Rusų keliautojas Fiodoras Koniuchovas (51 m.) pasiekė naują pasaulio rekordą. Irkline valtimi nuo Kanarų salų iki Barbadoso jis nuplaukė per 46 paras ir 4 minutes ir ankstesnįjį rekordą, priklausiusį prancūzui Imanuilui Kuandu, pagerino 10 parų.
Prieš 33 metus britų jūrininkas Džonas Ferfaksas, kaip ir dera vienos didžiausių jūrinių valstybių atstovui, pirmas pasaulyje Atlantą įveikė irkline valtimi. Prieš 10 metų Jevgenijus Smurgis iš Lipecko panoro tapti pirmuoju rusu, pakartojusiu anglo žygdarbį. Jam nepavyko. XXI amžiaus pradžioje tas pat atsitiko ir rostoviečiui Viačeslavui Kavčenkai - dėl nežinomų priežasčių jį iš valties išsodino Kanarų pakrančių sargyba. O štai prancūzui Imanuilui Kuandu niekas nesutrukdė - tais pačiais metais jis vienas irkline valtimi perplaukė Atlantą ir pasiekė pasaulio rekordą.
Fiodoras Koniuchovas gimė Ukrainoje, Zaporožėje, bet pastaruosius 12 metų keliauja su Rusijos vėliava. 2002 metų spalio 16-ąją jis sėdo į 7 metrų ilgio valtį "Ural-AZ", kurią jam pagamino Anglijoje. Startas iš Ispanijos La Homero salos nebuvo labai sėkmingas. Iš pradžių tris paras siautėjęs štormas F. Koniuchovą sugrąžino į pradinį tašką, po to sugedo palydovinis telefonas. O paskui prasidėjo stebuklai.
Fiodoro valties nepastebi didžiulis krovininis laivas. Jis plaukia pro 350 kilogramų sveriantį laivelį vos už kelių dešimčių metrų.
Ryklys nusitempia kalmarų gaudymo priemones, bet pats irkluotojas lieka sveikas. Dalis maisto produktų sušlampa ir tampa nebetinkami valgyti. Bet kyla stiprus palankus vėjas, tikras štormas, kokio šiose platumose nebuvo jau 15 metų. Taigi vėjas, tėkmė ir pusantro milijono yrių įžymiam rusų keliautojui ir avantiūristui (tai jo paties žodis) padėjo įveikti Atlanto vandenyną per nepaprastai trumpą laiką. 2 526 jūrmyles (4 678 kilometrus) jis nuplaukė per 46 paras. Gruodžio 1-ąją Barbadose, Sent Čarlzo uoste, F. Koniuchovą pirmieji pasveikino žmona Irina ir sūnus Oskaras.
Kitą rytą keliautoją pakalbino BBC korespondentas.
- Kaip šiuo metu jaučiatės?
- Skauda visus raumenis. Šiaip jie visą laiką būdavo įtempti, o šįryt jau nebereikėjo imti į rankas irklų. Vandenyje kas dvi tris valandas pasnaudi po 10-15 minučių, o dabar teko visą naktį praleisti lovoje. Beveik nebuvau užmigęs.
- Ar labai rimtas išbandymas jums buvo šis projektas? Jūs gi ir aplink pasaulį jachta apiplaukėte, ir į Everestą buvote įkopęs.
- Tai tikriausiai buvo pati sunkiausia mano kelionė. Ji išsunkė visas moralines, dvasines ir fizines mano jėgas. Aš ir buvau užsibrėžęs tokią ribą. Žinoma, į tokią kelionę reikia leistis jauniems vaikinams, o aš vis dėlto nebejaunas. Dievas leido išsipildyti mano vaikystės svajonei. Štai aš ir perplaukiau vandenyną.
- Betgi rekordų jūs neketinote siekti. Kaip tai pavyko?
- Mane tarsi kas nešte nunešė. Meldžiau Dievo, kad mane sustabdytų: "Aš noriu valgyti!" Savo dienoraštyje užrašiau: "Lapkričio 1-ąją pasigaminau valgyti, kitą kartą - tik 15-ąją". Dvi savaitės. Mane neša, o valties negaliu sustabdyti. Pūtė palankus šiaurės rytų vėjas. Tik pasukau į vakarus - pradėjo pūsti tiesiai iš rytų - tiesiog nuo Sacahros. Visas valties vidus pasidengė Sacharos dulkėmis ir smėliu. Per jį nė karto taip ir nepamačiau nei saulėtekio, nei saulėlydžio. Nė karto neišvydau žvaigždėto dangaus.
Visą tą laiką norėjau sustoti. Maniau, nusiprausiu, pavalgysiu. Norėjau knygą parašyti - neparašiau nė vienos eilutės. Norėjau piešti - nenupiešiau nė vieno piešinėlio. Tik Evangeliją spėjau paskaitinėti. Taigi ačiū Viešpačiui, kad pasiekiau šį krantą ir kad viskas baigta, nors gaila, kad svajonę jau įgyvendinau.
- Iš kur turėjote tiek jėgų?
- Jėgų sėmiausi ir iš maldų, ir iš patirties. Supratau, kad nebesugrįšiu. 15 valandų valtį vairuodavau ir tik trečdalį laiko irkluodavau. Matote, kai valties greitis viršija 3-4 mazgus (7 kilometrus per valandą), irklai tampa nebereikalingi. Tu juos nuleidi į vandenį, o jie iššoka. Visą laiką reikia vairuoti, kad valtis nepasisuktų šonu ir neapvirstų. Svarbiausia - ištvermė, o ne jėga. Privalai ištisas paras nemiegoti, nevalgyti.
- Ar daug svorio netekote?
- Kai buvo viskas baigta, žmona pasakė, kad mano kojos kaip pagaliukai. Aš niekada nebuvau apkūnus. Bet dabar apatinė kūno dalis visai sulyso. Valtyje juk negali vaikščioti - tik šliaužioji. Kai atplaukiau, mane iš valties turėjo išnešti, nes apatinė kūno dalis beveik atrofavosi. Dabar jau pats po truputį vaikštau, bet visą laiką supa - žemė supa. Tokia žemės liga. Nugara ir rankos taip pat sulyso, bet tapo tvirtos kaip virvės.
- Kam reikia visų tų rekordų? Kam save taip kankinti?
- Rekordą man kiti priskyrė. Kai mane sutiko, nustebo, kad pasiekiau rekordą. Klausiu - koks dabar mėnuo ir diena? "Kaip? Tu siekei rekordo, o nežinai, kuri dabar diena?" Ne aš pasiekiau šį rekordą - vandenynas pasiekė. Jis mane nešė.
Aš keliauju ne tam, kad nusialinčiau. Dievas man skyrė gyventi šioje planetoje. Ji nuostabi. Tai kodėl neturėčiau pamatyti Horno iškyšulio ar Everesto? Aš gi dailininkas, todėl man ir patinka šis pasaulis. Štai dabar sugrįšiu - ir vėl į kelią. Kiek nuodėmių krante padarai, o jūroje viskas švaru. Ten nėra nieko. Gali tiktai melstis. Ten ir mintys, ir veiksmai švarūs. Galbūt Viešpats mane ir laiko šioje žemėje, kad jūroje apsivalau.
- Koks jūsų kitas projektas?
- Noriu įsigyti ne septynių, o dvylikos metrų valtį ir perplaukti Didįjį vandenyną nuo Peru iki Australijos, o po to, valtį nugabenęs iki kito žemyno kranto, nuplaukti iki Madagaskaro. Be to, noriu pereiti Antarktidą. Bet artimiausiu metu ruošiuosi kelionei su kupranugariais - kiek jie manęs gali laukti... Su grupe per Kalmukiją, Kazachstaną keliausime į Kiniją.
- Kiekvienas įgyvendintas jūsų projektas, kaip pats sakote, - tai realizuota svajonė. Ar dar turite kokių nors troškimų?
- Planuoju apskristi pasaulį oro balionu. Štai plaukiu vandenynu, pažvelgiu į dangų ir galvoju apie tai, kaip skriesiu be sustojimų kaip Stivas Fosetas, apie ką mąstysiu, kai skriesiu be sustojimų virš vandenynų. Be to, norėčiau batiskafu nusileisti į Marianų įdubą okeano dugne. Tai patys brangiausi ir sunkiausiai įgyvendinami projektai. Tai, ko ir reikia.
