Daiva NORKIENĖ
Vilniaus Apygardos prokuratūra, tirianti pakelių maniako Kazio Jonaičio bylą, ilgai slėpė nuo žiniasklaidos gyvos liudininkės asmenybę. Buvo sakoma, kad ji labai išgyvena po patirto streso ir "klausinėti bei traumuoti nevalia". "Akistata" išsiaiškino: visas merginos gyvenimas buvo didelis ir nesibaigiantis stresas. Ir epizodas su K. Jonaičiu ją sukrėtė ko gero ne daugiau, negu, tarkime, mėnesiai sunkiai auklėjamų panelių kolonijoje.
- Jeigu kam ir buvo lemta iš maniako "pragaro" ištrūkti gyvam, tai tik mūsų auklėtinei, - Justinos energiją ir charakterio ypatybes įvertino Jiezno Vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja.
Budelis atidardėjo "Kamazu"
Justina R. (vardas pakeistas) Vilniaus - Kauno greitkelyje stabdė pravažiuojančius automobilius. Vaikų namų auklėtinė tuo metu dar nieko nebuvo girdėjusi apie paslaptingai dingstančias gražias merginas, todėl drąsiai įsėdo į pagyvenusio vyro vairuojamą rusišką "Kamazą". Kazys Jonaitis tuo metu (apie 21 valandą vakaro) jau grįžo iš reiso namo. "Akistatos" žiniomis, jo sąžinę tada jau slėgė vieviškės Eglutės nužudymas. Tos pačios, kurios palaikus suknežinta galva ir prie medžio pririštu kaklu vėliau Rykantų - Lazdėnų pakelės krūmuose aptiko atsitiktinis praeivis.
K. Jonaitis, kaip ir pridera "save gerbiančiam" seksualiniam maniakui, tuoj įžiūrėjo savo pakeleivės privalumus: liekna, aukšta, labai gražaus veido. O svarbiausia, visiškai jaunutė: tuo metu Justinai dar nebuvo nė aštuoniolikos. Paties vairuotojo amžius jau artinosi prie šešiasdešimties, o jo išvaizda daugumai pažinojusiųjų atrodė atstumianti. Nepaisant to, "diedas" pasipustė nagus ir griebė šalia sėdėjusiai Justinai už kojos. Paskui pamėgino viena ranka paglamonėti jos krūtis, vėl lindo prie pačių gražuolės intymumų.
Reikia pasakyti, kad panelė pasitaikė kaip reta naivi ir neatsargi. Tamsu, artinasi naktis, aplink greitkelį plyti plyni laukai, krūmai arba miškeliai. Sveikas vyras, tegu ir šešiasdešimtmetis, visada stipresnis už moterį. O kur jau ten - nesusiformavusi nepilnametė. Tačiau Justina nė neįtarė artinantis didžiulio pavojaus. Kai K. Jonaitis tik grabaliojosi, mergina nebėgo ir aktyviai nepasipriešino. Nepabėgo ji ir tada, kai būsimasis budelis pasiūlė sustoti "gražioje vietelėje ir pasimylėti". Tokio "malonumo" ji, tiesa, atsisakė. Tačiau nepabėgo ir tada, kai perpykęs maniakas liepė dingti iš automobilio. Mergina pati įtikinusi ją dar pavėžėti toliau.
Pabėgo
Vilniaus Apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus vyr. prokuroras Irmantas Mikelionis nepanoro atskleisti "Akistatai", per kokį stebuklą išsigelbėjo vienintelė gyva liudininkė.
- Pabėgo, ir tiek. Taip galite ir parašyti, - lakoniškai atsakė pareigūnas.
Iš tikrųjų, būsimasis pakelių maniakas tuo metu dar nebuvo įvaldęs savo "paslaptingojo metodo", kuriuo kur kas vėliau žudė kitas savo gražuoles aukas.
Dar kurį laiką pavažiavusi K. Jonaičio draugijoje, Justina pagaliau paprašė sustoti: prispyrė gamtos reikalai. Maniakas tylutėliai išsekė paskui merginą ir puolė iš už nugaros.
Smulkiai neaprašinėsime, kas tą vakarą vyko pakelės krūmokšniuose. Skaitytojui užteks žinoti tik tiek, kad po akimirkos sumušta, išniekinta panelė beveik nuoga ir pusgyvė tysojo ant žemės ir stebėjosi neatsistebėjo "Kamazo" vairuotojo akiplėšiškumu. Išvydęs, kad taip paprastai savo aukos nepribaigs ir šalia neradęs jokio tinkamo įrankio ar daikto, K. Jonaitis grįžo prie automobilio ir ėmė jame raustis. Justina greičiausiai neturėjo nė menkiausio noro taip paprastai "įsirašyti" į maniako nukantintųjų sąrašą. Išgirdusi, kad K. Jonaitis jau žvangina kažkokius metalus, panelė sukaupė paskutines jai likusias jėgas ir ėmė bėgti. Maniako automobilyje pasiliko jos rankinė ir keli asmeniniai daiktai; visa tai vėliau pasitarnavo kaip svarbūs įkalčiai.
Justina R. serijinio žudiko "veikloje" buvo savotiška išimtis. Atrodo, kad šios merginos nužudymui sadistas buvo nepasiruošęs. Tuo tarpu vargšės Eglė, Gerda, Jurgita nukankintos pasmaugiant kaproniniu trosu ir suknežinant galvas sunkiu, buku daiktu. Greičiausiai, akmeniu.
Justina
Justina nuo vaikystės augo įvairiuose globos namuose. Pirmieji, kurie ją priglaudė, buvo Prienų rajone Jiezne.
- Vargšas vaikas, - paklausta "Akistatos" žurnalistų, atsiduso Jiezno Vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja. - Ji kaip ir neturėjo šeimos. Tėvai išsiskyrė, mama nuolat kraustydavosi iš vietos į vietą ir kartu su savimi tempdavosi mažamečius vaikus. Justina ir jos sesutė labai anksti pamatė pačias įvairiausias suaugusiųjų gyvenimo puses.
Paprašyta paaiškinti, ką turi omenyje, pedagogė pridurė:
- Na, patys suprantate... Justina, dar būdama paauglė, su globos namų berniukais žaisdavo vestuves ir...
Pasak globos namų darbuotojų, Justina neretai atviraudavusi: mama jų, vaikų, akivaizdoje mylėdavosi su vyrais ir mokindavo dukteris: "Galite ir jūs taip daryti, aš nedraudžiu".
- Jeigu kažkam buvo lemta iš maniako "pragaro" ištrūkti gyvam, tai tas kažkas galėjo būti tik mūsų Justina! - buvusios auklėtinės sėkme džiaugėsi pavaduotoja. - Labai judri, drąsi, sportiška. Nepasimetanti įvairiose situacijose... Mes čia kartais pasikalbame tarpusavyje, kad mūsų globotinius Dievas saugo. Juk būna, kad tokie vaikučiai pabėga, važinėjasi pakeleivingomis mašinomis, bendrauja su įvairios praeities žmonėmis. Susijaudinę skelbiame paieškas. Atsiranda - sveiki, gyvi. O štai tos vargšės tvarkingų šeimų panelės, kurias maniakas nužudė... Tikriausiai sutriko, pasimetė, suakmenėjo it stabo ištiktos ir neapsigynė... Mūsų vaikelius pats gyvenimas išmokina gintis...
Pasak Jiezno pedagogių, Justinai beveik visiškai nerūpėjo mokslas, ji dažnai bėgdavusi iš pamokų, o elgesys buvęs toks, kad "ne veltui panelė buvo išvežta į sunkiai auklėjamų paauglių koloniją". Tai yra specialiuosius globos namus...
Klajūnė
Iš Jiezno vakų namų Justina prieš maždaug trejus metus buvo perkelta į Kaune, Lazūnų gatvėje, esančius vaikų globos namus. Čia ji ketino tęsti mokslus proftechninėje mokykloje, bet viskas ir liko tiktai ketinimai.
Lazūnuose Justinos beveik nepažinojo net patys pedagogai: mat gražuolė dažniau būdavo "nežinia kur dingusi", negu globos namuose. Mokytis nenorėjo visiškai, ir patiko jai ko gero vienintelė - fizinio lavinimo - pamoka. Tik tada mergina sublizgėdavusi: lenktyniaujant atbėgdavo pirma, labai mėgo judrius berniokiškus žaidimus. Viena Lazūnų globos namų augintinė prieš kelias dienas "Akistatai" papasakojo, kad Justina "nuolat dingdavo su tokia Kristina", ir "jos abi valkataudavo".
Kai iš Vilniaus Apygardos prokuratūros į Lazūnus atskriejo užklausimas apie Justiną (kuri gali būti pakelių maniako auka), pedagogai neturėjo ką atsakyti: Justina tikrai dingusi be žinios. Ir ką gali žinoti, gal ir guli kur nors miškelyje po sausų šakų ir lapų krūva.
Justiną Jiezno policijos nuovados pareigūnai - gyvą ir sveiką! - surado pas josios motiną. Tuo metu didžioji keliautoja ten glaudėsi su savo seserimi. Niekur neregistruota Justinos motina Stakliškių apylinkėje gyvena ir triūsia pas vienus ūkininkus. "Akistatos" žurnalistai pasikalbėjo su Justinos R. mama, tačiau paaiškėjo, kad toji savo dukteria beveik nesidomi. Mūsų turimais duomenimis, nė dvidešimties nesulaukusi mergina jau spėjo "pas kažką pagyventi Vilniuje", paskui su neaiškiomis kompanijomis susidėjo Prienuose, dabar gyvenanti "pas kavalierių Sobuvoje". Savo motiną ketina aplankyti kovo pabaigoje, tačiau apie ką juodvi klalbasi susitikusios, neaišku. Mat klajūnė savo gimdytojai netgi nepasiguodė, kad ją žiauriai kankino ir niekino pakelių maniakas.
- Ai, žinau, - sakė "Akistatai" Justinos gimdytoja. - Jai reikėjo Lukiškėse atpažinti kažkokį nusikaltėlį. Tai ji nuvažiavo su policininkais ir atpažino.
Į policiją ši nukentėjusioji nuo maniako niekada nesikreipė, ir tik prokuratūros iniciatyva buvo "ištraukta iš pogrindžio". Iš vargšės niekam nereikalingos klajūnės Justina tapo pačia paslaptingiausia, labiausiai saugoma nuo "žiauriosios žiniasklaidos" ir ko gero - svarbiausia arba vienintele - liudininke.
