Įvaikinimas: nuo gyvenimo dramos - iki pasakos
Irena ZUBRICKIENĖ
"Palikime pasodintą gėlę be priežiūros - jos nelaistykime, nepurenkime žemės, nesodrinkime trąšomis - ir greitai nebegalėsime ja džiaugtis, nes nudžius ir nunyks. Taip ir su vaiku: be suaugusiųjų meilės vaikas glemba kaip augalas arba gali virsti piktžole, trukdančia aplinkiniams, - rašoma laiške iš Italijos, kuris saugomas Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriuje, italų šeimos įvaikinto marijampoliečio Povilo (9 m.) byloje. - Galime užtikrinti, kad dabar Povilas - tai prasiskleidęs gėlės žiedas!"
Šviesiausios dienos... kalėjime
Paulius gimė Panevėžio moterų kalėjime, kai jo motina Odeta, tuomet 18 metų vieniša motina, buvo nuteista už vagystę ir kalėjo čia 2 metus. Kol mažylis augo "zonoje", problemų dėl jo priežiūros nebuvo.
Odetos vienturtė "gėlė" pradėjo nykti, kai jaunutė moteris sugrįžo į laisvę. Pati užaugusi šeimoje, kur 5 atžalomis visada labiau rūpindavosi išgeriantis tėvas, o motinai galiausiai buvo atimtos motinystės teisės, Odeta neturėjo supratimo, kad savo mažyliui privalo būti artimiausias, šilčiausias, saugumo jausmą suteikiantis žmogus. Jauną moterį labiau traukė draugės ir draugai, domino vis nauji sugyventiniai, o sūnelis buvo tarsi daiktas, kuriam dažnai reikėdavo surasti tinkamą nuošalią vietą. Dėl šių priežasčių Odeta tapo vaikų teisėmis besirūpinančių specialistų "globotinė". Kaimynų skambučiai apie nuolatiniame triukšme, girtų, apsiblaususių asmenų draugijoje augantį Povilą baigėsi tuo, kad berniukas buvo atskirtas nuo mamos ir įkurdintas globos namuose. Manyta, kad laikinai, nes Odeta žadėjo nebegerti, nebesivalkioti, nebesivedžioti kompanijų, įsidarbinti ir rūpintis vaiku. Bet, kaip dažniausiai būna, patekęs į globos įstaigą Povilas netrukus tapo nuolatiniu jos gyventoju.
Tėvais vadina italus
Laimė Povilui nusišypsojo pernai pavasarį, kai juo, buvusiu tarptautiniame įvaikinti galimų vaikų sąraše, susidomėjo sutuoktinių pora iš Italijos (potencialūs įtėviai lietuviai nesusidomėjo). Bevaikiai žmonės, sumanę užauginti beglobį vaiką, atvyko į Lietuvą ir pasiliko čia 3 savaites, kad į namus sugrįžtų jau įgyvendinę savo svajonę. Italai negalėjo rinktis būsimo įvaikio, tačiau, susipažinę su Povilu (7 m.), netrukus jau džiūgavo, kad berniukas "lipte prilipo". Porai buvo leista išsivežti mažąjį marijampolietį į Vilnių ir pagyventi kartu. Šitaip trijulė, sutvarkius visus formalumus, sulaukė teismo sprendimo ir buvo palaiminta kaip nauja šeima.
Dabar Povilas - rūpestingus tėvus ir jaukius namus turintis vaikas. Išvykęs jis ne tik pradėjo kalbėti rišliais, ilgais sakiniais, bet ir išmoko italų kalbos, pradėjo lankyti mokyklą. Apie tai rašoma į Lietuvą atsiųstuose italų laiškuose. (Pagal dvišalius įvaikinimo institucijų susitarimus, ši informacija per pirmuosius po įvaikinimo metus pateikiama 2 kartus per metus, per kitus 2 metus - kartą per metus, o vėliau - jei tarnyba pareikalauja.) Povilo įtėviai džiaugiasi, kad dabar berniukas dažnai šypsosi ir yra sveikas, laimingas vaikas. Jo šiltos kasdienybės nuotraukos tik paliudija, kad Povilas Italijoje pagaliau turi savo namus ir savo tėvus. "Su juo buvo visiškai nebendraujama", - tokią išvadą apie Povilo gyvenimą su gimdytoja dabar padarę įtėviai, pradinuką iš naujo mokę ne tik kalbėti, bet ir valgyti, praustis, tvarkytis, bendrauti su suaugusiais žmonėmis, net... žaisti.
Žadėjo ieškotis lietuvių
Labai panaši, taip pat laimingai pasisukusi - ir mažojo vilkaviškiečio Igno (3 m.) istorija. Daugiavaikės 30 metų Sigitos susilauktas berniukas jai buvo nereikalingas, kaip ir visi keturi augesnieji. Keletą metų vaikų teisių specialistų stebėta ir lankyta moteris nedarė jokių išvadų: - ji gyveno savo nerūpestingą gyvenimą, o vaikai augo patys, augino vieni kitus, likdavo vieni šaltose patalpose, dažnai būdavo nešvarūs ir alkani. Po įvairių Sigitai skirtų užduočių ir bandomųjų laikotarpių galiausiai buvo nuspręsta palikti moterį be vaikų. Ši tegalėjo pasiteisinti, kad kitaip gyventi ji nemoka, nes juk ir ją pagimdžiusi moteris, kuri vėliau visus 5 savo vaikus prarado dėl begalinės meilės stikleliui.
Igno likimą pakeitė įvaikio Lietuvoje ieškojusi italų šeima. Į Alytų atvykusių užsieniečių neatbaidė pirmoji pažintis, per kurią mažasis Ignas stipriai sirgo bronchine astma. Atvirkščiai - italai kaip tik dar labiau susirūpino, kad valdiškoje įstaigoje augančiam ligotam kūdikiui reikalinga individuali priežiūra, reguliarus gydymas ir namų aplinka bei nuolatinis dėmesys. Neseniai Ignas buvo oficialiai įvaikintas. Įtėviai nepakeitė berniuko vardo, tik suteikė savo pavardę, ir visi laimingi išvyko į saulėtąją Italiją. Pajūrio kurortiniame miestelyje pasiturinčiai gyvenantys sutuoktiniai pasiryžę apgaubti Igną dėmesiu ir rūpesčiu, išvaduoti jį nuo kamuojančios ligos. Žinodami, kad Italijoje yra daugiau šeimų, auginančių įvaikius iš Lietuvos, šie italai žadėjo su jomis susipažinti, bendrauti ir įsipareigojo, auklėdami Igną, palaikyti lietuviškas tradicijas ir papročius.
Surado broliui... dvynę
Mažoji Astutė (1 m.) šiandien irgi greičiausiai būtų Alytaus kūdikių namų augintinė, jeigu jos gimimo dieną toje pačioje ligoninėje nebūtų gimęs Aistis, gerokai per 30 metų perkopusios prieniškių šeimos pirmagimis. Berniukas buvo labai laukiamas savo tėvų, kurie dėl sveikatos problemų atžalos "ieškojo" bene 10 metų. Sutuoktiniai baigę aukštuosius mokslus, turi gerus darbus ir prabangius namus, tik negalėjo būti dar labiau laimingi - slėgė bevaikystė. Įdomiausia, kad apie įsivaikinimą šie prieniškiai negalvojo, o šiandien jie - oficialūs įduktės Astutės įtėviai.
- Aš kartais tyliai pamąstydavau, kad mūsų namuose galėtų krykštauti įvaikintas mažylis, ypač, kai žiūrėdavau įvairias televizijos laidas apie kūdikių ir vaikų namuose ašarojančius paliktus vaikučius, - pasakojo dabar du mažylius auginanti Violeta. - Bet tikrų žygių dėl to nesiėmiau. Gal sulaikė vyro mįslinga tyla šia tema, gal mistinis tylus įsitikinimas, kad, įsivaikinus kūdikį, pačios pagimdytojo tikrai niekada nebesulauksime, o gal ir baimė, kad ne savo kūdikiui galiu pristigti reikiamos motinos meilės.
Į Violetos ir Remigijaus gyvenimą Astutė, galima sakyti, tiesiog veržte įsiveržė. Tai buvo pamestinukas kūdikis, kurį nuo pirmos jo gyvenimo dienos ligoninės palatoje matė ir stebėjo tą pačią dieną Aistį pagimdžiusi Violeta. Anot moters, sužinojus, kad mergytės gimdytoja tučtuojau išvyko iš ligoninės, parašiusi oficialų dukrelės atsisakymą, iškart tapo aišku, jog pamestinukė turi būti Aisčio sesutė - tarsi likimo siųsta dvynė. Tai esą išplaukė iš pačios širdies. Violetai įspūdingiausia, kad tą patį sakė ir iškalbingas Remigijaus žvilgsnis, kai laimingas tėvas dar ligoninėje išdidžiai laikydavo ant rankų savo pirmagimį sūnų ir vis pripuldavo prie pamestinukės lovelės...
- Šiandien mes - labai laiminga šeima, nė sapnuose nesapnavusi, kad itin ilgai lauktas Aisčio gimimas bus toks lemtingas, - džiaugėsi viešumo kol kas vengianti Violeta.- Abu vaikus mylime vienodai, jie vienas be kito irgi negali. Apie dukrytės gimdytoją, galima sakyti, nieko nežinau: jauna, vieniša, gana simpatiška, gal studentė; į ligoninę atėjo su pilvu, išėjo jau be pilvo ir net nepriglaudusi prie krūtinės savo gimusios dukrelės. Ateityje Astutė sužinos savo gimimo istoriją, o dabar mes nenorime "reklamos", kad nebūtume pašaipiai apšaukti esą garsiosios Nomedos pasekėjai. Astutė - likimo mums atsiųstas vaikas, likimo dovana.
Mažėja itin išrankių įtėvių
Šios istorijos rodo, kad, Lietuvoje nemažėjant gimdytojų paliktų, atstumtų, nereikalingų vaikų, daugėja žmonių, kurie juos ne tik globoja, bet ir įsivaikina.
Statistikos duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį 38 lietuvių šeimos įvaikino 42 be tėvų globos likusius vaikus. Iš jų 28 vaikus įvaikino sutuoktinių poros, 11 - vieniši asmenys, o 3 - vienas iš sutuoktinių. Apie 20 įvaikintų vaikų buvo iki 3 metų amžiaus, 14 - iki 6 metų. Lyginant su 2006-ųjų to paties laikotarpio duomenimis, Lietuvos piliečių įvaikintų beglobių vaikų skaičius beveik nepasikeitė.
Daugiau kaip pusę įvaikintų vaikų šeimos iki įvaikinimo globojo. Po 2 vaikus įvaikino 4 sutuoktinių poros, vienas asmuo ir vienas iš sutuoktinių. 2006 m. šis skaičius buvo perpus mažesnis.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, įvaikintų beglobių vaikų skaičius išlieka stabilus, bet vis daugiau lietuvių įvaikina vyresnius, iki 6 metų amžiaus vaikus su išgydomomis ligomis (anksčiau - tik visiškai sveikus). Taip pat Lietuvoje daugėja šeimų, įvaikinančių po kelis vaikus. Padaugėjo beglobių vaikų, kuriuos įvaikina vienišos moterys. Vienišų vyrų prašymų įvaikinti negauta.
Pasak tarnybos vadovės, mūsų šalyje dažniausiai įvaikinti pageidauja 30-40 metų moterys ir vyrai, turintys aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, uždirbantys 1000-3000 litų per mėnesį. Pagrindinė lietuvių įvaikinimo priežastis - negalėjimas susilaukti savo vaikų, tačiau daugėja šeimų, kurios augina biologinius vaikus ir dar įvaikina be tėvų globos likusį mažylį. Vis daugiau būsimųjų įtėvių pageidauja vyresnio nei 3 metų amžiaus vaiko (anksčiau - tik kūdikių, ypač naujagimių) ir nesibaimina dėl to, kad jis ilgesnį laiką gyveno vaikų globos namuose. Kaip ir anksčiau, labiau pageidaujamos įvaikinti yra mergaitės.
............ P.S. - nuotraukų neturiu, bet tiktų kokia nors simbolinė laimingų vaikų nuotrauka iš redakcijos archyvo ir galėtų būti prierašas:
- Laimingo vaiko veide nuolat "gyvena" šypsena
- Laiminga vaikystė, kai ją kursto šiltas tėvų dėmesys
