Apie ašaras teisme, "emigrantų našlaičius" ir neįrodytą tėvystę
Teismų darbu neretai nepatenkinti piliečiai linkę vadinti teisėjus įstatymo raidės žmonėmis - esą Temidės tarnai patys sustabarėję ir "sausi". Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėja NATALJA ZELIONKIENĖ, šią savo darbo patirtį skaičiuojanti 11 metų, mano kitaip: ji pasirinko teisėjos darbą tik todėl, kad ši veikla yra... kūrybinga.
- Kadangi jūsų dukra dabar irgi studijuoja teisę, knieti sužinoti, gal tai - teisininkų dinastijos tradicija, gal jūs irgi "užsikrėtėte" nuo vyresnio šeimos nario?
- Ne, aš niekada nesvajojau apie teisę. Didžiausia gyvenimo svajonė buvo muzika. Esu baigusi muzikos mokyklą, pakankamai profesionaliai grojau rojaliu. Meilė muzikai išlikusi iki šiol ir, manau, lydės visą gyvenimą. Už tai esu dėkinga savo mokytojams ir dėstytojams. Beje, jie, man nepavykus įgyvendinti svajonės, buvo ne tik nustebę, bet ir kiek pasipiktinę: svajotą muzikės karjerą aš iškeičiau į... "metalą" - pasirinkau metalo apdirbimo pjovimu specialybę. Nors iš karto supratau, jog tai ne man, mokslus "didvyriškai" užbaigiau ir pradėjau dirbti Šiaulių dviračių gamyklos "Vairas" Konstravimo skyriuje. Bet mano charakteris - nuolatinė permainų paieška - netikėtai atvedė mane į naujas studijas, visiškai negiminingas ankstesniosioms. Iš pradžių dirbau Marijampolės policijos Tardymo skyriuje, paskui vienerius metus - prokuratūroje, vėliau tapau teisėja.
- Rodos, kokia gali būti kūryba, kai teisėjui privalu vadovautis tik įstatymais...
- Po kiekviena istorija, pasiekusia teismą, slypi konkrečių žmonių likimai. Į kiekvieną priimtą proceso sprendimą teisėjui tenka įdėti ir dalelę savo minčių, svarstyti, vertinti, išgyventi, kol, viską apdorojus, gimsta galutinis dokumentas. Kiekvienas sakinys turi būti pagrįstas, apmąstytas. Emocijos ir jausmai teismo dokumentuose negalimi, jie pasilieka už priimtų sprendimų ribų, tačiau teisėjas - irgi žmogus, tad pats procesas neišvengiamas.
- Ar esate iš tų teisėjų, kurie, baigę darbo dieną, visas "valdiškas" mintis palieka kabinete?
- Nemanau, kad yra tokių teisėjų. Būna, kad važiuoji automobiliu ir pusiaukelėje visiškai netikėtai gimsta tinkamas sprendimas, kitą kartą staiga pradeda įkyriai grįžti mintys apie paskelbtą sprendimą, mąstai apie būsimą bylą, prisimeni girdėtus žmonių ginčus, nesutarimus. Labai stengiuosi pailsėti nuo darbe patirtų emocijų, bet nedažnai tai pavyksta.
- Ar visada, priėmusi ir paskelbusi nuosprendį, esate visiškai rami, kad kitaip ir negalėjo būti?
- Ne, kartais kankina mintys, kad galbūt reikėjo kitaip, galbūt ne viską, kas buvo svarbu, įvertinau. Kitą kartą galvoju, kad galbūt ko nors svarbaus neįžvelgiau: mat būna, kad patiki kaltinamuoju, jog jis suprato savo kaltę ir tikrai pakeis savo gyvenimo būdą, o šis, praėjus trumpam laiko tarpui, vėl atvedamas į teismą. Tokiais atvejais jaučiu nusivylmą ir tuštumą sieloje, nes pakeisti nieko nebegalima.
- Kokio pobūdžio bylas jums įdomiausia nagrinėti?
- Man patinka šeimos teisė. Tai pakankamai sudėtinga ir daug žinių reikalaujanti teisės šaka, tačiau įdomi. Norisi, jog buvę sutuoktiniai nevirstų priešais - juk kažkada būta galbūt didelės meilės. Skaudžiausia, kai irstančios šeimos problemos paliečia besiblaškančius vaikus. Daugeliu atvejų vaikai nori gyventi su abiem tėveliais, o šie jau nesutelpa po vienu stogu. Per ištuokos bylas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaikus nuo 10 metų tenka kviesti į teismo posėdį ir išklausyti jų nuomonę. Vaikai ateina sutrikę ir išsigandę. Manau, jiems tai sukelia stresą ir išgyvenimų bangą. Norisi juos nuo to apsaugoti. Stengiuosi, kiek tai įmanoma, sulaikyti irstančias šeimas, bet ne visada tai pavyksta.
- Esate ne vienai moteriai, ne vienam vyrui teismo sprendimu apribojusi jų valdžią vaikų atžvilgiu. Ar jie neburnoja jūsų adresu?
- Išpuolių tikrai dar nebuvo, bet manau, kad už teismo salės durų piktos emocijos būna išlietos. Kartą nesusilaikiau ir paklausiau moters, ar ji kada nors yra nupirkusi savo vaikams saldainių. Sulaukiau atsakymo: "Dar ko norėtum?.." Dar skaudžiau, kai sužinai, kad motinos, kuriai buvo apribota valdžia, vaikai irgi pasuko jos keliu. Bet būna ir atvirkščiai. Mane labai sujaudino atvejis, kai iš motinos paimti vaikai užaugo globos įstaigoje ir pareiškė norą atsiimti iš globos namų mažesniuosius brolius bei seseris. Kai išgirdo jiems palankų sprendimą, nuoširdžiai apsidžiaugė, kad artimiausias Kalėdas pagaliau švęs visi kartu. Tai labai sugraudino, nes pamačiau, kaip žmonės vertina anksčiau neturėtą galimybę - rodos, tiesiog įgimtą būtinybę. Beje, tie vaikai nebuvo linkę smerkti ir keikti savo gimdytojų - jų gyvenimo būdą vadino liga.
- Kaip manote, kodėl didėja nepilnamečių nusikalstamumas?
- Taip, nepilnamečių teismuose daugėja, nusikaltėlių amžius jaunėja. Nelengva klausytis paauglio teisiamųjų suole, kai jis detaliai ir be jokio kaltės jausmo pasakoja, kaip lindo į sodybą, kad iš varganų senukų pagrobtų kelis litus. Tarsi tai būtų tik nuotykis - "norėjom pasidaryti pinigų". Pastebiu, kad nepilnamečiai nusikalsta vis žiauresniais būdais. Neretai paaiškėja, kad šie vaikai seniai jau nemato savo tėvų, išvykusių uždarbiauti į užsienį. Tai vadinamieji emigrantų našlaičiai, nors tėvus ir turi. Tokie vaikai neretai paliekami globoti seneliams, kurie anūkus lepina, bet nebepajėgia deramai prižiūrėti, būna atlaidūs. Tie "emigrantų našlaičiai" gražiai pasipuošę, turi brangius mobiliuosius ir kokią tik nori šiuolaikę "atributiką", tačiau vaikams juk visų pirma reikia tėvų meilės ir šilumos. Antraip vaikai auga pikti ir šalti, nemoka būti nuoširdūs. Galbūt tai ir yra didėjančio nepilnamečių nusikalstamumo, atsirandančio nuo susvetimėjimo, priežastis.
- O kodėl, jūsų nuomone, nepilnamečiai žiaurėja?
- Manau, neigiamai vaikus veikia nuo vaikystės prieinami kompiuteriniai žaidimai, kuriuose neretai brukamas brutalumas ir žiaurumas, "tuščiavidurės", paviršutinės, seksą kaip sporto šaką propaguojančios televizijos laidos, itin žiaurūs filmai. Vaikai nebeskaito knygų, o juk jose sukaupta geroji amžių išmintis. Didėjantis gyvenimo tempas pražudo arba nugramzdina užmarštin tikrąsias, meile pagrįstas vertybes. Graudu, kad taip yra.
- Ar esate tiek susigraudinusi per teismo posėdį, kad pravirktumėte?
- Na, tas ašaras pavyksta sutramdyti, bet jos iš tiesų kartais būna labai arti. Ypač graudu matyti vos pakrutančius senučiukus, kurie nukentėję nuo vagių ar plėšikų. Jie, turėję kitokią praeitį, išgyvenę karą ir pokario vargą, nesuvokia, kaip galima gvieštis svetimo turto ir dar kelti ranką prieš vyresnį. Savo situacijas jie vadina pasaulio pabaiga.
Graudu buvo matant teisme motiną, visiškai abejingą dukrų likimui. Dvi vyresnės mergaitės buvo atskirtos, augo globos namuose. Jų nenorėjo moters sugyventinis. Dviem kitiems savo mažyliams, kuriuos atsivedė į posėdį, moteris demonstravo meilę ir rūpestį. Paklausus apie santykius su mama, vyresnioji dukra apsiverkusi pasakė, jog mamos šilumos jai labai reikėjo anksčiau, o dabar "jau gerai ir taip". Pati esu motina, todėl tokios situacijos sugraudina.
- O kaip dėl kuriozų - jų jūsų darbe turbūt irgi netrūksta?
- Žinoma. Kartais į teismą kreipiasi moterys, prašydamos nuginčyti vieno vyro ir nustatyti kito vyro tėvystę. Kaip nustemba ieškovė, kai, atlikus DNR tyrimus, paaiškėja, jog nė vienas iš jos nurodytų vyrų nėra biologinis jos vaiko tėvas. Tada pasipila kaltinimai - esą neteisingi ekspertai, "suveikė" atsakovo pinigai ir panašiai. Tokias ieškoves, susipainiojusias savo palaidoje praeityje, labai maga pamoralizuoti, nors kažin ar jos tai suprastų.
- Kartais žmonės pasakoja, kad teisėjai - rėksniai ir žiaurūs pedagogai, moralizuotojai. Jūs - ne iš tokių?
- Tikrai ne. Visada stengiuosi bylą nagrinėti ramiai, nedemonstruoti emocijų. Ypač kantri ir dėmesinga stengiuosi būti nukentėjusiems, kurie, pradėję pasakoti savo istoriją, pradeda verkti, lieti emocijas. Rėkti ant žmogaus - ne mano būdas. Stengiuosi niekada nieko neįžeisti.
- O namuose kalbate teisėjos tonu - sausai, ramiai, be emocijų?
- Namai yra vieta, kur žmogus atsipalaiduoja, ilsisi, jaučiasi mylimas ir saugus, todėl ir emocijos čia visai kitokios. Mano vyras, inžinierius, mano darbą supranta. Be jo paramos ir tolerancijos nebūčiau galėjusi studijuoti ir siekti savo tikslų. Kartais pasikalbame mano nagrinėtų istorijų temomis, tačiau ne tam, kad jų nekartotume - juk žmonės dažniausiai nelinkę mokytis iš svetimų klaidų.
- Turite dvi suaugusias dukteris. Viena pasuko mamos pėdomis, o kita?
- Taip, vyresnėlė Vilija, tapusi rusų filologijos magistre, dabar dar panoro studijuoti teisę ir mokosi jau trečiame kurse. Ji jau turi policijos tyrėjos darbo patirties. Gal kada nors taps ir Temidės tarne. Ji, kaip ir aš kadaise, nenurimsta ieškojusi. Jaunėlė Julija studijuoja mediciną - pasirinko Odontologijos fakultetą. Ji pasuko močiutės ir tetos, medikių, keliu. Dukros užaugo, laiko atgal nebesugrąžinsi, bet neretai pagalvoju apie tai, kad darbas buvo per daug atėmęs mane iš jų vaikystės ir paauglystės. Juk policijoje tekdavo dirbti ir po darbo valandų, o savaitgaliais - budėti. Vogdavau laiką nuo šeimos, bet stengdavausi atsigriebti per laisvus savaitgalius ir atostogas.
- Teisėjos pareigos suvaržo žmogaus laisvę?
- Nemanau. Jeigu elgiesi padoriai, varžytis nereikia. Bet atsidūrusi naujų pažinčių rate, niekada neakcentuoju savo profesijos, stengiuosi išvengti kalbų apie tai, nes jau patyriau, kad bendravimas su žmonėmis tuomet praranda paprastumą ir žavesį, atsiranda įtampa, atstumas, nes pašnekovai manyje pradeda "ieškoti teisėjos", kalba tik apie savo problemas ir įstatymus. O juk esu paprasta moteris - tvarkausi namuose, stoviu prie puodų, laisvalaikiu daug skaitau, mezgu virbalais ir vąšeliu, siuvinėju. Labai myliu gyvūnus ir namuose jų turiu nemažą pulkelį. Domiuosi natūralia medicina. Kartais pasiilgstu piešimo - piešiu peizažus.
- Tai gal ne ten savo talentą barstote?
- Kartais pamąstau ir apie tai, nes man nėra neįdomių sričių. Jeigu sugrįžčiau į jaunystę ir profesiją rinkčiausi iš naujo, gal pasukčiau į mediciną arba ekonomiką. Naujos veiklos sritys mane visada vilioja.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Teisėja N. Zelionkienė ašarų teisme nerodo, tačiau kartais išties susigraudina
