Ir žudyti reikia pagal Garbės kodeksą (5)
Vilniuje policija visai netyčia aptiko pačią žiauriausią ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusią V. Januškevičiaus gaują. Bent taip buvo galvojama, kol nebuvo areštuoti Panevėžio "tulpiniai", Klaipėdos "gaidjurginiai". Pasirodo, šie žudė dar daugiau. Draugų, bendrų gyvybė jiems buvo niekas, jei buvo kalbama apie pinigus ar kitų nusikaltimų slėpimą. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių išžudė "Marafono" grupuotė. Sulaikius šios grupuotės narius jiems buvo inkriminuojamos 9 žmogžudystės.
Gaujos principas - žudyti
Teisme buvo įrodyta, kad R. Baratinskas, V. Gembutas (praeityje teisti) ir V. Čėsna bei S. Narkevičius 1999 metų pradžioje sukūrė nusikalstamą susivienijimą - apsirūpino šaunamaisiais ginklais ir ėmėsi žiaurios veiklos. Jie iš anksto suplanuodavo sunkius nusikaltimus, vėliau juos šaltakraujiškai įvykdydavo. Šios gaujos nariai ne tik glaudžiai bendravo tarpusavyje, bet ir palaikė ryšius su Panevėžio, Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis ir netgi su užsienio nusikaltėliais. Artimus ryšius patvirtinantys momentai užfiksuoti bendrose nuotraukose. Jie naudojosi automobiliais, mobiliojo ryšio telefonais, vežiojosi antrankius bei lipniąsias juostas aukoms surišti, buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais, nesiskirdavo su kastuvais (jie buvo reikalingi skubiai iškasti duobę ir paslėpti nužudytų aukų kūnus). Planuodami kruvinus darbus nusikaltėliai iš anksto pasiskirstydavo vaidmenimis. Teisme buvo įrodyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio gauja įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Teisme nė vienas iš teisiamųjų neprisipažino esąs nusikalstamos grupuotės narys, tikino jokio susivienijimo nekūrę ir neįvykdę nusikaltimų.
Branduolys - tvirto charakterio vyrai
Tačiau Kaune visi žino, kad R. Baratinskas (Marafonas, 39 m.) palaikė ryšius su miesto kitų grupuočių vadovais, o anksčiau ir pats buvo vadinamasis "torpeda". Ankstesniuose rašiniuose Marafono pavardė jau buvo minima - jis buvo savo gaują turėjusio ir paslaptingai 1997 metais nužudyto Roberto Borcherto (Karabaso) patikėtinis. R. Baratinskas Vilijampolės grupuotėje aukščiau "torpedos" galbūt nepakilo ir todėl, kad buvo linkęs į narkotikus. Net ir jo slapyvardis - Marafonas - yra susijęs su narkotikais. Nusikaltėlių žargonu tai reiškia apsvaigimą. R. Baratinskas buvo pagarsėjęs tvirtu charakteriu ir mokėjo labai greitai įgyti pasitikėjimą bei susidraugauti su bet kokiu žmogumi.
Stipria jėga ir charakteriu pasižymėjo ir kitas šios grupuotės narys - Vladas Gembutas (44 m., Geležinis). Tvirto kūno sudėjimo vyrą vos sulaikė keturi "Aro" pareigūnai. Buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą. Išėjęs iš kolonijos Geležinis tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.
Kiti du grupuotės nariai - Saulius Narkevičius (50 m.) ir jauniausias Vytis Čėsna (29 m.), - yra giminaičiai.
Pirmoji auka
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 000 JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios skolininkas grąžino tik dalį paskolos ir ėmė slapstytis nuo kreditoriaus. Tų pačių metų gegužės ar birželio mėnesį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė S. Narkevičių su A. Vaišniu aptarti skolos grąžinimo klausimų. Deja, vietoj normalaus pokalbio S. Narkevičius su V. Gembutu A. Vaišnį nusivežė į Puidinės mišką (Kauno r.), čia iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo rankas ir kojas, mušė kumščiais, lazda, spardė, badė peiliu... Nužudytą vyriškį užkasė miške (lavonas buvo surastas ir iškastas 2000-ųjų liepos 13 dieną). Nei S. Narkevičius, nei V. Gembutas neprisipažino nužudę A. Vaišnį.
Būta ir nesėkmių
Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. nusikaltėliai 1999 metų vasarą paėmė įkaitu ir reikalavo duoklės už apsaugą. Iš įkalinto Gvido artimųjų buvo prašoma 120 000 litų, tačiau banditai pasitenkino 50 000, kuriuos atvežė pagrobtojo brolis.
Su verslininkų pagrobimais ne visada taip sekdavosi. 2000-ųjų sausį nepavyko gerai apgalvotas planas pagrobti UAB "System" generalinį direktorių Rytį B. Nors ir pradurtom padangom Rytis nesustojo ir sugebėjo telefonu išsikviesti apsaugą. Banditai buvo ketinę pagrobti net buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių, tačiau jis išliko sveikas, tiktai sužalotu antakiu.
Kruvini darbai įgauna pagreitį
Itin žiauriai "Marafono" grupuotė susidorojo su Egidijumi Gaudzevičiumi. Lemtingą akimirką nuo banditų rankos krito ir pastarojo draugas Raimondas Karpavičius. 2000-ųjų vasarį R. Baratinskas E. Gaudzevičiui paskolino 60 000 JAV dolerių ir ėmė domėtis pastarojo verslu. Kadangi vyriškis skolos grąžinti neskubėjo, jį buvo nuspręsta nužudyti. Egzekucijos vieta tapo Keleriškių miške (Kėdainių r.) esantis apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras. Balandžio 6-osios vakarą pirmieji čia atvažiavo V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau - R. Baratinskas, V. Gembutas, o kartu su jais - ir E. Gaudzevičius. Pastarajam kompaniją palaikė R. Karpavičius. Jis banditams buvo visiškai nereikalingas, todėl kai visi suėjo į angarą, V. Gembutas iš pistoleto TT į R. Karpavičių paleido du šūvius. Tuo metu likusieji gaujos nariai pasirūpino, kad niekas iš angaro neišeitų, automobilio šviesomis apšvietė įvykio vietą. E. Gaudzevičius bandė pabėgti, tačiau S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi ir tas suklupo. Paskui banditai surakino vyrą antrankiais ir įsisodino į automobilį. R. Karpavičiaus lavoną suvyniojo į polietileną ir įmetė į V. Čėsnos automobilio bagažinę. Vėliau, parinkę vietą, nužudytąjį užkasė. E. Gaudzevičių nusikaltėliai nusivežė į Kauno rajone, sodų bendrijoje "Lokomotyvas", esantį S. Narkevičiaus uošvio namelį. Šio namelio rūsyje surištomis rankomis bei kojomis, ant kaklo užveržta virve jie prievarta auką girdė ir pasikeisdami saugojo. Banditai tyčiodamiesi tikino, jog nusigėręs jis praras pusiausvyrą, kris ir pats pasikars. Vyriškis nepasidavė, beprotiška nervinė įtampa neleido apsvaigti, todėl banditai buvo priversti imtis kruvino darbo. Balandžio 8 dieną jie savo auką nusivežė į Sausynės miškelį (Kauno r.). Ten V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, po to pastarasis su V. Gembutu E. Gaudzevičių pasmaugė ir užkasė.
Pasprukęs "lavonas" tapo gaujos baigtimi
Be pastarojo, kraupiausiu grupuotės nusikaltimu laikomas ir dar dviejų žmonių nužudymas Kėdainių rajone. Pabijoję, jog Ričardas Pilsudskis gali tapti ką tik įvykdytos dviejų vyriškių žmogžudystės liudininku (pastarasis žinojo, su kuo išvažiavo ir dingo R. Karpavičius bei E. Gaudzevičius), nusprendė jį nužudyti. R. Baratinskas, V. Narkevičius ir V. Gembutas balandžio 7-osios naktį pagal susitarimą su R. Pilsudskiu atvažiavo į autostrados Vilnius - Klaipėda 137-ąjį kilometrą (Kėdainių r.) ir sustojo prie įvažiavimo į senąjį Žemaičių plentą. Kadangi kartu su R. Pilsudskiu atvyko ir Vilmantas Čereška bei Jonas Velykis, buvo nuspręsta susidoroti su visais trimis. Pirmiausia S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir paleido į vairuotoją bei kartu su juo sėdėjusį J. Velykį šūvių seriją. Abu vyrai buvo stipriai sužaloti, tiktai vėliau, banditams išvilkus juos iš automobilio ir suguldžius prie ką tik R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio, V. Čereška ėmė dejuoti, todėl V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir suvarė peilį. Stipriai sužalotas J. Velykis apsimetė negyvas. Kai nusikaltėliai, palikę aukų kūnus, nuėjo į mišką kasti duobės, J. Velykiui pavyko pabėgti... Grįžę ir neradę vienos aukos, banditai puolė dingusiojo ieškoti, tačiau nerado. Pastarasis sugebėjo telefonu išsikviesti draugą, kuris jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Iš žiaurių nusikaltėlių gniaužtų pasprukęs J. Velykis tapo šios gaujos baigties atskaitos tašku.
Gaujos vienybė baigėsi teisme
Vykstant teismo procesui visi keturi teisiamieji ėmė suvokti, jog už tokius kruvinus darbus neišvengs aukščiausios bausmės, todėl pradėjo įnirtingai versti kaltę vienas kitam. Gaujos vienybė baigėsi. Nusikaltimai buvo išaiškinti daugiausia pagal V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymus, suradus atitinkamus įkalčius - lavonus ir jų užkasimo vietas, ginklus, žudymo įrankius. Nepaisant padrikų parodymų, kurie buvo papildyti įkalčiais, iki smulkmenų paaiškėjo nusikaltimai ir jų aplinkybės. Buvo gauta duomenų, jog J. Velykiui besigydant klinikose, gaujos nariai ėmė aiškintis, kurioje palatoje guli jiems iš kruvinų rankų išsprūdusi auka, ir galvojo pro langą įmesti "fugasą" (granatą). Jiems buvo visiškai nesvarbu, kad per sprogimą galėjo žūti ir kiti ligoniai, medicinos seserys ar gydytojai... Nepaprastą žiaurumą įrodo žudikų elgesys su aukomis. Štai, pavyzdžiui, kuomet S. Narkevičiaus peršautas V. Čereška dejavo iš skausmo, V. Gembutas šaltakraujiškai jam į krūtinę įsmeigia peilį. Tas pats V. Gembutas, dviem šūviais nušovęs R. Karpavičių, jam kaklą dar traiško koja... Atrodo, jog tiktai vienintelis iš šios gaujos narių V. Čėsna savo rankomis žmonių nežudė. Jis atlikdavo "pagalbinius darbus" - naikino daiktinius įrodymus, degino dokumentus ir t. t. Likusieji - R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas - buvo tikri žvėrys. Teismo procesui pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis prisipažino, jog per savo 40 metų darbo stažą nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.
Dar ne pabaiga
Teismo procesas užtruko lygiai metus. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui paskirta aukščiausia bausmė - kalėjimas iki gyvos galvos, o V. Čėsnai - 17 metų nelaisvės. Aukščiausiasis Teismas pirmiesiems trims paliko galioti aukščiausiąją bausmę, o V. Čėsnai bausmę sutrumpino 2 metams.
Kauno apygardos teisme jau nagrinėjama byla, kurioje V. Gembutas kaltinamas 1992 metais penkiais šūviais Kėdainiuose prie namų automobilyje nušovęs Arną Šimkų. Kėdainietis A. Šimkus bendravo su "tulpiniais" ir laikė save Kėdainių nusikaltėlių lyderiu. Tokiu norėjo būti ir V. Gembutas, todėl ir susidorojo su konkurentu. A. Šimkus buvo nušautas ir susprogdintas. Atlikus ekspertizes paaiškėjo, kad tuo pačiu pistoletu buvo šaudyta ir po 8 metų.
V. Gembutui ir S. Narkevičiui inkriminuojamas ir EBSW prezidento Gintaro Petriko aplinkos žmogaus Gintaro Romualdo Tupčiausko nužudymas. Šis vyras dingo 1999 metų gruodžio 17 dieną. Iš namų jį išviliojo R. Baratinskas, į Keleriškių mišką nuvežė S. Narkevičius, o nušovė V. Gembutas. Gauja dar kaltinama ir aukso luitų grobimu, pasikėsinimu nužudyti "Luotainės" komercijos direktorių Borisą Aleksandrovą. S. Narkevičius, V. Gembutas, V. Čėsna savo kaltę teisme neigia ir sako, kad juos apkalbėjo parodymus duodantis R. Baratinskas.
"Akistatos" inf.
