Lietuva praėjusią savaitę paminėjo valstybės dieną - 752-ąsias Mindaugo karūnavimo metines. Nors renginių netrūko visoje šalyje - Kauno pilyje vyko operetės vakaras, Rumšiškėse, Lietuvos liaudies muziejuje, linksminosi tarpukario Lietuvos ponais ir vargetomis persirengę tautiečiai, Klaipėdoje vyko roko grupių festivalis "Vasarok 2005", Panevėžyje - viduramžių mugė, o Šiauliuose - festivalis "Saulės žiedas", - tačiau pagrindiniai renginiai, kaip ir priklauso, vyko Vilniuje. Čia gyvena turtingiausi ponai ir ponios, čia - užsienio ambasados, čia verda apkalbų katilas. Užteko jų ir šventės dieną. Prezidentūros kieme rinkosi iškiliausi šalies ponai, kuriuos pasikvietė pats prezidentas. Visiems buvo labai įdomu, ar į priėmimą atvyks žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, ant kurios Valdas Adamkus supyko kaip tik šventės išvakarėse. Ir ne šiaip supyko, o piktai treptelėjo ir pagrasino žemės ūkio ministrę net atstatydinti, nes ši nepaklausė valstybės galvos ir buvo išlėkusi į Kaliningradą švęsti šio miesto 750 metų jubiliejaus iškilmių. Prezidentui, aišku, pikta, kad ministrę į šventę pakvietė, o jį Rusijos vadovai ignoravo. Ko čia pykti? Juk pats nevažiavo į Maskvą, kai buvo kviestas, tai dabar jo niekas ir neprašė. Net kaimynai į balių nekviečia to, kuris kviestas neateina arba pas save nekviečia. O ko K. Prunskienei nevažiuoti, jei ji yra Rusijos kunigaikštienė?
Kunigaikštienė ne iš tokių, kad įsižeistų, ir į priėmimą atėjo. Ir ne tik atėjo, bet bandė šalies vadovą užkalbinti, tačiau šis - išdidus ir į pernelyg dideles kalbas nesileido. Nebuvo priėmime ir prezidento krikštytų vaikų tėvo Vilniaus mero Artūro Zuoko. Jis irgi dabar patekęs V. Adamkaus nemalonėn. Net šventinėje kalboje prezidentas sakė, jog apmaudu, kad šiandien turime svarstyti abejotinus kai kurių visuomenės veikėjų poelgius, kad per dažnai nesugebame vardan tos Lietuvos pakilti virš asmeniškumų ir vienadienės naudos. Išgirdęs šiuos žodžius, A. Zuokas būtų turėjęs labai parausti, bet jis tuo metu lankė savo vaikus, atostogaujančius Druskininkuose ir Molėtuose.
Vis dėlto šventė - ne tam, kad prisimintum blogus žmones ir blogus darbus. Atvirkščiai - šventė tam, kad išgertum šampano už Lietuvos valstybę, už geriausius jos žmones, garbingus Mindaugo atminimo saugotojus, valstybingumo tradicijų tęsėjus. Labiausiai taip nusipelniusius prezidentas apdovanojo valstybės ordinais ir medaliais. Pats garbingiausias apdovanojimas - Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius - buvo įteiktas buvusiam disidentui, politiniam kaliniui, Lietuvos nepriklausomybės valstybės atkūrimo akto signatarui Baliui Gajauskui. Tarp daugiau nei 100 apdovanotųjų - ne tik rezistentai, karininkai ir diplomatai, bet ir paprasti žmonės. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi prezidentas apdovanojo Vitą Antaną Petrašką iš Marijampolės ir Gediminą Ribikauską iš Vilkaviškio rajono. Šie drąsūs vyrai išgelbėjo ežeruose skendusius žmones.
Savo apdovanojimus, tik ne Prezidentūroje, o Katedros aikštėje, įteikė ir mecenatas Juozas Kazickas. Jis paprastai pagerbia tuos, kurie daugiausia prisideda prie Valdovų rūmų statybos. 2001 metais jis pirmasis Valdovų rūmų atstatymą parėmė 100 000 litų suma ir įsteigė premijas rėmėjams bei žurnalistams. Juozas Kazickas - garsus mecenatas, tačiau tauta tikriausiai jį prisimins ne kaip rūmų statytoją, o kaip žmogų, į Lietuvą atvedusį Dž. Bumgarnerį ir "Williams", kurie sugebėjo uždirbti nemažai pinigų nupirkę ir pardavę "Mažeikių naftą". Nepralošė ir J. Kazickas. Kaip kažkada rašė Rūta Grinevičiūtė, "Dž. Bumgarnerį paskutinio prieš sandorio pasirašymą vizito į Lietuvą atlydėjo Juozas Kazickas. Turtingiausio pasaulyje lietuvio pasirodymas buvo aiškinamas meile ir tarnavimu Lietuvai. Tik vėliau paaiškėjo, jog J. Kazickas atvyko tam, kad jo šeimos nariai, investavę į "Williams" akcijas, nepatirtų nuostolio". Dabar vėl aiškinama, kad J. Kazickas myli Lietuvą ir dėl to aukoja rūmų statybai. Būtų smagu ir po kelerių metų, kad būtų aiškinama panašiai, bet gyvenimas iškrečia visokiausių pokštų.
