Iki šiol dažnam tautiečiui bet kokie pasvarstymai apie islamą ir musulmonus, gyvenančius tarp mūsų, rodosi esą ganėtinai tolimi ir bereikšmiai. Dažnas tvirtina, kad jau nuo senų senovės Lietuvoje drauge su kitomis konfesijomis be jokių didesnių problemų gyvena musulmonų sunitų atšaka, kuri yra kuo puikiausiai įsiliejusi į visos šalies visuomeninį gyvenimą.
Na ir apskritai, remiantis 2000 metų gyventojų surašymo duomenimis, musulmonų sunitų religiją Lietuvoje teišpažįsta kiek mažiau nei 3 tūkstančiai žmonių. Tad net kiek mažiau nei 0,1 procento visų gyventojų - kokios gi problemos čia galėtų kilti?
Kitas, atrodytų, „geležinis“ argumentas - Lietuvoje pragyvenimo lygis dar ilgą laiką nesieks europietiškojo vidurkio, tad jokio didesnio musulmonų antplūdžio mūsų šalyje bent jau dešimtmetį ar kelis tikėtis nereikėtų.
Ir galiausiai - visi pasvarstymai apie mečetes ir minaretus prie Vilniaus savivaldybės dangoraižio ar Katedros paprasčiausiai pavadinami niekiniais: savivaldybė arba kitos valstybinės institucijos tiesiog neleis jų statyti prestižinėse (ar net ir neprestižinėse) vietose arba „nugrūs“ kur nors į miestų pakraščius ar kokius užkampius.
Žinoma, negalima prieštarauti tam, kad musulmonų tarp mūsų yra išties nedaug ir jie yra anaiptol neagresyvūs bei ganėtinai tolerantiški. Tačiau jų skaičius, gal ne staigiais šuoliais, vis dėlto didės. Europos Sąjungos atsakingosios institucijos jau yra apskaičiavusios, kad 2020 metais musulmonų visoje Europos Sąjungoje bus apie 10 procentų visų gyventojų. Vienose šalyse jų bus daugiau, kitose - mažiau. O mes juk jau metus esame tikrieji ES piliečiai. Tad šio ES rūpesčio atsikratyti nepavyks ir tik nuo mūsų priklausys, kaip spręsime ne teorines, bet kasdien kilsiančias problemas, su kuriomis ES senbuvės jau susiduria.
Mečečių ir minaretų statybos klausimas taip pat nėra toks jau paprastas, kaip kai kam galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Matyt, geriausiai čia tiktų Prancūzijos pavyzdys. Taip, tos pačios Prancūzijos, kur gana griežtai yra laikomasi religijos ir valstybės atskyrimo principo.
Ilgą laiką maniusi, kad mečečių statybos klausimas yra pačios musulmonų bendruomenės reikalas, Prancūzijos valdžia pastaruoju metu suskubo rūpintis šių šventovių statyba ir ne tik miesto užkampiuose. Kodėl gi? Atsakymas paprastas - buvo pastebėta, kad visiškas nesirūpinimas kelia papildomas socialines įtampas ir rūpesčius. Nes į šalį atvykę musulmonai imigrantai kūrėsi miestų „užkampiuose“ - skurdžiausiuose rajonuose, burdavosi net nežinia kur ir dažnai jų religiniu ugdymu ir pamaldomis rūpinosi tikrai ne draugiškiausiai šalies atžvilgiu nusiteikę ir gana radikalių, jei ne fundamentalistinių pažiūrų musulmonų dvasininkai. Tad ir suskubta šiomis musulmonų bendruomenėmis rūpintis, kad būtų galima bent jau žinoti, kas, už ką ir kiek atsakingas. Taip pat ir tam, kad būtų išvengta nemalonių incidentų ar išpuolių iš religinio fanatizmo. Ar sekdami šiuo pavyzdžiu, kaip Prancūzijoje griežtai atribodami religiją ir valstybę neįklimpsime į tą pačią balą?
Teisūs yra sakantys, kad nereikia čia vieniems kitų gąsdinti būtais ar nebūtais baubais. Tačiau geriau pažinti vieniems kitus, manau, išties niekada ne prošal. Tik taip galėsime praplėsti vieni kitų akiračius ir abipusiškai praturtėti.
Jau beveik prieš mėnesį, balandžio 7 dieną, Jungtinių Tautų vystymo agentūros (UNDP) suburta nepriklausoma arabų mokslininkų ir intelektualų grupė paskelbė jau trečiąjį Raportą apie žmogiškąją plėtrą arabų šalyse, kuriame pabandė pažvelgti į jose vykstančius pokyčius bei dažniausiai pasitaikančias problemas ir pasiekimus. Tad ką gi gero ar blogo arabų šalyse sugebėjo įžvelgti patys arabai?
Raporto autoriai šios ataskaitos įvade pažymi, kad laisvė yra žmogiškosios plėtros pagrindinė ašis, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pagal XXI amžiaus standartus arabų valstybės, nepriklausomai nuo konkrečios šalies, nepateisino žmonių lūkesčių plėtros, saugumo ir laisvės srityse. Ir tai yra glaudžiai susiję su šių šalių politinio pasaulio sprendimais, bet negali būti pateisinama kultūrinėmis priežastimis.
UNDP suburtų specialistų arabų nuomone, nevykstant greitesnėms demokratinėms reformoms šių šalių vyriausybės jau artimiausiai metais gali sulaukti vidinių visuomeninių revoliucijų. Tokia jų prognozė yra glaudžiai susijusi su pastebėjimu, kad arabų pasaulyje vyksta esminiai mentaliteto pokyčiai, kuriuos vakariečių pasauliui yra gana sunku pastebėti ir suvokti. Tarp teigiamų poslinkių raporte yra minimos kai kurios privačių grupių iniciatyvos viešomis taikiomis manifestacijomis arba peticijomis siekti greitesnių reformų. Vis dėlto progresas vyksta per lėtai ir tarp arabų kelia tam tikrą nusivylimą.
Kaip svarbiausias šių valstybių problemas raporto autoriai įvardija valdžios galių susitelkimą vienose rankose, teismų sistemos priklausomumą nuo valdžios, klestinčią korupciją, realios susibūrimų ir spaudos laisvės nebuvimą.
Visose arabų šalyse, nepriklausomai nuo valstybės valdymo sistemos, daugybė galių yra sutelkta vieno ar kelių asmenų rankose ir praktiškai yra visiškai paneigiamas teisminės sistemos nepriklausomybės principas, teoriškai įtvirtintas konstitucijose ar įstatymuose.
Korupcija arabų valstybėse yra įsigaliojusi tiek viešojo administravimo, tiek ir verslo srityse. Tai susiję ir su kai kur smarkiai išplitusiu vietinių klanų, skatinančių paklusnumą, pasyvumą ir netoleranciją nepritarimui, įsigalėjimu.
Nors kai kurių arabų valstybių konstitucijos teoriškai garantuoja tam tikras laisves, jų įgyvendinimas visiškai priklauso nuo įstatymų ir poįstatyminių aktų, kurie praktiškai šias laisves smarkiai apriboja. Kaip pavyzdys yra pateikiama teisė į sambūrius, numatyta daugelyje arabų šalių konstitucijų. Tačiau šią teisę ir laisvę tos pačios valstybės riboja drausdamos rengti streikus, manifestacijas, masinius susibūrimus ar taikius sambūrius. Panašią situaciją regime ir spaudos laisvės srityje. 11 arabų valstybių teisės aktai valdžiai suteikia įgaliojimus imtis išankstinės cenzūros arba draudimų po publikacijų pasirodymo.
Dar viena svarbia arabų valstybių problema raporto autoriai vadina prievartą prieš civilius gyventojus, kuri pasireiškia ne tik ekstremistinių grupių vykdomais išpuoliais ar žudynėmis, bet ir saugumo pajėgų veiksmais prieš ginkluotas grupuotes, per kurias labai dažnai nukenčia ir niekuo dėti civiliai gyventojai - vaikai, moterys, seneliai. UNDP suburta specialistų grupė griežtai pasmerkia išorines invazijas į kitas valstybes, ypač pabrėždami Izraelio vykdomą palestiniečių teritorijų okupaciją, pažeidžiančią asmenines ir kolektyvines palestiniečių laisves.
Kritikos susilaukė ir JAV veiksmai Irake, pabrėžiant, kad sugriovus senąją valstybinę struktūrą JAV vadovaujama naujoji Irako valdžia praktiškai nepadarė nieko, kad sukurtų naują valstybinę sistemą, turinčią garantuoti saugumą visiems Irako gyventojams.
Raporto autoriai yra įsitikinę, kad dėl didžiulių naftos išteklių vidiniai procesai arabų valstybėse ir toliau susilauks didžiulio pasaulinės bendruomenės dėmesio bei demokratinių reformų skatinimo. Tačiau labiau sveikintina būtų, jei šie demokratiniai pokyčiai vyktų dėl vidinių paskatų, o ne dėl išorinių valstybių spaudimo. Matyt, geriausias sprendimo būdas būtų, jei reformomis suinteresuoti arabų valstybių piliečiai pasinaudotų išoriniu spaudimu ir pradėtų vykdyti pokyčius iš vidaus.
Vis dėlto UNDP suburti ekspertai pažymi, kad šios galimos reformos nevisiškai atitiks vakarietišką žmogaus laisvių ir teisių sampratą, kuri yra svetima arabų pasauliui. Jų pagrindu galėtų tapti vidiniai islamo resursai. Kaip to pavyzdį mokslininkai ir intelektualai arabai pažymi, kad kai kuriose Korano dalyse yra pripažįstama religinės laisvės vertingumas.
Be kita ko, reikėtų priminti, kad IX ir XIX amžiuje arabų kraštuose buvo kai kurie sąlyginės laisvės laikotarpiai, kokių reikėtų ir atsiliepiant į šiandienos arabų pasaulio lūkesčius ir problemas. Vis dėlto raporto autoriai pripažįsta, kad tai pasiekti išties gali būti labai nelengva.
Tad taip į savojo pasaulio problemas žvelgia arabai mokslininkai ir intelektualai. Gilesnis mūsų problemų ir santykių su šiais - kol kas tolimais - kaimynais mums galėtų padėti geriau suvokti ir savąjį pasaulį bei jo problemas, ir galimus sprendimų ieškojimo būdus.
