Įvaikinimas: džiaugsmai ir rūpesčiai Įvaikinimo paslaptis? Jokios! Kam reikalinga įvaikinimo paslaptis?
Irena ZUBRICKIENĖ
- Nors praėjo jau šešeri metai, kai mūsų namuose atsirado įvaikinta dukrelė, tačiau nebuvo nė vienos dienos, net nė minutės, kad būtume gailėjęsi dėl šio žingsnio, - sakė Marijampolės savivaldybės gyventoja Nijolė R. (36 m.). - Žinoma, nuo tos akimirkos mūsų šeimos gyvenimas tapo spalvingesnis ir prasmingesnis. Džiaugsmą temdo tik viena detalė - įvaikinimo paslaptis tapo vieša prieš mūsų valią, galima sakyti, nuo pirmų dienų. Tas kodekso straipsnis apie įvaikinimo konfidencialumą (slaptumą), manau, yra niekinis - pirmiausia jį sulaužo patys įstatymų vykdytojai.
Asmeninė drama
Paklausta, kodėl apskritai siekia išsaugoti įsivaikinimo paslaptį, Nijolė bevaikių sutuoktinių kasdienybę pavadino asmenine drama. Keletą metų kasdien laukti ir nesulaukti žinios apie užsimezgusią gyvybę, gyventi nežinioje, ar tai apskritai kada nors įvyks, atsakinėti į giminaičių ir kaimynų pašiepiančias replikas, galų gale - pradėti jaustis ligoniu ir nuolat ieškoti kaltųjų, svarstyti, ar bevaikystė nėra už kažkokias nuodėmes skirta likimo bausmė, - tai, anot Nijolės, žudanti savijauta. Bet kokią asmeninę dramą išgyvenantis žmogus nelinkęs ją "skelbti ant kiekvieno stulpo", nes ir taip užtenka padidėjusios aplinkinių dėmesio. Tokių išgyvenimų kamuojami sutuoktiniai po penkerių bendro gyvenimo metų nutarė įsivaikinti kūdikį. Rajono laikraštyje perskaitę apie Kalvarijos ligoninėje slaugomus ir auginamus gimdyvių paliktus vaikelius, abu nuvažiavo pasižiūrėti.
- Aš nežinau, ką patiria ką tik pagimdžiusi moteris, bet man atrodo, kad ligoninės skyriuje pamačiusi vieną trijų mėnesių mergytę aš pajutau tą patį, - tuokart užgimusį motinystės jausmą iki šiol maloniai prisimena Nijolė. - Kiti vaikeliai nebedomino - apniko begalinis noras tą mergytę, atstumtą patėvio ir podukros meilės vaisių, iš karto vežtis namo. Medikės paaiškino, kad šitaip negalima - reikia laukti, suderinti su atsakingais savivaldybės darbuotojais, paruošti šūsnį dokumentų.
Tuokart išvažiavus iš ligoninės naujasis Nijolės jausmas niekur nedingo, tačiau nusižiūrėtoji mergytė šeimos nare netapo. Moteris tada nepasidomėjo detalėmis, tačiau po kurio laiko sužinojo, kad mažylės Kalvarijos ligoninėje jau nėra. Tuomet vyrui į akį krito kitas ligoninės augintinis - pusantrų metų berniukas. Vaikelis Nijolės vyrą net tėte buvo pradėjęs vadinti, o pačiai Nijolei, anot jos, tas vaikas "nelipo", ir viskas. Moteris svarstė, kas bus, jeigu ji to berniuko niekada nepamils. Besvarstant laikas vėl padarė savo - berniukas irgi netapo Nijolės šeimos nariu. Dabar tai prisimindama Nijolė sakė iki šiol jaučianti lyg ir kaltę, kad tuomet buvo atsidūrusi vos ne išrankios pirkėjos kailyje - vaiką rinkosi tarsi kokią prekę. Čia pat moteris save paguodė - esą tada jie gal dar nebuvo apsisprendę tapti įtėviais.
Neparduota princesė
- Kadangi mes jau buvome kreipęsi į Vaikų teisių apsaugos skyrių (VTAS) dėl įsivaikinimo, vieną dieną skyriaus darbuotojas netikėtai mums pranešė, kad Marijampolės ligoninėje yra motinos palikta ką tik pagimdyta mergytė, - pasakojo Nijolė. - Tądien aš jos nepamačiau, nes mažylė buvo išvežta į Kauno klinikas, todėl iš karto apsiverkiau - pagalvojau, kad Dievas kartu ir davė, ir atėmė. Tos man pačiai netikėtos ašaros tuomet galbūt ir buvo pirmasis ženklas, kad ta mergytė tikrai turi būti mūsų. Jokios minties apie bandomąjį laikotarpį nebuvo - tai iš karto buvo "mūsų vaikas".
Iki šiol princese įtėvių vadinama Raminta štai jau šešeri metai auga sveika, graži ir laiminga, nes mylima. Nijolės niekada nedomino įdukros tikrosios gimdytojos praeitis, bet šią moterį Nijolė pažįsta iš matymo. Įmotei žinoma, kad Ramintą išnešiojusi moteris dar iki gimdymo žinojo vaikelio neauginsianti. Tuo metu ši vieniša dviejų vaikų motina, ne kokia girtuoklė ir ne valkata, net VTAS darbuotojams buvo sakiusi, kad pagimdytą mažylį parduos bevaikei užsieniečių šeimai ir už gautus pinigus nusipirks butą. Sandėrio, žinoma, nebuvo - "gegutė" liko ir be dukrelės, ir be pinigų. Šiandien ji nebeaugina nė vieno savo vaiko - paniro į asocialaus gyvenimo liūną, du savo pirmagimius paliko valstybei. Kartą Nijolė ją buvo susitikusi turguje. "Gegutė" savo atžalėlės įmotės neatpažino, bet kažkodėl (kraujo šauksmas?) atkreipė dėmesį į vežimėlyje sėdinčią Nijolės mažylę ir buvo bepalinkstanti prie jos, stebėdamasi, kokia ši esanti graži ir miela. Nijolė neslepia, kad tuo metu vežimėlį staigiu judesiu truktelėjo "praeivei" iš panosės ir net buvo pasiruošusi kautis už savo vaiką, jeigu "gegutė" jį paliestų. Dabar tai pasakodama Nijolė juokiasi, kad jos rūpesčiai ir išgyvenimai labai tiktų "muilo operos" scenarijui.
Paslaptis "prakrapštyta"
Įsivaikinusi kūdikį Nijolė vylėsi išlaikyti tai paslaptyje - esą buvo stamboka, tad niekas ir nebūtų įtaręs, kad ne iš gimdymo skyriaus ji grįžo su naujagime ant rankų. Tačiau jau pirmosiomis dienomis laimingos šeimos paslaptis buvo ne tik atskleista, bet ir išplatinta jos gyvenamojoje vietovėje. Nijolė įsitikinusi, kad tai padarė kaimynystėje gyvenanti savivaldybės darbuotoja. Pastaroji tokius kaltinimus kategoriškai paneigė - aišku, įstatymą pažeidusiai moteriai buvo svarbu išsaugoti turimą darbą. VTAS darbuotojų teigimu, visi ruošiami įvaikinimo dokumentai, kol pasiekia teismą, pirmiausia pabūna bene dešimties darbuotojų rankose - vieni renka duomenis ir juos surašo, kiti perrašo pagal reikiamą formą, treti pasirašo. Kita instancija, kur įvaikinimo paslaptis "prakrapštoma", yra teismas. Nors teigiama, kad tai konfidenciali informacija, tačiau ir nagrinėjant civilines bylas dėl įvaikinimo skelbimų lentoje iš anksto paskelbiama, kurioje salėje ir kurią valandą numatomas posėdis. Čia pat būna parašyta, kad bus svarstomas klausimas dėl įvaikinimo, nurodomos ir abiejų šalių pavardės. Negana to, vaiko atsisakiusi "gegutė" taip pat kviečiama į uždarą posėdį ir turi galimybę ne tik pamatyti būsimus savo atžalos įtėvius, bet ir įsidėmėti jų pavardę, sužinoti adresą. Tai savo kailiu patyrė šio rašinio herojai. (Ruošiant straipsnį Respublikinės įvaikinimo tarnybos darbuotojos patikino, kad nuo šių metų sausio mėnesio biologinės motinos į teismo posėdžius nebekviečiamos.)
- Ta paslaptis ir reikalingiausia, kad įsivaikinusios šeimos ramybės nedrumstų tikroji motina galbūt jos sąžinei atbudus, - svarstė Nijolė. - Ir dėl vaiko reikalinga - ne visi gi tokie sąmoningi, kad neapkalbėtų, neįskaudintų vadindami pamestinuku. Ateis laikas, ir dukrelei paslaptį atskleisim. Bendravau su psichologe, ir ji man patarė iš anksto ruošti dirvą ateičiai - nevengti temos apie tikras ir netikras mamas, apie paliktus, atstumtus, įvaikintus vaikus. Aš jau ne kartą Ramintai sekiau pasaką apie laiminga tapusią gimdytojos atstumtą mergytę, tik mažoji dar nesupranta, kad ta pasaka - tai jos pačios gyvenimas. Man įdomu, kaip dukrelė reaguoja į įvairius niuansus. Viliuosi, kad visą tiesą apie save be jokių pagražinimų Raminta išgirs iš mūsų, tėvų, lūpų. Tik laukiame tinkamo momento - norėtume tai padaryti dar iki mokyklos. Juodinti Ramintą pagimdžiusios moters neketinu - atstūmusi savo atžalą ji ir taip jau juoda.
Dukart nuskriausta
Kur kas dramatiškiau susiklostė kitos mergaitę įsivaikinusios ir paslaptį tebesaugojančios marijampoliečių šeimos likimas. Iš mažosios Neringos (7 m.) mamą likimas atėmė jau net du kartus: pirmą - kai naujagimės atsisakė ją pagimdžiusi moteris, antrą - kai avarijoje žuvo šešerius metus ją auginusi įmotė. Dabar mergaitė gyvena su įtėviu ir jo artimaisiais. Apie tai, kad įvaikinta, ji dar nežino.
Sutuoktiniai Ignas ir Rima taip pat bene ketverius metus neturėjo vaikų ir, anot Igno motinos, namiškiams buvo išūžę ausis, kad įsivaikins. Nors įstatymas palankesnis (materialiai) globėjams ir globotiniams, bevaikiai sutuoktiniai labai norėjo užauginti tikrą savo vaiką - turintį jų pavardę ir išauklėtą norima dvasia. Kreipęsi į VTA skyrių ir pateikę visus reikiamus dokumentus Ignas ir Rima vis gaudavo įvaikinti siūlomų vaikučių sąrašus. Jiedu labai norėjo naujagimio, į "žvalgybą" buvo nuvykę bene tris kartus. Neringa sutuoktinių dukrele tapo lemtingai: apie ligoninėje gimdytojos paliekamą naujagimę Rimai pašnibždėjo kaip tik tuo metu tame pačiame skyriuje gimdžiusi jos sesuo. Rimai buvo žinoma tik tiek, kad gimdyvė jau turi du vaikus, o trečiojo nenori, nes prieš pat gimdymą ją palikęs mergytės tėvas.
- Neišsaugota paslaptis mums "kirto" jau pirmaisiais mėnesiais, - neslėpė našliu po tragiškos avarijos likusio Igno mama. - Prieš pat teismą, kur vaikai turėjo būti patvirtinti Neringos įtėviais, paskambino mergytės močiute prisistačiusi moteris ir pareikalavo pinigų "už suteiktą laimę". Aš tada tokį triukšmą jai pakėliau - iškeikiau, moralizavau, kad kaina už pamestinukę iškart išgaravo! Išaiškinau moteriai, kad jos su dukteria, nors davė naujagimei varduką, buvo pasmerkusios Neringą (vardą mes pakeitėme) visam gyvenimui būti "vaiku per klaidą", o mes tą klaidą ištaisėme. Iš kur išėjo ta informacija - mūsų pavardė, adresas, telefonas, - dabar tik nujausti galime. Būtų nesiliovę - būtume teisme teisybės ieškoję!
Neringos gimdytoja daugiau nedrumstė įtėvių ramybės. Jeigu dabar kurią nors dieną ji pasirodytų prie Neringos namų, Igno motina pasiryžusi beširdę išvyti be jokių atgailų ir diskusijų. Anot moters, užtenka problemų ir be šios.
Kol tėtis darbuose, dukart be motinos likusiai Neringai ją stengiasi atstoti močiutė ir teta. Moterys svarsto, kad tikrąją mergytės gyvenimo istoriją jai atskleis truputį vėliau - dabar septynmetė, anot namiškių, "dar per kvailiukė". Močiutė mano, kad ši misija guls ant jos ir ant sūnaus Igno, įtėvio, pečių. Būtų skaudžiausia, jeigu Neringą "apšviestų" svetimi - pagražindami, prikurdami ar net nuteikdami prieš namiškius. Vienas toks bandymas mokykloje jau buvęs, tačiau Neringa liko tarsi visai neišgirdusi. Igno motina prisipažino, kad kol kas tebelaikoma paslaptis - tai namų ramybės garantas. Esą nežinia kokių gali kilti problemų, kai Neringa sužinos tikrąją tiesą - baiminamasi dėl jos nenuspėjamos reakcijos, net galimos praradimo grėsmės.
Geriems darbams skraistė nereikalinga
Marijampolės VTAS specialistės Rūtos Šaknaitienės teigimu, kiekvienas atvejis, kai gimdytojų atstumtas vaikas įtėvių dėka vėl tampa šeimos nariu, yra džiugus ir gerbtinas. Todėl gerbtini ir įtėvių norai (kalbame apie informacijos slaptumą), juolab kad tai reglamentuota įstatymu - Civiliniu kodeksu. Įvaikinimo paslaptį atskleidęs pareigūnas, tai įrodžius, netektų darbo. Pati Rūta Šaknaitienė linkusi manyti, kad šios paslapties įtėviams nereikia saugoti amžinai - patirtis rodo, kad ji neišsaugojama. Marijampolės VTAS žinoma tik viena šeima, kuri buvo pasiryžusi įsivaikinimo paslaptį nusinešti į kapus - šie įtėviai iš karto pakeitė gyvenamąją vietą, tad gal jiems ir pavyks. O ten, kur žmonės įleidę šaknis, normaliai bendrauja su giminėmis, kaimynais, bendradarbiais, anot R. Šaknaitienės, pikantiškos gyvenimo detalės - tiesiog masalas svarstymams ir apkalboms.
- Manau, svarbiausia - kad tarp įtėvių ir įvaikių nuo pat pradžių susiklostytų šilti, artimi, nuoširdūs ir pagarbūs santykiai, tuomet atskleista paslaptis tikrai nebus kirvis, sukapojęs šeimos laimę, ar skaudulys, sužeidęs iki sielos gelmių, - tarsi palinkėjo R. Šaknaitienė. - Tik tai daryti reikia palaipsniui - juk nepasisodinsi vieną dieną vaiko ir nedrėbsi, kad jis įvaikintas! Dar baisiau, jei ta tiesa iš įtėvių ar kitų namiškių lūpų išsprūstų susipykus, baudžiant ar priekaištaujant. Kiekvienas atvejis - vis kitoks, ir negali žinoti, kaip kuris vaikas sureaguos į tą tiesą - vienas gal net "neišgirs", o kitą gal šokas ištiks. Tas paslapties atskleidimas - savotiškas menas. Įtėviai turi patys jausti, kada ir kaip tai padaryti. Idealu, jeigu prieš tai jie pasikonsultuoja su psichologais, tiesiog pasišneka su pedagogu ar šiaip vaikų vidinį pasaulį išmanančiu specialistu. Svarbu, kad įtėviai, atskleisdami savo paslaptį, užbėgtų už akių gatvei ir mokyklai. Kita vertus, pašaliniai žmonės taip pat neturėtų kištis ne į savo šeimos reikalus ir gerbti kitų, darančių gerus darbus, siekius. O geriems darbams ir skraistė nereikalinga.
Įvaikinimo faktai Lietuvoje nėra dažni. Respublikinės įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu šalyje yra 45 vaikai, kuriuos galima įvaikinti. Panašiai toks yra ir įtėviais pasirengusių bei galinčių jais tapti asmenų sąrašas - 56 šeimos. Lietuviai šioje gyvenimo srityje linkę daryti "turgų" - mielai renkasi tik kūdikius ir spėjamai sveikus vaikelius. Dauguma kitų "kategorijų" nelaimėlių įvaikinami neišrankių užsieniečių. Beje, įsivaikinti leidžiama ne visiems panorėjusiesiems. Svarbu amžius (iki 50 metų), materialinė padėtis (savas stogas virš galvos, darbas), sveikata, charakteristika. Neleidžiama įsivaikinti teistiems ir neveiksniems asmenims, taip pat jau turėjusiems globos problemų. Dažniausiai įsivaikinti ryžtasi materialiai savo gyvenimą susitvarkę sutuoktiniai, tačiau įstatymas nedraudžia šios misijos atlikti ir išsituokusiam ar vienišam piliečiui (praktiškai tokie faktai itin reti). Anot R. Šaknaitienės, gyvenime egzistuoja ir atvirkštinis procesas - pavadinkime, išvaikinimas teismo keliu. Marijampolėje buvęs toks atvejis, kai brandaus amžiaus sutuoktiniai tapo mažamečių dvynukių įtėviais. Laikui bėgant vis labiau pradėjo jaustis didžiulis amžiaus atotrūkis tarp įtėvių ir įdukrų, kilo daug auklėjimo problemų, tad paauglės buvo priverstos grįžti į vaikų namus.
- Tokiu atveju tik po iškilusių problemų atskleista įvaikinimo paslaptis būtų smogusi mergaitėms turbūt dvigubai - esą problemos kyla ne dėl amžiaus skirtumo, o dėl kilmės, šaknų, praeities, - pasvarstė R. Šaknaitienė. - Todėl kiekvienam, pasvajojančiam apie įsivaikinimą, verta iš anksto žinoti, kad tai ne tik ilgas, gal kiek varginantis ir įvairias emocijas žadantis, bet kartu ir psichologiškai labai sudėtingas procesas.
Irenos ZUBRICKIENĖS nuotraukos:
