Daiva NORKIENĖ
Lietuviškuoju Čikotila pramintas Kazys Jonaitis ne tik žudė merginas. "Akistatos" žurnalistei pavyko pasikalbėti su viena grigiškiete, kurios gyvenimą maniakas pavertė pragaru. Jis priešais ją įstaigoje vaikščiodavo nuogas, nei iš šio, nei iš to pasiūlydavo kalnus stambių banknotų, nuodijo jos vyrą, į mašinos benzino baką pripylė... karbido, darė kitus sveiku protu nesuvokiamus dalykus.
- Baisus! Baisus! Siaubas! - paprašyta apibūdinti taip keistai jos palankumo kadaise siekusį K. Jonaitį susijaudino moteris.
Kai neseniai per televiziją pamatė jo nuotrauką, visko prisikentėjusią grigiškietę tiesiog suparalyžiavo.
Susižavėjo
Maždaug prieš šešiolika septyniolika metų Kazys Jonaitis kažin kokiais Dievui težinomais keliais atklydo į Grigiškes. Gimęs Kauno rajone, gyvenęs Vilniuje, net vidurinės nebaigęs Kazys jau buvo spėjęs porą kartų pasėdėti kalėjimuose. Tačiau kai pasiprašė priimamas į darbą Grigiškių gaisrinėje, viršininkas neprieštaravo.
- Bausmes kalėjimuose jis buvo seniai atlikęs, tuo metu buvo vedęs ir kėlė "šeimos žmogaus" įspūdį, - prisimena tada Trakų rajonui priklausiusio miestelio buvęs Priešgaisrinės tarnybos buvęs viršininkas Nikiforas (pavardės prašė neskelbti).
Geraširdis viršininkas K. Jonaitį prisiėmė "ant savo galvos".
Vairuotojas Kazys (tada jam buvo apie keturiasdešimt) iškart pamėgino prisigretinti prie išvaizdesnių tarnybos moterų. Paties būsimojo maniako šeima jau iro (skyrybos įvyko tais pačiais metais), tad žmogus jautėsi laisvas ir nepriklausomas. Bet "kavalieriaus" supratimas apie meilę ir moteris buvo toks ribotas ir iškreiptas, jog nė viena merginama bendradarbė nesileisdavo į kalbas. Jis ne tik kad nemokėjo bendrauti - Jonaičio "merginimo stilius" buvo savotiškas sadizmo, ekshibicionizmo ir perdėto dėmesingumo mišinys.
- Prie moterų jis tiesiog klijuodavosi, - prisiminė viena buvusi bendradarbė. - Gaisrinėje buvo jaunučių merginų - inžinierių, ir Kazys kaip mokėjo, taip prie jų taikėsi. Tai ateina "pasikalbėti", tai atneša šokoladą. Bet nė viena mergina ar moteris su juo neprasidėjo. Ne, jis net nebuvo labai bjaurus. Tačiau kažkodėl visiems keldavo baimę ir šiurpulį.
Netrukus K. Jonaitis pradėjo gretintis prie savo geradario Priešgaisrinės tarnybos viršininko žmonos.
Prasidėjo...
Pono Nikiforo žmona tuo metu dirbo gaisrinės dispečere. Moteriai dažnai tekdavo prie telefono budėti paromis. Drauge budėdavo ir vairuotojų bei gaisrininkų komanda - po kokius šešis vyrukus. Jei nebūdavo įvykių, naktį dispečerė priguldavo ant čia pat kabinete stovėjusios kušetės, vyrai įsitaisydavo snausti šalia garažų esančiame poilsio kambaryje. Kai sutapdavo K. Jonaičio ir moters budėjimų grafikas, jis taip ir slinkdavo į dispečerinę "pasikalbėti". Viršininkienė jo intuityviai šalinosi. Ji nesileisdavo į ilgas diskusijas ir stengėsi neturėti jokių reikalų. Juo labiau kad K. Jonaitis savo elgesiu ir kalbomis "kartais atrodydavo ne visai normalus". Kelis kartus Jonaitis dispečerei mėgino įbrukti šokoladą, bet ji "dovanų" nepriėmė. Tačiau keistasis "kavalierius" buvo ne iš tų, kurie lengvai sudeda ginklus. Dispečerė greičiausiai tapo pirmąja bundančio maniako auka, kurią jis nutarė kaip reikiant pakamuoti. Moteris dar ilgai nesuprato, ką jis jausdavo gąsdindamas ją ir kitaip morališkai kankindamas.
Vieną gūdžią naktį pono Nikiforo žmona budėjo dispečerinėje, kai staiga atsidarė laukujės durys ir įėjo Kazys. Tą naktį jis visai neturėjo budėti - vairuotojas "privalėjo" snausti namuose sostinėje. "Iš kur tu čia?!" - moteris gerokai nustebo. Mat tais laikais iš Vilniaus į Grigiškes autobusai naktimis nevažinėjo. "A, šiaip sau... Noriu pasivaikščioti, tai ir vaikštau", - lyg niekur nieko paaiškino keliolika ar net dvidešimt kilometrų pėstute atplumpinęs keistuolis. Netrukus jis jam patikusios dispečerės akivaizdoje ėmė rengtis, kol liko... visiškai nuogas. Šoko ištikta moteris iš pradžių negalėjo ištarti nė žodžio. Paskui griežtai pareikalavo apsirengti ir išeiti, o maniakui neklausant, ėmė šauktis į pagalbą vyrus. Išgirdę dispečerės klyksmus, iš poilsio kambario atlėkė tąnakt budėjusi vyrų brigada, ir K. Jonaičiui teko išsinešdinti. Moteris tik dabar, kai paaiškėjo pakelių maniako sadistinis polinkis tenkintis gąsdinant ir kankinant aukas, suvokė, kodėl taip keistai elgėsi jų vairuotojas. Sukėlęs sąmyšį ir mirtinai išgąsdinęs dispečerę, jis jausdavo malonumą!
Vyrai neužmigo pernakt
Kitą kartą panašus įvykis pasikartojo gaisrininkų poilsio kambaryje. Tą sykį, tiesa, K. Jonaitis, kaip ir jo pamėgta dispečerė, budėjo. Poilsio kambaryje buvo tamsu, vyrai ką tik sumigę. K. Jonaitis tylutėliai pakilo, nusirengė visus drabužius, atsigulęs ant sofos išvertė savo "grožybes" ir ėmė laukti. Būsimasis maniakas aiškiai tikėjosi, kad kas nors eis į tualetą, uždegs šviesą ir... Taip ir atsitiko. Kai uždegę šviesą budėtojai pamatė kolegą visiškai nuogą, labai sutriko. Kaip prisiminė mūsų pašnekovė, tokiomis akimirkomis Jonaitis su niekuo nekalbėdavo, neaiškino, kas ir kaip, o tylutėliai stebėdavo situaciją. Ar patirdavo kokį nors malonumą, erekciją, pakraupę bendradarbiai nesigilino. Tą naktį, pasak dispečerės, ne tik ji, bet ir vyrai nebeužmigo. "Koks gali būti miegas, kai tas nuogas kambaryje?" - šiurpo vaikinai.
Kitą rytą neištvėrę darbuotojai apie K. Jonaičio "išdaigas" pranešė viršininkui. "Ką tu ten nuogas naktį darei?" - mėgino išklausti tas. Tačiau K. Jonaitis dėjosi nieko neprisimenąs: "Aš, nuogas? Kada? Na ką jūs!" Buvusi Priešgaisrinės tarnybos dispečerė ir dabar abejoja, ar jis iš tiesų atsiminė savo naktinius išsišokimus. "O gal ir dabar jis savo aukas miške nukankino nesuprasdamas, ką darąs? Gal nieko neprisimena?" - daro prielaidą tokių psichikos deformacijų vis dar negalinti suvokti moteris. Panašu, kad K. Jonaitis iš tiesų yra sveiku protu neaprėpiama asmenybė: mat tokių rafinuotų keršto (o gal kankinimo?) būdų, kokiais jis "vaišino" Nikiforo šeimą, iki šiol Lietuvoje dar nesugalvojo nė vienas kerštautojas. Tai greičiau psichologinio trilerio vertas siužetas.
Kerštas?
Maždaug tuo pat metu, kai būsimasis maniakas degė "romantiškais" jausmais viršininkienei, Nikiforui ėmė dėtis nepaprasti dalykai. Vieną karštą dieną Nikiforas savo kabinete gėrė alų. Staiga jam prireikė neilgam išvažiuoti. Nebaigtą butelį viršininkas paliko neužrakintame kabinete. Grįžta, nieko bloga nepagalvojęs siurbt, siurbt alučio,o po valandėlės į klinikas jį jau vežė greitoji. Blogai pasijutusiam gaisrininkui prireikė išplauti skrandį ir kurį laiką gulėti ligoninėje. Medikai nustatė, kad žmogus buvo sunkiai apnuodytas. Tuo tarpu bendradarbiai prisiminė matę, jog į neužrakintą viršininko kabinetą slapčia kažin ko lindo Jonaitis.
Kitą kartą ponas Nikiforas sėdo į gaisrinės garaže paliktą savo moskvičių ir jau važiuos pro duris. Tik staiga aplink buvę vyrai ėmė mojuoti ir šaukti, kad viršininkas sustotų: iš automobilio bako, iš po variklio dangčio veržėsi keisti dūmai. Nikiforas užgesino variklį, iššoko iš mašinos ir nusistebėjo: kažkodėl jo asmeninė mašina atsidavė ne tepalu, benzinu, o... karbidu! Dar sekundė kita, ir ponas Nikiforas su visu automobiliu galėjo išlėkti į orą. Vargais negalais mašiną pavyko išvalyti, nelaimės išvengta. Ir vėl vyrai buvo matę, kad netoli mašinos sukiojosi K. Jonaitis...
Dar kitą kartą Kazys savo viršininko paprašė iškeisti šimtinę, o prieš ją paduodamas, užsirašė jos serijos numerį. Po minutės savo išradingumu patenkintas K. Jonaitis jau skambino Trakų milicijos tardytojui ir skundėsi, kad savo viršininkui davė šimto rublių kyšį. Vargšas Nikiforas ilgokai aiškinosi ir teisinosi pinigus K. Jonaičiui tik iškeitęs. Laimė, buvo liudininkas, matęs, kaip ta nelemtoji šimtinė pateko viršininkui į rankas. Jeigu ne jis, niekuo dėtam Nikiforui galėjo baigtis labai prastai... Netrukus po to K. Jonaitis iš darbo buvo atleistas. Tačiau stresai, kuriuos per jį patyrė "užsisėsta" šeima, turėjo įtakos ir nervams, ir sveikatai.
"Akistatos" žurnalistė kalbino ir daugiau minėtos įstaigos darbuotojų. Visi vienbalsiai tvirtino, kad K. Jonaitis buvo baisus ir konfliktiškas žmogus. Jo požiūris į moteris taip pat buvo ypatingas. Kaip jau minėjome, iro pirmoji Kazio santuoka, o jis šalia Dvarčionių buvusiame savo kolektyviniame sode... pastatė savo rankomis darytą pirmosios žmonos skulptūrą. Bent taip gyrėsi vienam bendradarbiui.
Vieną kartą tam savo bendradarbiui (vairuotojui) Kazys pasigyrė permiegojęs su tokia Galia (matyt, tai buvo jo dabartinė meilė Bžezovska). Vis dar ištekėjusią Galią jis jau vadindavo "mano žmona".Visi kraipė galvomis, kokia moteris galėjo prasidėti su tokiu, tačiau Galinai tai, matyt, buvo rimta... Kartą vienas gaisrinės vairuotojas (tada Kazys jau sėdėjo kalėjime už žmogžudystę) vežė Galią į Vilnių. Beveik visą kelią ji kalbėjo apie savo meilę Jonaičiui (jos pirmasis vyras buvo pasikoręs ar pakartas) ir tikino lauksianti jo kiek reikės. Ir laukė. Ištisą dešimtmetį. Lankė kalėjime, rašė laiškus, ilgėjosi. Kuo rusę sužavėjo šiurpusis maniakas, greičiausiai nesužinosime. Dar vyrui gyvam esant Galina su Kaziu varė bendrą "bizniuką". Jis iš gamyklų "sukombinuodavo" audinių, ji siuvo ir pardavinėjo užuolaidas ir patalynės užvalkalus. Dabar, atlikus kratas, paaiškėjo, kad Galina apie vyro nusikaltimus tiesiog negalėjo nežinoti: pas juos buvo surasta ne tik daugybė moteriškų drabužių, rankinių, bet ir ištisa rankinių laikrodukų "kolekcija". Viena Jonaičių kaimynė pasakojo, kaip įžūliai Galina elgdavosi kieme: draugės ją pakviečia užsukti į "skuduryną" drabužių (mat pusė Grigiškių rengiasi būtent iš čia), o iki tol ypač skursdavusi Galina pasipučia. Ji, matote, tokiose vietose neperka (kaimynės iš tiesų ją matydavo dėvint vis naujus drabužius). Nors moteris dirbo paprasta šlavėja ir jos algos galėjo pakakti nebent trijų kambarių butui išlaikyti. O dar sodo namelio statyba... Pats naujausias gandas iš Grigiškių: žmonės kaba matę, kaip Galina siūlė pirkti nužudytos Jurgitos Šteinaitės daiktus. Vadinasi, ir monstrai randa sau porą?..
