Neringa paaugliams tapo ir drauge, ir motina...
Nuo pernykščio rudens Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus pavaduotoja dirba Neringa Kaušpadienė. Baigusi Teisės universitetą ir įgijusi socialinio darbo magistrantės diplomą, ši jauna ir energinga moteris neišsigando ne itin geranoriškai pareigūnų atžvilgiu nusiteikusių laikinųjų įkalinimo įstaigų gyventojų ir atėjo čia dirbti. Pirmąja jos darboviete tapo Pravieniškių pirmieji pataisos namai. Čia Neringai buvo patikėtos Organizacinio-analitinio darbo grupės vyresniosios specialistės pareigos, vėliau ji tapo Auklėjamojo darbo skyriaus būrio viršininke. Pernykštę liepą N. Kaušpadienei buvo pasiūlytas darbas su nuteistais bei teismo verdikto laukiančiais nepilnamečiais...
- Gerbiama Neringa, Lietuvos įkalinimo įstaigų sistemoje jūs esate tiktai antroji moteris, einanti gana atsakingas direktoriaus pavaduotojos pareigas. Kaip randate bendrą kalbą su nuteistaisiais?
- Manau, jog yra labai svarbu, kad su nepilnamečiais dirba moteris. Juk čia yra atsidūrę vaikai iš asocialių, nedarnių šeimų, kuriose jie nėra pajutę nei meilės, nei motiniškos šilumos. Todėl tokioje nelengvoje situacijoje šalia atsiradusi moteris juos tarsi priverčia geriau elgtis, galbūt jie pradeda kitaip bendrauti, tampa atviresni, sukalbamesni ir t. t. Mes tikrai su jais randame bendrą kalbą. Paaugliai mielai bendrauja, labai jaučiamas jų noras išsikalbėti, ir būtent - su moterimi. Be to, juk ir aš pati galiu duoti motiniškų patarimų, juos paskatinti. Kalbėdamiesi su manimi, vaikinai labiau atsiveria, matau, jog jiems su manimi bendrauti yra gana paprasta... Taigi darbe aš tikrai nejaučiu problemų ir kitur savęs tiesiog neįsivaizduoju.
- Jūs tikriausiai esate gerai susipažinusi su įtariamųjų arba jau nuteistų paauglių biografijomis. Kas jus labiausiai skaudina?
- Labiausiai skaudina tai, jog kai kurie pataisos namuose ar tardymo izoliatoriuje atsidūrę vaikai nenori niekur iš čia išeiti. Čia jie turi švarią lovą, patalynę, yra aprengti, nusiprausę, pamaitinti ir nė vienam iš jų nereikia galvoti, ką šiandien reikės valgyti arba kur šiąnakt nakvoti... O juk kai kuriems tokie dalykai laisvėje buvo nepasiekiami. Skaudu, bet tai tiesa... Kai kurie vaikai yra net užaugę sąvartyne. Jie nemoka net pasikloti lovos, išsiskalbti rūbų, palaikyti tvarką ir švarą. Matydami, jog kai kurie paaugliai neturi elementariausių socialinių įgūdžių, bendro supratimo apie daugelį dalykų, įkūrėme socialinių įgūdžių formavimo centrą, kurio pagrindinis tikslas - išmokyti paauglius pasigaminti valgį, išsilyginti drabužius, įsisiūti sagą ir t. t. Jau nestebina tai, kad kai kuriuos tenka aprengti nuo galvos iki kojų. Vadinasi, tėvams jie nelabai rūpėjo. Labai gaila, kad vaikai jiems nerūpi ir dabar. Juk pas mus įrengti ilgalaikiams pasimatymas skirti kambariai, galima atvykti, susitikti, pasikalbėti, tačiau tie kambariai dažniausiai būna tušti... Dėl to šiuo metu esame paruošę net specialią bendradarbiavimo su tėvais programą ir pradėsime tėvams siuntinėti laiškus, primindami, kad jie dar turi vaikus ir kad šie savo gimdytojų labai laukia... Taip pat skaudu tai, kad daug čia patekusių vaikų yra patyrę įvairią prievartos formą - emocinę ir net seksualinę, smurtą. Tenka pripažinti, jog daugelio auklėtinių žodynas yra labai skurdus. Vidutinis nepilnamečių išsilavinimas yra pradinis, tad galima puikiai įsivaizduoti, jog jaučiamos didžiulės spragos šioje srityje. Labai gerai, kad mokslas įkalinimo įstaigoje yra privalomas dalykas ir niekas tam prieštarauti negali. Be to, čia jie gali įgyti ir specialybę - dalis mokosi būti statybininkais, apdailininkais, duonos gaminių kepėjais.
- Jūsų įstaigoje šiemet pradėta vykdyti nauja nuteistųjų nepilnamečių apibrėžto grupinio užimtumo modelio sistema. Kaip sekasi?
- Pagal šią sistemą pusę metų buvo apmokomi patys darbuotojai. Dabar visi darbuotojai, neskaidant jų į atskiras tarnybas - ir ūkio skyriaus viršininkas, ir vyriausioji buhalterė, ir personalo skyriaus viršininkas, ir net pats direktorius - visi per dieną po vieną valandą pagal savo kompetenciją dirba su nuteistaisiais. Manau, kad mūsų darbuotojų atliekamas darbas tikrai yra efektyvus - patys auklėjamieji jį vertina teigiamai. Nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos visi paaugliai yra užimti ir keliauja po įvairias užimtumo grupes. Nebelieka nė vieno vaiko, kuris neturėtų ką veikti, kuo užsiimti - jie arba mokosi, arba dirba. Mūsų socialinės reabilitacijos tikslas ir yra kuo labiau užimti paauglius. Jie labai noriai tai priima, nors iš pradžių nuogąstavome, kad taip nebus. Jiems patinka, kuomet teoriniai dalykai siejami su praktika.
- Pastaruoju metu girdime daugybę skaudžių pranešimų apie gana žiaurius paauglių padaromus nusikaltimus. Kokios priemonės galėtų būti efektyvios stabdant nepilnamečių nusikalstamumą?..
- Iš tiesų šiuo metu daugėja nepilnamečių, kurie nuteisti ne vieną kartą. Pas mus atvyksta jaunuolių, teistų jau trečią, ketvirtą kartą. Pastebėjome tokį svarbų faktą, jog nemažai į tardymo izoliatorių patekusių jaunuolių visiškai nemoka bendrauti - šaukia, rėkia, neturi jokių gyvenimiškų įgūdžių, tad ką kalbėti apie gerą jų elgesį. Paaiškėja labai skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, kad vaikas gyveno vienas, be elektros, vandens ir šildymo... Tokioje slogioje socialinėje aplinkoje užaugę jaunuoliai labai lengvai nuklysta. Negalima nepripažinti, jog nusikalsta ir tvarkingų, inteligentiškų šeimų vaikai. Su jais dirbti būna labai sunku dar ir todėl, kad pastarųjų tėvai mano, jog mes blogai su jų atžalomis elgiamės, bando pateisinti visas jų "nuodėmes"... Aišku, yra ir labai savo vaikais besidominčių, juos nuolat lankančių, tikrai šaunių tėvų... Blogiausia tai, kad kol kas Lietuvoje nėra vieningos nusikaltusių jaunuolių integracijos sistemos. Mokyklose pedagogai bei socialiniai darbuotojai, atliekantys pirminę prevenciją, dirba sau, su vaikais, patekusiais čia, mes dirbame taip pat sau... Ir gaila, kad nežinome, kur jie atsiduria išėję iš įkalinimo įstaigos. O juk Lietuvoje yra labai daug įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios tikrai gali prie šios veiklos prisidėti.
- Ar esate optimistė ir manote, jog taikant visas tas priemones, apie kurias gražiai pasakojote, nusikaltusius paauglius vis dėlto galima išauklėti, pakeisti jų požiūrį į daugelį dalykų, priversti kitaip gyventi ir elgtis?
- Nepilnamečius, kaip aš sakau, vaikus, pakeisti tikrai galima. Reikia tiktai su jais dirbti visiems kartu. Svarbu, kad atlikę bausmę ir išėję į laisvę jie nebūtų palikti likimo valiai. Čia turėtų pasireikšti ne tik tėvai, bet ir įvairios bendruomenės, centrai, kur paaugliai galėtų rasti įdomių užsiėmimų, kad nuolat su kažkuo bendrautų, dirbtų, mokytųsi... Aišku, pats svarbiausias yra tėvų vaidmuo - jie tiesiog privalo bendrauti su savo vaikais ir jais rūpintis...
- Ar per šį laiką jums darbe neteko verkti?
- Sunku būna susilaikyti tada, kai vaikas pasakoja apie savo gyvenimą. Tada supranti, kad būtent tokia aplinka ir sąlygos privertė paauglį ką nors pavogti, apiplėšti ar padaryti kitą nusikaltimą. Aišku, pradėjusi čia dirbti, iš pradžių jaučiau išbandymą, teko išgirsti įvairių replikų, tačiau ilgainiui viskas atsistojo į savo vietas ir mes dabar gyvename draugiškai...
- Jums teko dirbti ir su nuteistais suaugusiaisiais - vyrais. Ar galite palyginti darbą, bendrą atmosferą šiose skirtingose įkalinimo įstaigose? Juk kastos tikriausiai egzistuoja ir tarp paauglių...
- Su tokia problema nesusiduriame ir paauglių neskaidome į atskiras , smulkesnes grupes. O iš viso yra dvi - lengvoji ir paprastoji grupės. Visi nuteisti nepilnamečiai papuola į paprastąją grupę, kurioje išbuvę pusę metų ir neprisirinkę drausminių nuobaudų turi teisę būti perkelti į lengvąją grupę. Nepilnamečiai, priešingai nei suaugę vyrai, save nori išreikšti visai kitaip. Tenka pripažinti, jog ne tik čia, bet ir kitose įkalinimo įstaigose nuteistųjų veiduose nematyti nuoširdžių šypsenų (tai bendras bruožas). Nors ir paaugliai dažniausiai būna pikti, susirūpinę, tačiau jie nemoka taip slėpti ir valdyti pykčio, kaip suaugę vyrai, dėl to agresijos protrūkiai čia būna spontaniški, rečiau nuspėjami. Be to, nepilnamečiai iškreiptai suvokia vertybių sistemą, jie neturi teigiamo autoriteto pavyzdžio ir dėl to labai dažnai patys sau būna autoritetais. Todėl, skirtingai nuo suaugusiųjų, yra sunkiau koreguoti jų elgesį. Tuo tarpu vyrai sugeba žymiai rafinuočiau paslėpti savo emocijas ir dėl to įtempta atmosfera bei pyktis išlieka ilgiau. Tačiau suaugusieji yra labiau linkę į kompromisus, pasiduoda diskusijoms, yra tolerantiškesni. Kalbant apie mokymąsi tenka pastebėti, jog suaugusieji, skirtingai nei jaunimas, atsirenka jiems reikšmingą informaciją ir ją greičiau pritaiko praktikoje. Todėl mums, darbuotojams, labai svarbu suvokti ir išmokti priimti tiek teigiamas, tiek neigiamas nuteistųjų emocijas, įvaldyti jų būsenų kontrolės būdus.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
