Galiausiai nutariau paskambinti Ingai. Nė pats nesupratau, kodėl ji man parūpo. Kitokia nei netikros sesytės Vilma Gitana Judita ir Ieva Evelina? Blondinė! Dažyta! Gyvena su trečdaliu smegenų. Pilkšvai melsvos akys. Netarnauja nei policijai, nei Vilniaus bosams. Trokšta smagaus, nerūpestingo gyvenimo. Tai, ko ir tau dabar labiausiai trūksta. Ar nebūsi per smarkiai įsipainiojęs į šį "nusikalstamo pasaulio" žaidimą, Edvardai Milkau? Net nenori pagalvoti, kas tavęs laukia?
Atsikratęs šlykščių minčių apie neperspektyvią ateitį, surinkau Ingos telefono numerį. Ji iš karto pažino mano balsą. O gal pliuškė Ievutė jau spėjo išplepėti, kad imu ją savo dispozicijon? Taip sakant, etatine darbuotoja naktinėje pamainoje. Tačiau Inga, regis, buvo linkusi pasiderėti, pakelti savo markę.
- Fukai, niekaip negaliu su tavimi susitikti, - pareiškė ji.
- Kodėl? - niurzgliai paklausiau.
- Apsižliumbusi, tiesiog baisi: akys raudonos, nosis varva.
- Ko tau žliumbti?
- Alto. Argi pamiršai?
Altas man vis dar siejosi su Vilma Gitana Judita, tad valandėlę keikiausi panosėje.
- Kad daugiau negirdėčiau šito šuniško vardo, - pasakiau grėsmingai. - Ar supratai, Ingeborga? O dabar marš į vonią, nusiprausk ir po dešimties minučių atsirask prie viaduko per Raudondvario plentą. Vėluoti neleidžiu! - ir klanktelėjau ragelį, nes atrodė, kad mane žeminančios derybos ir taip per ilgai užsitęsė.
Važiuodamas Lampėdžių kryžkelės link, pagalvojau, kad byloje, kurią prieš kelias savaites buvo davęs komisaras Henrikas Sadauskas, Chekas, arba Alfonsas Vadoklis, įvardintas tik kaip barmenas, o Vilma Gitana Judita Daugirdaitė CC nė nepaminėta. Koks operatyvinio darbo aplaidumas! Gal kad žinias pateikė "nakties peteliškė" Ieva Evelina Krištopaitytė? Nejaugi ji vis dėlto nenorėjo įduoti savo netikros sesers? O gal jos neapykanta Gitanai Juditai suvaidinta? Vadinasi, panelė Evelina neturėtų žinoti, kokią užduotį Vilniuje pavedžiau Cinkui. Negali būti, kad policija mūsų grupuotėje turėtų tik vieną informatorių. Net ir Kapas kažką suuodė, nors tikriausiai be reikalo įtarinėjo Chulį Mulį. Ko dar turėtum saugotis, Edvardai Milkau? Arba ką dar turėtum pasiųsti į pono šėtono valdas?
Inga jau laukė - iš tolo pamačiau jos šviesią galvą. Turbūt dar labiau nusiblondinino? Čiuožtelėjau tiesiai prie jos. Mergužėlė net sucypė. Akys nė kiek ne raudonos, tikra melagė. Užtat prisiklijavusi dvigubas blakstienas, parausvinusi skruostus, o lūpos - tarsi vampyrės iš Holivudo trilerio.
- Nusivalyk, - padaviau jai popierinę servetėlę.
- Kodėl? - papūtė lūpas ir užrietė nosį panelė Inga. - Altui labai patikdavo.
- Užsičiaupk! - beveik riktelėjau. - Jau sakiau, kad daugiau neminėtum šito vardo.
Inga Ingeborga ėmė tankiai mirksėti, bet vis dėlto pakluso: žiūrėdama į hondos veidrodėlį, pradėjo gremžti storą dažų ir pudros sluoksnį.
- Dabar geriau, - netrukus pasakiau ir draugiškai nusišypsojau.
- Kur važiuosim? - ūmai atkuto dažyta blondinė. - Į restoraną? Tik ne į "Vidurnaktį"! Man ten dvokia... Gal kur padoriau.
Nereikia prišnerkšti, tai ir nedvoks, nusišaipiau pats sau. Kai nuogu užpakaliu šokai, buvo gerai, o kai nusitaikei bosui į meilužes - jau dvokia.
- Gali būti rami, - pratariau, - ne į restoraną. Iš pradžių į "Senukus" šio to nusipirkti, o paskui į gamtą.
- Į gamtą? - žvilgtelėjo į mane Inga, matyt, norėdama įsitikinti, ar nejuokauju. - Bet aš apsirengiau kaip į restoraną. Kodėl nesakei?
- Dabar sakau. Tiks ir į gamtą, - murmtelėjau nužiūrėdamas jos amerikoniškai žydrą kostiumėlį. - Naktys dar nešaltos. Be to, nė viena moteris su manimi nesušalo. Manau, kad ir tu nesušalsi.
Panelė Ingeborga valandėlę tylėjo, o paskui atgręžė į mane iš nuostabos plačiai išsiplėtusias akis. Jas dar labiau didino priklijuotos blakstienos.
- Bet, Fukai, tu manęs nenorėjai?
Nesiteikiau atsakyti į tokį naivų, bet grynai moterišką klausimą. Aišku, kad tai buvo nekaltas koketavimas. Po valandos mes jau lėkėme Jonavos link. Salupio miške žinojau gražų pušyną, prieinantį prie pat Neries. Jeigu neklystu, buvo trečiadienis, tad paneryje tvyrojo tyla ir ramybė. O gal kad jau prasidėjo rugsėjis? Mes įsitaisėme gražioje aikštelėje, prie pat upės. Paklojau storą languotą pledą. Nusirengę išsitiesėme, mėgindami gaudyti paskutiniuosius šiltus saulės spindulius. Inga Ingeborga vis knirkė, kad nepasiėmė maudymuko. Galiausiai atsisuko į mane ir paklausė:
- Ar galiu nusisegti liemenėlę? Atrodau nei šiaip, nei taip.
- Nusisek, - kilstelėjau antakį, nesuprasdamas, kodėl reikia klausti tokio dalyko. - Bet nemanyk, kad tavo papai stebuklingi ir kad...
Inga mįslingai šyptelėjo. Bet kai atsisuko, turėjau konstatuoti, kad jos krūtys tikrai nuostabios. Mano akys vis norom nenorom nukrypdavo į jas.
- Silikono prisikišai, ar kurį galą? - neištvėręs paklausiau.
Dažyta blondinė tik paniekinamai šnirpštelėjo per nosį: girdi, koks tu nesupratingas, Fukai. Be abejo, viską darė jaunystė, tie dvidešimt jos metų.
- Rytoj laidos... a-a-a, - ėmė mykti Ingeborga, prisiminusi, kad uždraudžiau ištarti šunišką Alto vardą.
- Kur? - pasidomėjau.
- Atrodo, Karmėlavos kapinėse.
- Tu, žinoma, nedalyvausi, - nukirtau nė kiek nedvejodamas.
- Kodėl? - ūmai pasigirdo verksmingas vaikiškas balsas.
- Nes tu nenori pakliūti į pareigūnų fotoobjektyvus. Negi manai, kad jie nežino, kas buvo tasai snarglėtas beždžionvaikis? Puiki proga akivaizdžiai įsitikinti, kas jo draugai ir pažįstami. Nenoriu, kad paskui tave pradėtų slampinėti koks nukvakęs policininkas. Dar ims ir įsimylės, - pasakiau apkabindamas ją per liemenį.
Ingos raumenys pradėjo nevalingai trūkčioti. Matyt, ji vis dar negali pamiršti to šuns pusbrolio glamonių.
- Kodėl tu jo taip nemėgsti?
Mano galva, tai buvo retorinis klausimas. Juk panelė Ingeborga turėtų suprasti, kad žmogus, be reikalo padėjęs galvą ir palikęs kitiems savo problemas, nieko kito nenusipelno, tik paniekos.
- Tu jį matei?
- Šįryt. Kai atsiėmė iš morgo.
- Ar labai apdegęs? - smalsavau nuduodamas, kad man tai ne taip jau baisiai rūpi.
- Nebūčiau pažinusi, jeigu nebūčiau žinojusi. Siaubas!
- Gal matei ir Monkę?
- Ne. Jį atsiėmė tėvai ir išsivežė į namus.
Man vis nedavė ramybės kulkos skylutė Monkės makaulėje. Reikia manyti, kad ir jis smarkiai apdegęs ir kad ekspertai nepradės knaisiotis po jo smegeninę.
- Fukai, o kaip tai atsitiko? - staiga paklausė Inga Ingeborga.
- Nežinau, - nusukau žvilgsnį į šalį.
- Tu juk važiavai kartu su jais?
- Ne! - atkirtau piktai. - Aš važiavau su Cinku. Kas tau prišnekėjo tokių niekų?
- Kaifas, - Inga nemanė, kad tai reikėtų slėpti.
- Pasakyk tam kupranugario jaunikliui, kad jis turi per ilgą liežuvį. Ir kad mes jį galime patrumpinti. Kartu su galva!
Atsistojau ir nuėjau prie Neries. Kai įkišau ranką į vandenį, ji šiek tiek drebėjo. Po galais, pasakiau pats sau, daraisi pernelyg nervingas, Milkau! O juk turėtum džiaugtis gyvenimu. Juolab kad tau prie šono "neišbandyta granata". Kas neleidžia nors tuoj pat išsukti jos kapsulę?
Vakare susikūrėme laužą, atkimšome itališko vyno butelį. Nuo upės slinko vėsa, tad atnešiau iš bagažinės striukę ir uždengiau nuogus Ingeborgos pečius, nors ji tvirtino, kad jai nė kiek nešalta. Palengva temo. Sėdėjome ir žiūrėjome į šokinėjančią liepsną, į aukštyn kylančias ir sambrėškyje išnykstančias kibirkštis. Anapus Neries nušvito kolektyviniai sodo namai ir nameliai. Labai norėdamas galėjai įžiūrėti net žmones.
- O koks tavo tikras vardas, Fukai? - paklausė Inga, padėdama smakrą man ant peties. Jos lygus alsavimas buvo angeliškai jaukus.
- Povilas, - atsakiau po valandėlės. - Povilas Rokaitis. Bei vadink mane kaip visi.
Nesuprantu, kodėl šviesiaplaukė sujudo ir ėmė žiūrėti į mane tarsi į muziejaus eksponatą.
- Tai tu rašytojas, Fukai? Povilas Rokaitis? Žinoma, gerai atsimenu.
- Kažką sumaišei, - įtariai dėbtelėjau į Ingą Ingeborgą, kurios akys spinduliavo iš nuostabos.
- Nesumaišiau! Medicinos mokykloje mėgdavau skaityti. Pervariau ir tavo knygą. Ten man labai patiko vienas daiktas... Tuoj prisiminsiu. Aha... "Mirtis atėjo sekmadienį". Ten buvo tokia Julytė. Jos motiną suvažinėjo traukinys. Julytę norėjo išprievartauti jos patėvis... O gal ir išprievartavo. Dar ten buvo toks Romas. Jie mylėjo vienas kitą, kaip Romeo ir Džiuljeta... O labiausiai man patiko toks keistuolis vaistininkas. Juodas lietpaltis iki žemės, o pats skraido po dangų kaip šikšnosparnis. Ką pasakysi?
Man nelabai patiko puiki dažytos blondinės atmintis: dar ims ir prisimins, kad ten buvo ir Edvardas Milkus. Aukštaūgis žurnalistas, pašėlęs nutrūktgalvis, puikiai šaudantis abiem rankom, stiklinėm geriantis viskį. Tai jis pasakoja Julytės ir jos motinos istoriją Povilui Rokaičiui ir Klaudijai Modei Šifer Alksnytei.
- Man regis, apie Romeo ir Džiuljetą rašė Šekspyras. Argi ne?
- Mokykloje aš puikiai mokiausi, - nenusileido panelė Ingeborga. - Gerai žinau, ką parašė Šekspyras. Nieku gyvu nesumaišyčiau jo su Povilu Rokaičiu.
- Vadinasi, yra dar vienas Povilas Rokaitis, - pasakiau kuo įprasčiau. - Nežinojau. Ačiū.
Atrodo, kad man pavyko įtikinti mergužėlę, jog esu normalus žmogus, nesusitepęs rankų jokiais rašymais. Regis, Inga šiek tiek nusivylė, kad nesu tas Povilas Rokaitis, parašęs knygą "Inteligentiška žmogžudystė", kurioje yra kruvina istorija apie Julytę ir skraidantį vaistininką Johanesą Krauzę.
Naktis vis gilėjo, pušynas buvo tylus, netoliese tykiai sruvo Neris, užkliūvanti už akmenų ir pakrantės krūmų. Laužas pamažu geso, martinis buvo išgertas, virš galvų žiebėsi rudenėjančio dangaus žvaigždės. Tačiau jaunas, karštas mūsų kraujas nerimastingai pulsavo gyslose, vertė greičiau plakti širdis, darė jautresnes lūpas ir dilgčiojančius pirštų galiukus. Keli ilgi bučiniai, sumišę su vyno kvapu, smarkiai suaudrino mūsų kūnus. Ėmėme raičiotis ant pledo. Staiga supratau, kad beprotiškai jaudina nugvelbtas svetimas grobis. Tas šunsnukis Altas guli karste pašarvotas, o aš kočiojuosi su jo pana. Koks permainingas gyvenimas, bičiuliai. Norėjau gauti ją visą: nuo minkštų lūpų ir dailios riestos nosytės iki kojų pirštų. Inga buvo stebėtinai švelni. Kaip aksomas. Dar švelnesnė už aristokratiškąją Daugirdaitę CC. Su ja galėjo lygintis nebent Julė Ozolaitė, mano prarastoji žurnalistinė meilė.
Altas, regis, nebuvo ištvirkinęs Ingos Ingeborgos. Ji daug ko nemokėjo. Po pirmojo aistros šuolio, deginusio mus labiau nei laužo žarijos, parodžiau, kaip susidėti kojas man ant pečių. Šviesiaplaukė šokėja nustebo, kad tatai taip paprasta ir smagu. Atokvėpio valandėlę, kai šiaip taip pavyko išlyginti alsavimą, tačiau širdys plėšėsi iš krūtinių, Inga staiga sušnibždėjo:
- Kaip nuostabu mylėtis po žvaigždėmis. Kiek jų daug. Koks gerumas!
Tiesą sakant, ir man turbūt pirmą kartą teko mylėtis taip romantiškai, tiesiog po žvaigždėmis, po atviru dangumi, kuriame mirguliuoja milijonai šviesulių, kai begalinė kosmoso gilybė žvelgia į tave didžiule spindulinga akimi.
Mylėjomės mes ilgai, čia pat šlamant akmeningai upei, retkarčiais švystelint atsitiktinei išblėsusio laužo žarijai. Panelė Ingeborga stebėjosi, kaip galima taip ilgai nutęsti tokį beprotišką malonumą.
- Ar galėtum iki ryto? - klausinėjo atplėšusi lūpas nuo mano lūpų.
- Tu pavargtum, - mykiau nepasitikėdamas šviesiaplaukės ištverme.
- Ne, ne! - priešgyniavo ji. - Galėčiau su tavimi visą laiką. Juk taip ir bus, ar ne? Tu ne vienam kartui mane čia atsivežei? Kad išdulkintum ir paleistum? Mes mylėsimės kiekvieną naktį - nuo dvylikos iki penkių? Ar pakaks, besoti? - o paskui pradėjo pliaukšti nei šį, nei tą: - Koks jis mielas. Koks jis geras. Koks jis šaunus. Koks jis tvirtas. Kaip jis man patinka.
- Kas? - pagaliau panorau, kad įvardintų.
- Kas daugiau? Tavo fukas, Fukai! - rimčiausiu veidu atkirto padykėlė.
Negalėjau juoktis - privengiau, kad viskas ūmai nepasibaigtų.
O paskui mus ištiko mažoji mirtis, kaip sako filosofijos ar seksologijos mokslininkai. Dangus priartėjo, žvaigždės išsilydė, liepsna trenkė lyg vasaros žaibas, priversdamas mus pašokti nuo žemės. Abu, regis, netekome proto - tokia galinga buvo kratanti elektros iškrova. Kūnus varstė geliantis, mirtinas pilnatvės, o netrukus - palengvėjimo skausmas. Aš į ją, ji ant manęs išliejome susikaupusią įtampą, smegenis gręžiantį ir raumenis aižantį geismą, švelnumą, odos ir glotniai susiliejančių epidermių jautrumą.
- Aš jo tau neatiduosiu, - pareiškė švelnioji išdykėlė Inga. - Tegu pabūna pas mane.
Tatai buvo visiškai smagus pasiūlymas, kuriam nė neketinau prieštarauti. Šviesiaplaukė užklojo mudu pledu ir patogiai įsitaisė ant manęs. Bet tai, ką netrukus pradėjo čiulbėti Inga Ingeborga, buvo nesuvokiama protu.
- Povilai, aš tau pagimdysiu beibį, - šiek tiek drovėdamasi sušnibždėjo į ausį. - Tokį išdykusį vaikiūkštį mėlynom akim. Ar kada matei, kokie nuostabūs kūdikių pirščiukai?
Valandėlę pritrenktas tylėjau. Niekaip negalėjau suvokti, ką čia kliedi dažyta blondinė, striptizo šokėja iš "Vidurnakčio" kavinės.
- Inga, gal tau protas pasimaišė? - galiausiai pratrūkau. - Gal pamiršai, kad aš - banditas, o tu - kekšė? Kam mums tas vaikas, kas jį augins?
- Aš ne kekšė! - staiga oriai pareiškė šviesiaplaukė mergina ir norėjo nusiristi nuo manęs, bet laiku abiem rankom prispaudžiau jos užpakaliuką.
- Altas neleisdavo manęs niekam nė pirštu paliesti, saugodavo dieną naktį, - Ingutė, matyt, pamiršo, kad buvau uždraudęs ištarti to pašvinkusio kurpanugario vardą.
- Kas toks? - suurzgiau ir skaudžiau spūstelėjau švelniosios padykėlės krūtį.
- Aš turėjau tik keturis vyrus, - ūmai pradėjo karščiuotis Ingeborga. - Juos visus prisimenu. Argi čia daug? Nori, išvardinsiu?
- Ne! - tvirtai nukirtau šiurptelėjęs nuo minties, kad Ingutės, kaip ir panelės Ievos Evelinos, sąraše pirmasis gali būti tėvas. - Kad ir kas tu būtum, aš esu banditas, gangsteris, galvažudys. Ar supranti, Ingute? Kokios gali būti mintys apie ateitį? Vieną dieną gausiu kulką, ir baigta. Pakiš po velėna...
Jaučiau, kad mergina nenori sutikti su manimi. Ji turbūt troško meilės, artimo žmogaus, galinčio švelnumu atsakyti į jos švelnumą, mažytėmis kojomis tapnojančių ir krykščiančių vaikų. Tikra beprotybė. Argi tai įmanoma šiame gyvenime? Net neverta apie tai galvoti.
- Tu esi bosas: stiprus, protingas, viską galintis. Tavęs neims kulka, - pasakė šviesiaplaukė Inga ir įsikniaubė man į krūtinę.
Tatai buvo menka paguoda. Tačiau vis dėlto apsiraminau, nes man pasisekė išlieti smegeninėje klaidžiojantį ir vis didėjantį pasibjaurėjimą savimi.
- Apsieikim šiąnakt be ateities planų ir pažadų, - pasakiau gana taikiai. - Būsi mano. Ar to negana? Būsi, kol norėsi.
Pajutau jos lūpų krustelėjimą. Ir, atrodo, šypsnį.
- Ačiū, - kilstelėjo galvą Inga Ingeborga. - Ačiū, kad nesu vienkartinė servetėlė. Nosiai ar kam kitam nusišluostyti.
Šita trenkta dažyta blondinė, pagalvojau, vis dėlto kažką turi savyje. Gal net truputį proto ir keletą glėbių tikro jausmo, kuris geranoriškai siūlomas tau, Edvardai Milkau. Pakėliau merginos galvą, prisitraukiau arčiau ir pabučiavau į lūpas.
Keli godūs bučiniai, Ingutės krūtų slankiojimas čia aukštyn, čia žemyn pažadino pailsėjusius kūnus. Mūsų rankos vėl darėsi nevaldomos.
- Kur mano fukas? - pajuokavau.
- Pas mane, - suinkštė iš malonumo švelnioji padykėlė ir smagiai spustelėjo leisdama suprasti, kad mano daiktas niekur nedingo.
Fukas, sujudo, sukruto ir ėmė zonduoti drėgną ir kaistančią ertmę. Čia jam visiškai patiko. Netgi galėjo rengti linksmą puotą su šokiais ir žaidimais.
Rugsėjo dangus giliai alsavo, žvaigždės mirkčiojo, upė retkarčiais sugurgėdavo per akmenis, o ant kranto prabangus hedonistinis pokylis tęsėsi. Dionizo Edvardo ir nimfos Ingos meilės fiestos maratonui, atrodė, nebus galo. Po šešto ar septinto raundo, kai žvalgėmės vienas į kitą laukdami, kuris pirmas išmes į ringą rankšluostį kaip pasidavimo ženklą, staiga smigtelėjo bjauri mintis, kad darausi panašus į auksaplaukę Dianą R., bankininko dukrelę, kuri prieš porą metų buvo mane įkalinusi miško name. Gal ji užkrėtė mane kokia lytinio iškrypimo bacila, kad, jausdamas mirtį, imu dulkintis kaip pašėlęs. Argi ne taip buvo prieš Arkadijaus Gaidaro laidotuves, kai mudu su Vilma Gitana Judita negalėjome atsitraukti vienas nuo kito nė per milimetrą? Ne tik ją, bet ir mane kamavo nepasotinamas erotinis troškulys. Atrodė, kad išnaudosime visas kūno drėgmės atsargas, o geismas tik didės. O dabar, kai karste guli pašarvotas Altas? Galėčiau su panele Inga Ingeborga atlaikyti dar kokius penkis ar šešis šio maratono raundus, kol ji pradėtų guostis sutinusiomis lūpomis, nepakeliamais krūtų ir pilvo skausmais, kol nebegalėtų nė per sprindį kilstelėti užpakaliuko. Man vis negana ir negana jos dailaus kūno. Tarsi viduje kūrentųsi šėtoniškas geismo katilas.
- Pasiduodu, - pasakiau atvirsdamas aukštielninkas.
Inga išsipleikė šalia ant pledo. Ji tiesiog garavo karščiu.
- Aha, - nusijuokė dusliu krūtininiu balsu, - pasisotinai, nerėpa. O vaidinai nepalūžtantį didvyrį. "Kankinkit, budeliai, smarkiau, iškęsiu, nedejuosiu!" - pacitavo liaudies poetės žodžius.
Kad tave devyniolika, iš tiesų smarkiai apsiskaičiusi mergiotė.
Bet staiga, dėkingai bučiuodamas jos lūpas, pajutau, kaip ji suglebo, kaip pradėjo giliai ir ritmingai alsuoti, net knarktelėjo per nosį ir, vaikiškai prasižiojusi, užmigo. Kažin ar būtum ištvėrusi dar vieną mūsų meilės raundą, mano šviesiaplauke mergaite? Apglėbiau pirštais jos abi krūtis. Man pasirodė, kad jos padidėjusios. Giliai viduje tarsi miegantis paukščiukas spurdėjo gera ir naivi Ingutės širdis. Jokios baimės ar nesaugumo pojūčio. Tai ne Gitanos Juditos ryškūs, energingi širdies dūžiai, kuriuos retsykiais pakeisdavo nerimastingas blaškymasis, kai ją, matyt, apnikdavo klastos nuojauta. Kiek kartų net ir per miegą jutau žaviosios klastūnės širdies šoktelėjimą, kai ją užplūsdavo prieštaringi jausmai ir priversdavo mudu pabusti. Kad, iššiepę dantis, pultume vienas kitą ar eilinį kartą mėgintume nuslopinti kūnų geismą. Tiesiog išsiderinęs jūros potvynių ir atoslūgių ciklas, kuris vieną kartą turėjo pasibaigti...
Pradėjęs galvoti apie Daugirdaitę CC supratau, kad neužmigsiu. Atsikėliau, rūpestingai apkamšiau saldžiai lūpomis čepsinčią dažytą blondinę, užsitraukiau džinsus ir nužingsniavau paneriu kokį šimtą metrų. Tada surinkau Cinko mobiliojo telefono numerį. Čigonas jau buvo parsiradęs į savo taborą prie Karmėlavos.
- Viskas padaryta, bose, - atraportavo jis.
Valandėlę kažkoks šaltukas sugnybo širdį. Ir nenorėjo paleisti.
- Ar nemeluoji, velnio vaike?
- Ne, ne! Nors ir čigonas esu, bet niekad nemeluoju.
- Pasakok!
Cinkas kaip reta šįsyk buvo lakoniškas.
- Nutvėrėm nuošalioje gatvėje, įgrūdom į mašiną, pasmaugėm, įkišom į maišą su balastu ir išmetėm į Nerį.
Pašiurpau netekęs žado. Bet netrukus vis dėlto prisiverčiau prabilti:
- Ar niekas jūsų nematė?
- Tikiuosi, ne.
- Semionai, ar turi įrodymų, kad sakai tiesą?
- O taip! Numoviau nuo jos piršto žiedą su briliantu. Galėsiu tau atiduoti.
- Pasilaikyk sau! - beveik riktelėjau ir nuspaudžiau mygtuką.
Gitana Judita iš tikrųjų turėjo prabangų graviruoto aukso žiedą su dailia brilianto akute. Net mylėdamasi jo nenusimaudavo, sakydavo, kad tik nupjovus pirštą būtų galima jį nutraukti. Tad daugiau abejonių neliko. Viskas baigta, mano beprote meile! Amba, basta, fine. Sudie, didžioji klastūne! Sudie, pelkių rainoji. Jau niekad tavęs nebematysiu, bestija. Kad tu niekad neišplauktum iš Neries, padraika. Iš upės, ant kurios kranto dabar sėdžiu. Adju tavo krūtims, tavo burnai, tavo saldžiam tarpkojui. Jau niekados ten nebebūsiu, nebeviešėsiu... tu šliundrų šliundra...
Nerimi atplaukė dvi blausiai apšviestos valtys. Jose sėdėjo žmonės ir garsiai šnekėjosi. Turbūt turistai. Iš Vilniaus ar net Lenkijos. Pasieks Nemuną ir pasroviui plauks iki pat pamario. Be jokių rūpesčių. Tarsi šiame pasaulyje viskas būtų tobula ir harmoninga...
Valtys palengva nutolo ir dingo naktyje už posūkio.
Šaltis vis dar gnaibė paširdžius. Ėjau ir ėjau net nežinodamas kur. Staiga netoliese pasigirdo bėgančio žmogaus žingsniai. Kokio velnio bijoti, juk neketinu nieko pulti. Taip tau ir reikia, Vilma. Sriaubk šlykštų vandenį, Gitana. Daužykis į akmenis, Judita. Prasmek į pragaro gelmes, Daugirdaite. Tegu tave šėtonas pakabina šakėmis, Klaudija. Tegu iškrato iš tavęs pajuodusią sielą, Kardinale.
Nežinia kodėl pasivaideno, kad kaip tik tą valandėlę Nerimi praplaukė skenduolė Vilma Gitana Judita Daugirdaitė. Daužydamasi į akmenis, burbuliuodama, siųsdama man prakeiksmus. O, kaip jos sustirusios rankos norėtų sugriebti man už gerklės.
Pagaliau atsigodau, kad palikau vieną Ingutę. Juk čia gali būti žmonių. Piktų žmonių. O gal ji pabudo ir pasigedo manęs? Nesakyčiau, kad labai malonus jausmas pakirsti iš miegų naktį nepažįstamame miške.
Tačiau panelė Inga Ingeborga ramiausiai šnopavo nieko blogo nenujausdama. Nusirengiau ir palindau po apklotu. Netrukus turėjo pradėti aušti. Apsikabinau švelnų, įkaitusį kūną ir ūmai užmigau. Pasaulis, pilnas pykčio ir neapykantos, kelioms valandoms pasitraukė nuo manęs. Argi būčiau taip ramiai miegojęs, jeigu būčiau nujautęs, ką man rengia ateitis?
