas kitą. Jis bando nuvilkti jai striukę, tačiau tamsoje ir mažoje erdvėje tai panašiau į kinišką kankinimo būdą - rankų laužymą.
Kiek išgalėdama ji stengiasi jam padėti ir galiausiai ši užduotis įveikta. Dabar ji nori jam nuvilkti džinsinį švarkelį. Norėdamas išvengti rankų laužymo, jis pats šiaip taip nusirengia. Džinsinis švarkas lekia įkandin striukės (įdomu, kur?). Marškinėlius nuvilkti kur kas paprasčiau - jie be rankovių. O štai džinsai kelia problemų. Nusimauti džinsus ankštame zaporožiečio salone - gana įdomus užsiėmimas (aišku, jei į tai žiūrėsi iš šalies). Čia reikalingas gimnasto talentas ir lankstumas. Ir tai jei džinsus nori nusimauti pats. O jei juos turi numauti draugei?
Na, bet problemos jau įveiktos, jie apsinuoginę. Nesvarbu, kad nulaužtos automagnetolos rankenėlės, suplėšytos pėdkelnės ir įdrėksta koja.
Jie apsinuoginę ir aistringai trokšta vienas kito. Belieka surasti pozą, kuri leistų tai padaryti zaporožietyje. Prasideda vartymasis, visų kamasutros pozų bandymas. Kone su kiekvienu judesiu kas nors kur nors kliūva, lūžta, linksta. Kol kas jokios tinkamos pozos nesuranda. O čia dar iš gatvės pasigirsta balsas:
- Klausyk, kaimyne, gal turi septynioliktą raktą?
Mintyse jis keikiasi, jog tokioj tamsoj ir į karstą labiau panašioj mašinoj pats savo galvutės rasti negali. Įkyruolis, nesulaukdamas atsako, pasišalina. Toliau tebeieškoma patogi poza... Pagaliau. Pagaliau surasta. Jie daro tai! Ko gero, net pats Deividas Koperfildas nesugebėtų pademonstruoti tokio fokuso - patamsyje sukurti tokį gudrų kūnų susilietimą. O jiems pavyko. Be to, jis (kažkieno rankai padedant) sugebėjo ir prezervatyvą užsimauti! Ar jums kada nors teko mautis prezervatyvą abiem kairėm rankom? Aimanos ir šūksniai užtvindė garažą. Taip, jie savo pasiekė, jiems nieko daugiau nereikia, nes jie - dviese. Jiems netrukdo krūvon sumesti rūbai, nulaužtas galinio vaizdo veidrodėlis, nuspardytos magnetolos rankenėlės, patogiai įsitaisiusios" jam po nugara, o iš peleninės pabirę pelenai suteikia kalėdinių snaigių iliuziją. Jiems netrukdo sargo balsas iš gatvės (mat šiam parūpo, kas čia ką žudo), jiems neįdomu, kad jų marškinėliai sutrypti, kad jo džinsinis švarkas "godžiai" geria tepalus nuo tepaluotų lentų rietuvės. Jie užsiėmę savimi. Juk svarbiausia, kad jiems tai pavyko!
