Skurdas policijos įvaizdžio nepagerins
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Šalies policijoje trūksta vis daugiau policininkų - jų ieškant kreipiamasi net į darbo biržas. Metę darbą policininkai dažnai tvirtina per ilgai laukę, kol valdžia padidins atlyginimus, atiduos prieš keletą metų nesumokėtus priedus ir sudarys tokias darbo sąlygas, kokiomis būtų galima jaustis bent jau "aukščiau už nusikaltėlius". Ką apie tai mano buvę pareigūnai, uniformą dėvėję kelis dešimtmečius, kalbėjomės su buvusiu Kazlų Rūdos policijos nuovados (Marijampolės apskr.) vadovu VALIUM ANTANU VARNAGIRIU (60 m.).
- Jau šešti metai nebedirbate policijoje, išėjęs į užtarnautą poilsį po 30 darbo metų. Ar domitės, kuo gyvena dabarties policininkai?
- Žinoma, ir stebiu, kas vyksta Lietuvoje, ir domiuosi, kaip sekasi Kazlų Rūdos pareigūnams. Į šį komisariatą nelandžioju be reikalo, tačiau tenka užeiti neretai. Jaučiuosi kaip savo namuose - čia kiekviena laipto įduba man žinoma. Turime apie ką pasikalbėti su dabartiniu viršininku Vladimiru Sorokopudu, kuris kadaise kaupė savo darbo patirtį man vadovaujant. Yra ir daugiau nuo seniai pažįstamų kolegų. Žinau, kaip jiems dabar tenka dirbti, ir sakau, kad tokio policijos darbo aš tiesiog nesuprantu. Pareigūnai užversti popieriais, daug laiko priversti praleisti kabinete, o aš visada kartodavau, kad į kabinetą svarbios informacijos ar įkalčių niekas neatneš, ir džiaugdavausi, kad pavaldiniai daug laiko praleisdavo jiems paskirtose teritorijose. Ypač - apylinkių inspektoriai, kurie savo darbo asais tampa po kokių trejų tarnybos metų toje pačioje vietoje. Tuomet juos jau galima vadinti vaikščiojančiomis enciklopedijomis ir stebukladariais.
- Ar pateisinate policininkus, kurie per teismą reikalauja neišmokėtų atlyginimų priedų, piketuoja ir skelbia įvairias protesto akcijas?
- Didesnio absurdo, kad jie priversti taip daryti, nėra! Kas numatyta įstatymais ir kas priklauso, tas ir turi būti nepažeidžiama. Kam, jeigu ne pareigūnams pirmiesiems rodyti, kad įstatymas yra įstatymas. Valstybės vadovai skiria per mažą dėmesį mūsų policijai. Jeigu ir toliau taip bus, policininkai išsilakstys po užsienius, o Lietuvoje bus dar nesaugiau gyventi.
- Jūs, pavyzdžiui, prieš 20 metų dirbote, ko gero, blogesnėmis sąlygomis, bet bėglių į kitus darbus buvo mažiau?
- Buvo kiti laikai - mažiau pagundų ir užsienis nebuvo atviras lietuviams kaip dabar. Žinoma, dirbome sunkiai - kone viską išsikovodavome pačių rankomis. Naktimis taisydavomės savo turimą varganą transportą, dienomis lėkdavau prašinėti benzino iš karinio dalinio ar kurių nors įstaigų. Viską labai taupydavome. Kita vertus, buvo kitoks visuomenės požiūris į teisėsaugą - mums daug kas padėdavo. Kada pradėjo prastėti policijos įvaizdis, negaliu atsakyti, tačiau skurdas šio įvaizdžio tikrai nepagerins.
- Jūsų kartos pareigūnai mėgsta sakyti, kad buvo šventai atsidavę savo darbui, tarsi priaugę prie tarnybinės uniformos, tad ir prastesnės darbo sąlygos nebuvo priežastis dairytis kitų darbų...
- Pritariu tam. Mes iš tiesų mąstėme kažkaip kitaip. Man buvo garbė dėvėti pareigūno uniformą - kaip mėgstu sakyti, ir dienomis, ir naktimis. Kai išėjau į pensiją, man buvo tragedija pakabinti uniformą į spintą ir suvokti, kad nuo šiol bus kitaip. Išaiškinti nusikaltimą, užbaigti pradėtą darbą buvo garbės reikalas ir, žinoma, būtinybė, kuri vertė dirbti nenormuotai. Man sunku suvokti, kad pareigūnas gali vis dirsčioti į laikrodį ir 17 valandą užrakinti darbo kabinetą. Na, bet dabar turbūt to ir reikalaujama. Man atrodo, kad mano karta dirbo, kaip sakoma, iš pašaukimo, o dabar dauguma dirba tik todėl, kad reikia turėti darbą.
- Jums, kolektyvo vadovui, niekada neteko barti pareigūno, neblaivaus sėdusio prie vairo, ar išklausyti policininko žmonos, besiskundžiančios dėl sutuoktinio smurto ar dėmesio meilužėms? Negi visi taip ir dirbo iš pašaukimo - be nuodėmių?
- Visko buvo per 30 darbo metų, bet taškytis atleidžiamais iš tarnybos pareigūnais niekada neskubėjau, nes žinojau, kiek daug įdirbio reikia paruošti gerą pareigūną. Viską išsiaiškindavau iki smulkmenų ir dar suteikdavau galimybę įrodyti klydus. Aš netoleruoju neblaivių vairuotojų, bet "girtas" ir "neblaivus", kuris tik su kvapu - du skirtingi dalykai, todėl atkreipdavau į tai dėmesį. Buvo ir žmonų skundų, bet pareigūnų po darbo aš nesekiodavau, o kilusias liepsnas gesindavau nuoširdžiu pokalbiu. Kartą du pareigūnus netgi galėjau iškart perduoti prokurorams, kad keltų bylą dėl nepadoraus elgesio su viena mergina, tačiau pirmiau pats viską išsiaiškinau ir nenušalinau vyrų, nors man tai kainavo daug žilų plaukų. Mačiau, kad abu vyrai - perspektyvūs pareigūnai. Šiandien jie abu - aukštas pareigas einantys, karjerą padarę pareigūnai, dori žmonės. Jeigu tada būčiau siekęs skubiai išgarsinti juos, atleisti iš darbo ir nuteisti, sunku pasakyti, kas ir kokie jie šiandien būtų. Visada svarbu įsigilinti, ar paslydęs žmogus - ne atsitiktinumo auka.
- Tai gal ir dabar pareigūnai nebijo prasižengti, nes visada tikisi sulaukti savo vadovų šilto dėmesio ir malonės?
- Situacija nelygi situacijai, tad nenoriu būti suprastas kaip prasižengėlius pavaldinius šildydavęs vadovas. Bet dabar pastebiu, kad policininkai visiškai nebrangina savo darbo. Aš klausiu jų, kaip jie nebijo, sakykime, imti kyšių iš nedrausmingų vairuotojų. O jie man atsako - nebijo prarasti darbą, nes vis tiek nieko blogiau jiems jau nebūtų. Laisvu nuo tarnybos metu vyrai paprekiauja automobilių turguje ir užsidirba daugiau nei per mėnesį policijoje. Jie žino: gal ir bus atleisti iš tarnybos, bet iš turgaus jų niekas neatleis. Štai koks požiūris ir kokios galimybės. O mano laikais darbuotis "iš šono" buvo ne tik negalima, bet ir negarbinga.
- Gal turite sukaupęs kokių nors savo darbo užrašų, galinčių virsti įdomios tarnybos prisiminimų knyga?
- Kaip sakiau, viskam reikalingas pašaukimas. Matyt, rašytis dienoraščius - ne mano pašaukimas. Kai kurie pareigūnai tai darydavo ir dabar turbūt daro. Būna, kad tokie užrašai praverčia ateityje, tiriant naujus nusikaltimus. Mano "dienoraščiai" - mano galvoje. Niekas neišmuš iš galvos prisiminimų, kaip kone pusė Lietuvos buvo sukelta ant kojų ieškant alytiškių pagrobto Kazlų Rūdos gyventojų mažamečio sūnaus, už kurį nusikaltėliai reikalavo išpirkos. Kelias dienas sėdėjome pasalose, aš pats vežiau vyrams valgio ir arbatos. O koks neapsakomas jausmas buvo, kai vaikas buvo sugrąžintas tėvams gyvas ir sveikas! Neužmirštu ir nušauto vyro istorijos, kai žudiką suradome pagal... laikraščio skiautę - mat jis buvo iš laikraščio susukęs šovinį. Oi, jeigu vardinčiau viską, kas įsirėžė atmintin, tikrai išeitų neplona straipsnių knyga.
- Ar išeidamas iš policijos vadovo posto išsinešėte nuoskaudų dėl nebaigtų darbų, neįgyvendintų sumanymų?
- Daug ką dar norėta padaryti, bet ne viskam buvo "žalia šviesa". Bene apmaudžiausia, kad nepavyko perkelti Kazlų Rūdos policijos į naujas patalpas. Dabar jos jau ne tik numatytos, bet ir sparčiai juda darbai. Tik galiu pasakyti, kad mano laikais, kai būtent apie tą patį pastatą diskutuodavome, jis būtų kainavęs trigubai pigiau. Bet tada niekas "neišgirdo", o dabar yra, kaip yra. Kaip sakoma, po žingsnelį į priekį.
- Ar ne per anksti pareigūnai išeina į užtarnautą poilsį, išsineša didžiulę darbo patirtį ir turimą informaciją?
- Dabar dirbantiems policininkams pensininkams palankesni įstatymai, todėl jie gali dirbti. Aš išėjau į pensiją, kai buvo tas išgarsintas trumpas laikotarpis, skelbęs, jog dirbti policijoje pensininkui nepalanku dėl finansinių reikalų, ir kone kiekvieną rytą sulaukdavome naujo įstatymo. Per tą nežinomybę, pasikeitimų metą daug pareigūnų išėjo iš tarnybos - esu tikras, kad policija tuokart patyrė didžiulę netektį. Pats tada mečiausi į visiškai kitą sferą (dabar jau bankrutavusią bendrovę "Čečeta"), po to pradėjau savotiškai blaškytis, bet iki šiol negaliu būti be veiklos. Jeigu labai kviestų grįžti į policiją, kaipmat užsivilkčiau uniformą!
- Ir po tiek metų vadovavimo būtumėte eilinis policininkas?
- Žinoma, būčiau. Aš nesibaidau jokio darbo. Pradėjau nuo eilinio tuometinės Valstybinės autoinspekcijos inspektoriaus, paskui dirbau apylinkės inspektoriumi, kol tapau nuovados viršininku. Nesu varžomas jokių kompleksų - galiu vairuotojus stabdyti, galiu su policijos vėliava į Vilnių dėl teisėtų reikalavimų važiuoti, galiu... ir sniegą nuo kelio kasti... Man darbas policijoje - gyvenimo būdas. Sutikčiau bute turėti raciją, kad girdėčiau apie kiekvieną naują įvykį, - galėdamas net savo pagalbą pasiūlyčiau ieškant įtariamųjų. Daug galėčiau dėl policijos. Tik į jokią partiją manęs niekada neįkalbintumėte stoti - šitai man svetima.
- Gal savo profesiją kadaise rinkotės tėvų ar giminaičių paskatintas, o gal tai buvo didžiausia jūsų svajonė?
- Ne, buvo trečias variantas. Dirbau gimtojoje Kalvarijoje įmonės "Orija" autobuso vairuotoju. Tekdavo dažnai pavėžėti ir Kalvarijos pareigūnus tarnybos reikalais, nes visos įmonės jiems visada mielai padėdavo. Man patiko tai, ką mačiau. Įsirašiau į draugovininkus, paskui tapau visuomeniniu autoinspektoriumi, kol mane pastebėjo ir pasiūlė kraustytis į Kazlų Rūdą ir vilktis pareigūno uniformą. Dabarties policininkai galėtų mums, tuomečiams, pavydėti: buvau viengungis, o iškart gavau dviejų kambarių butą. Tokia gera buvo pradžia.
- O paskui - padėkos ir vardinės dovanos už nepriekaištingą darbą... Ar nenustebino Lietuvos policijos vadų jums parodytas dėmesys, kai dar vieną apdovanojimą gavote jau būdamas pensininkas, pernai?
- Tai buvo didžiulė staigmena, kuri net sugraudino: savo 60-mečio proga gavau atminimo ženklą ir diplomą už sąžiningai ištarnautus metus ir nuopelnus policijai. Labai malonus įvertinimas - labai džiugu, kai vis prisimena.
- Su žmona užauginote dvi dukras. Gal jos pasuko tėčio pėdomis?
- Jos nepasuko mano pėdomis - nebent vyresnioji, psichologijos mokslų daktarė, dabar "arti teisėsaugos", nes pradėjo dirbti Mykolo Romerio universitete. O jaunėlė sukasi bankininkystėje ir tebestudijuoja magistrantūroje. O žinote, aš nė nenorėčiau, kad jos dirbtų dabarties policijoje - juk jau viską aptarėme, kuo čia dabar yra blogai: stinga valdžios ir visuomenės dėmesio.
- Galėtumėte keliais žodžiais apibūdinti tikrą policininką, kokių reikia Lietuvai?
- Jis turi būti švarių rankų ir tyros sielos žmogus. Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Už V. A. Varnagirio nugaros - 30 tarnybos metų kovojant su nusikalstamumu
- Į pensiją išėjęs V. A. Varnagiris nesibodėtų vėl grįžti į policiją
