Vasiliauskas pirko džipą, bet ne dūdą...
Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Raimundas Vasiliauskas (41 m.) yra gimęs po Šaulio ženklu, todėl, kaip pats prisipažino, nėra namisėda. Jam reikia nuolat judėti, važiuoti į gamtą, žvejoti ar paprasčiausiai pasivaikščioti po mišką, todėl prokurorą galima dažnai pamatyti prie visureigio "Nissan Patrol" vairo lekiantį klampiais kaimo keliukais ar laukais, braižantį didžiulius ratus ant užšalusių tvenkinių ar ežerų ledo...
- Teko girdėti, jog džipo vairą sukiojate ne šiaip sau... Ar tai reiškia, jog vienas didžiausių jūsų pomėgių yra ralis, lenktynės?..
- Taip, esu visureigių būrelio, kuriam neprireikė kokio nors pavadinimo, vadovas. Tokio būrelio įkūrimo idėja kilo maždaug prieš ketverius metus. Tada visureigio dar neturėjau, bet labai norėjau... Jis skirtas važiuoti į medžioklę, žvejybą, reikalingas tiek gamtos mylėtojams, tiek gyvenantiesiems neprieinamose, neprivažiuojamose vietose, kur blogi keliai arba jų išvis nėra... Šiuo metu Šakių rajone jau yra apie 100 džipų. Taigi, kažkaip kilo mintis suburti jų savininkus. Kaimiškame rajone žmonės nėra labai aktyvūs, juos reikia vesti už rankutės, todėl atsiradus keliems entuziastams ir subūrėme kolektyvą. Turime garsiąją trasą Pavilkijyje, kur vyksta įvairūs auto ir motokroso čempionatai, Pabaltijo autokroso etapai, naktiniai autokrosai. Šioje trasoje galima be apribojimų važinėtis, atskleisti save... Karjerai - dideli, įvairus reljefas, gruntas, krūmai, vanduo - visko čia yra, o mes ir ieškome vietų, kur galima pravažiuoti arba nepravažiuoti, paskandinti automobilį arba ne... Taip ir žaidžiame pelkėse kaip maži vaikai...
- O kaip tie žaidimai baigiasi?
- Būna visko. Net 3 kartus automobiliai buvo paskandinti tikrąja to žodžio prasme, buvome ant stogo apvirtę, bet iš klaidų mokomės. Juk reikia išmokti važiuoti ekstremaliomis sąlygomis, proto ribose įveikti tą kelio ruožą, nesvarbu, per kokį laiką, bet be gedimų.
- Ką jums tai duoda?
- Pasitenkinimą, didžiulį adrenalino kiekį... Svarbiausia - tai grūdina charakterį. Jei žmogus šaltų nervų - jam sekasi, o jeigu karštakošis - galima sakyti, prapuolęs. Jis tuoj pat automobilį įklampins, paskandins ir tuo viskas baigsis. Tai ne sportas, o malonus laisvalaikio praleidimas. Galų gale ir šeimos nariai vyksta į šias iškylas - jiems nėra apribojimų. Jei nori - važiuoja ir žmona, ir keturi sūnūs. Pilnas ekipažas. Žmona gerai vairuoja, bet išbandyti ekstremalių situacijų nemėgsta, o vaikai gali važinėtis uždaroje trasoje... Taigi šeimoje problemų dėl to nekyla. Kadangi esu žvejys (tik ne medžiotojas), visureigiu labai patogu vykti žvejoti, o žiemą - į poledinę žūklę...
- Prie jūsų pomėgių dar sugrįšime, o dabar pakalbėkime apie darbą. Kaip manote, kokios savybės būdingos prokurorui? Koks jis turi būti?
- Prokuroras turi būti įžvalgus, greitos mąstysenos. Jis privalo mokėti greitai orientuotis situacijoje, o svarbiausia - būti sąžiningas. Tačiau jam reikalingas ir teisinių žinių bagažas, vadovavimo įgūdžiai, jis turi turėti autoritetą...
- Dažnai pasitaiko atvejų, kuomet besiaiškinant nusikaltimą pareigūnams savo pagalbą pasiūlo ekstrasensai. Kaip vertinate jų pagalbą?
- Yra įstatymu pagrįstos procesinės, operatyvinės priemonės, kuriomis vykdoma paieška ar tiriamas nusikaltimas. Su ekstrasensais teko bendrauti, bet, deja, jų spėjimai nepasitvirtino. Sunkiose bylose, kai nebūna už ko užsikabinti, pasinaudojame jų informacija, tačiau tai nėra oficialu.
- Žmonės dabar kupini baimės. Kasdien - įvairūs užpuolimai, apiplėšimai. Ypač kenčia vieniši, senyvo amžiaus gyventojai. Ar galite patarti, kaip tą baimę nugalėti ir apskritai ar įmanoma tą procesą bent pristabdyti?
- Tai padaryti įmanoma. Kartais žmonės, nepasitikėdami bankais, savo pinigus laiko namuose. Apie tai kažkokiu būdu sužino nusikaltėliai ir susigundo. Kitą kartą namai būna labai apleisti, žmonės nesirūpina saugumu, neužsirakina durų, nesiima kitų priemonių. Būna prie durų pasidėjusiųjų kirvį, bet paprastai pas tokius plėšikai neateina. Daug rečiau pavyksta užpulti žmogų, kuris tam užpuolimui pasirengęs. Tiems, kurie bijo, - daug sudėtingiau. Tokie dalykai labai priklauso nuo žmogaus charakterio. Ne paslaptis, kad dažnai plėšikai būna nekvalifikuoti, todėl juos galima sugauti. Kas kita - perėjūnai, nevietiniai, todėl tenka ilgai aiškintis ir nusikaltimas išnarpliojamas po metų ar dvejų. Jei greičiau įvykdomas teisingumas, rezultatai geresni. Beje, žmones dar labai baugina radijas, televizija, spauda, nes atskleidžia daug detalių bei smulkmenų, o drauge moko nusikaltėlius, kaip nereikia daryti, kad neįkliūtų.
- Bet juk iš gaunamos informacijos ir būsimos aukos gali mokytis, kaip apsiginti...
- Dažniausiai tokie žmonės nesugeba iš to pasimokyti, o kita pusė labai gerai atsirenka tai, kas jai naudinga. Nukentėjusieji tai priima kaip faktą, nesiaiškindami smulkmenų...
- Ar galite sakyti, jog esate nepriklausomas?
- Aš nesiveliu į jokius ryšius, kad ateityje nesusikurčiau problemų. Gatvėje visus pažįstu, sveikinuosi, kiek reikia bendrauju. Su valdžios institucijomis palaikau darbinius santykius, vakarėliai ar sueigos nedomina ir visiškai netraukia.
- Tačiau malonu jausti dėmesį?
- Kartais geriau, kai to dėmesio mažiau, ypač - po darbo. Nenoriu būti laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, man reklamos nereikia...
- Sakykite, ar darbas netrukdo jūsų pomėgiams?
- Na, kartais netgi padeda. Pavyzdžiui, kai reikia nuvažiuoti į kaimo vietovę, kur nėra kelių, kur sunku privažiuoti paprasta transporto priemone. Tada sėdi į savo visureigį ir važiuoji. Prisistatai kaip patyręs vairuotojas ir dar patiri malonumą, kad atvykai ir dar ką nors atvežei...
- Paprastai prokurorus įsivaizduojame kaip gana griežtas, reiklias asmenybes, bet, reikia manyti, jiems nesvetimas ir humoras...
- Taip, jūs teisingai pastebėjote, tokie ir yra prokurorai, tačiau man tikrai nesvetimas humoro jausmas, nes jis geriausiai atpalaiduoja. Jeigu laisvą minutę su kolegomis gerdami kavą pajuokaujame, vienas kitam papasakojame linksmą anekdotą ar iškrečiame kokį nekaltą "šposą" - darosi lengviau gyventi. Humorą aš toleruoju. Iš savęs gerai pasijuokti, nes tuomet neskaudės, kai kiti iš tavęs juoksis...
- Kaip manote, ar meilė gali būti stipresnė už pinigus ir garbę?
- Jeigu susiklosto tokia situacija, dėl meilės visko galima atsisakyti. Jei matai, kad kitaip negu iš tavęs reikalauja, pasielgti negali, tenka aukoti karjerą. Tačiau man to išgyventi neteko. Be to, aš nesu karjeristas. Čia nėra jokios garbės, čia tik didelis, juodas darbas. Dirbu tai, ką reikia, o jeigu nepajėgsiu - pats pasitrauksiu.
- Atrodo, jog dėl darbo jūsų šeima nenukenčia?
- Mano žmona taip pat teisininkė, notarė, ir mes namuose apie darbą nekalbame. Aš moku "atsijungti". Na, gerai, žinai, kad gali bet kada sulaukti skambučio, kuomet tenka viską mesti ir eiti, nes to reikalauja pareigos ir kitaip būti negali, bet dėl to šeimos planų nepakeisi. Kas penktą savaitę aš, kaip vyriausiasis prokuroras, lieku atsakingas po darbo. Tą savaitę būnu, kaip sakoma, "ant lenciūgėlio pririštas", todėl nieko neplanuoju...
- Ar jums svarbu, kas yra lėkštėje ar kaip ta lėkštė padėta?
- Man svarbu ir kas lėkštėje, ir kaip ji padėta, ir kas prie jos... Vadovaujuosi posakiu: pietūs yra šventas dalykas. Mėgstu skaniai pavalgyti. Žmona puikiai gamina ne tik skanius kepsniukus, bet ir stalą gražiai paserviruoja, ir žvakutę uždega, kuomet prie jo susėda visa šeima. Mūsų stalas būna kaip restorane, norisi, kad vaikai pratintųsi ir mokytųsi etiketo. Ir tada valgymas trunka ne 10 ar 15 minučių, o daug ilgiau. Tokius dalykus labai vertinu. Beje, žmonai jokių priekaištų niekada nereiškiu, nes tiesiog nėra dėl ko, be to, nemanau, kad galiu... Aš juk pats nieko nemoku, nebent gamtoje ant laužo iškepti žuvį. Na ir, žinoma, šašlykus. Manau, kad juos gerai iškepti gali tiktai vyras. Žinau, kiek laiko reikia kepti, kuo palaistyti... Visi sako, jog mano kepti šašlykai būna skanūs. Apskritai man svarbu ne tik valgymas, bet ir bendravimas, auklėjimas, ypač estetinė pusė... Kad būtų ir "dūšiai" malonu, ir skrandžiui sotu...
- Kad R. Vasiliauskas pirko džipą - jau žinome, o gal Vasiliauskas pirko dūdą?
- Ne, jos neturiu... Beje, būtų visai malonu gauti tos dainos ("Vasiliauskas pirko dūdą") įrašą, nors nežinau, kokiuose fonotekos archyvuose ją būtų galima rasti. Muziką labai mėgstu, jos klausausi, turiu daug įrašų, bet pats negroju, nesu muzikantas...
- Kuo pradėjome, tuo ir baigiame - pomėgiais.
- Mano gyvenime didelį vaidmenį vaidina dailė. Anksčiau mėgau piešti peizažus, portretus, tačiau tai nelabai sekasi. Mėgstu tapyti aliejiniais dažais. Ta technika grubesnė, nes visi potėpiai matosi, nereikia jų glaistyti ir įdėti daug darbo. Man patinka greitai realizuoti savo idėjas. Kartais, pradėjęs piešti, net nežinau, ką išvysiu baigęs darbą... Be to, miške negaliu praeiti pro įdomesnę medžio šaką, kelmą. Parsinešęs į namus nužievinu, sutvarkau ir padarau ar skulptūrą, ar kokią kitą interjero detalę namas. Aš labai mėgstu originalumą. Viskas, kas natūralu, paprasta, primena senovę, sąsajas su gamta, mane labai žavi... Namuose viską darau savo rankomis - netgi turiu visus medienos apdirbimo įrankius. Tokiems dalykams po darbo visada surandu laiko. Grįžęs namo bent valandą padirbu, kad galėčiau normaliai pereiti į šeimos orbitą ir suktis joje... Beje, turiu idėjų penkeriems metams į priekį... Galiausiai turiu pripažinti, jog labai domiuosi antikvariniais daiktais, todėl renku juos. Turiu kraičio skrynių, 1900 metų durklų, lygintuvų kolekciją, įvairių - medinių ir metalinių svėrimo prietaisų (bezmėną), rankšluosčių... Visa tai labai įdomu vaikams. Kartais jie net nežino, kam tie daiktai skirti. Kitąsyk ir pats pagalvoju, kas tai per daiktas... Tai darau dėl savęs, dėl vaikų ir būsimų vaikaičių... Norint galima viską padaryti, tik nereikia nuleisti rankų, pulti į pesimizmą. O aš juk optimistas...
- Dėkoju už malonų pokalbį ir linkiu ne tik vertingų eksponatų, gerų paveikslų, bet ir būtinai susirasti dainos "Vasiliauskas pirko dūdą" įrašą...
Prokurorą kalbino Ramutė PEČELIŪNIENĖ
