Švenčių nuotaikos nusikaltėliai negadina
Baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1981-aisiais Laima Jusienė grįžo į Alytų, kur gimė bei augo, ir pradėjo dirbti rajono policijos komisariate. Pradėjusi nuo tardytojos pareigų, šiuo metu L. Jusienė vadovauja Alytaus rajono PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriui. Komisarė yra ištekėjusi, augina dvi dukras - 18-metę Aureliją ir dvejais metais jaunesnę Sigutę - bei 12 metų sūnų Gintarą. Iš pradžių su vyru Albertu apsigyveno mieste, o po kurio laiko, šiam pradėjus ūkininkauti, persikėlė Punios kaimo sodybą, nuo Alytaus nutolusią per 15 kilometrų. Su "Akistatos" skaitytojais komisarė sutiko pasidalinti mintimis apie savo darbą bei kasdienybę...
- Tikriausiai sutiksite, jog šie metai Alytui ir jo rajonui nebuvo labai ramūs - siautėjo vadinamasis "seksualinis maniakas", buvo įvykdytos kelios žiaurios žmogžudystės bei plėšimai, atiminėjami mobilieji telefonai.
- Visų pirma jie ypatingi tuo, jog nuo gegužės 1-osios įsigaliojo naujieji Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai, dėl to metai iš tiesų nebuvo labai ramūs, laukėme jų su nerimu... Prasidėjus reformai niekas nežinojo, kaip reikia dirbti, aplink buvo sumaištis, nežinojome net kaip rašyti protokolus, nebuvo nei ko paklausti, nei su kuo pasitarti, o nusikaltimai buvo fiksuojami kasdien. Tačiau viskas vyko labai sklandžiai ir galiu drąsiai teigti, jog dabar jau dirbame truputį kitaip. Kriminogeninė situacija iš tiesų gana sudėtinga, nusikaltimų daugėja... Alytuje ir jo apylinkėse dominuoja vagystės, plėšimai, vasarą persekiojo labai sunkūs nusikaltimai - senučių nužudymai, tad pareigūnams reikėjo labai įtemptai ir rimtai dirbti. Paskui pasipylė išžaginimai. Vakarais gausu vadinamųjų "gatvinių" plėšimų, užpuldinėjamos moterys, merginos, vaikai, atiminėjami mobilieji telefonai, o šiuo metu ypač daug sukčiavimo atvejų, kuomet apgaule, imituojant autoavariją, iš žmonių išviliojamos gana nemažos pinigų sumos - net iki 9 000 litų... Štai visai neseniai pradėjome net 7 ikiteisminius tyrimus būtent dėl sukčiavimo. Ir nors apie tai rašoma spaudoje, kalbama per radiją bei televiziją, žmonės to tarsi negirdi, leidžiasi taip banaliai apgaunami.
Štai paskutinis nusikaltimas buvo įvykdytas ryte, apie šeštą valandą, Žiburio gatvėje (nepasakyčiau, kad tai nuošali vieta), kuomet nukentėjėlis atidavė 9 000 litų visai pašaliniam žmogui. Tai daugiau negu keista. Beje, nusikaltėliai keičia taktiką - dabar pinigų ateina pasiimti moterys. Tad mes stengiamės, jog apie tai būtų plačiau rašoma spaudoje. Paprašiau net spaudos atstovės, kad ji apie tai pakalbėtų vietinėje radijo laidoje. Žodžiu, ieškome įvairiausių priemonių, kuriomis būtų galima padėti žmonėms, nes vien fiksuoti pasekmes per daug skaudu...
- Dabar atsakomybė už padarytus nusikaltimus sušvelnėjo. Ar tai nėra pretekstas nusikaltėliams tuo pasinaudoti?
- Taip, ir labai didelis. Jie jaučiasi esą nebaudžiami. Šiuo momentu kai kuriuos iš jų tenka sodinti trečią, ketvirtą kartą. Ypač per paskutiniuosius metus tie patys asmenys spėjo nusikalsti jau po du kartus. Mes pasodiname, bausmių kodeksas atsakomybę švelnina ir jie gana greitai, kaip aš sakau, parliūliuoja iš kalėjimo, o tada vėl pradeda savo juodus darbus... Norėčiau paminėti vieną labai nemalonų paskutinįjį atvejį. Štai atlikęs bausmę iš įkalinimo įstaigos grįžo vienas alytiškis. Tą pačią dieną (beje, išeidamas į laisvę gavo 130 litų pašalpą) susitiko su draugais (tokiais pat kaip ir jis) atšvęsti susitikimo. Deja, tą patį vakarą jis padaro žiaurų nusikaltimą - miesto centre užpuola ir peiliu sužaloja žmogų. Nukentėjėlis atsiduria ligoninėje. Policija nusikaltėlį operatyviai išaiškina, sulaiko, uždaro į areštinę ir pritaiko kardomąjį kalinimą - suėmimą. Deja, įtariamasis iškart sau paskelbia nuosprendį - nusižudo... Jis, beje, dar nebuvo spėjęs net susitikti su tėvais. Vadinasi, kalėjimas nė vieno neišauklėjo ir neišauklės, o bausmių švelnumas mūsų lūkesčių nepateisina. Tai, ko tikėjomės iš naujųjų baudžiamųjų įstatymų, deja, neišsipildė... Vos spėji nusikaltėlį pasodinti, žiūrėk, jis jau laisvėje. Ypač sunku dirbti su nepilnamečiais. Štai pernai buvome sulaikę aštuonių paauglių (14 - 15 metų) grupę, kuri buvo kaltinama turto prievartavimu, plėšimais, vagystėmis. Atrodė, dabar Putinų mikrorajone bus ramu, tačiau šiandien jie jau laisvėje ir toliau tęsia savo veiklą, į kurią galbūt spėjo įtraukti naujus asmenis.
- Nepilnamečių nusikalstamumas, atrodo, gali tapti labai rimta problema.
- Vaikai - šeimos veidrodis: kaip su jais dirbama, tokie ir rezultatai. Jeigu namuose vaikai paliekami vieni, jiems duodama per daug (o kartais galbūt ir per mažai) pinigų, jais pernelyg pasitikima, tai nieko gero neduoda. Na, o jei šeimose normalios sąlygos, tėvai su savo atžalomis palaiko glaudžius ryšius, juos išklauso, pataria, bendrauja - daugelis problemų savaime išnyksta. Beje, manau, jog komisariate turėtų būti psichologo etatas, nes bendravimas su nepilnamečiais yra specifinis. Psichologo pagalba būtų labai reikalinga pirmą kartą pareigūnams į rankas patekusiam nepilnamečiui. Gal to ir pakaktų. Dabar jaunimas prisižiūri įvairiausių kompiuterinių žaidimų, filmų, kartais matytus siužetus net bando pritaikyti gyvenime. Yra net ir tokių variantų. Gaila, tačiau atsidūrę policijoje pasikalbėti su psichologu jie kol kas neturi galimybės...
- O kaipgi jums, dirbančiai tokį įtemptą darbą, pavyksta suderinti mamos, žmonos ir komisarės vaidmenis?
- Tai labai sunkus klausimas. Na, dabar vaikai jau dideli, apsiprato... Gal šeima dėl mano įtempto darbo (jis mane "uždaro" savyje, dėl to nesu atviras žmogus) labiau nukenčia. Vis dėlto stengiuosi, kiek įmanoma, atsiduoti šeimai, ypač vaikams, stengiuosi jiems būti autoritetas. Tačiau net ir savaitgaliais visiškai nuo darbo atitrūkti nepavyksta. Svarbu tai, kad šeimoje yra draugystė, meilė, kad turiu labai gerą vyrą, kuris mane labai supranta, užjaučia, padeda... Kai vaikai buvo maži, padėjo ne tik vyras, bet ir mama. Juk į darbą grįžau, kai sūnui sukako tik 3 mėnesiai. Sunkiai gyvenom, reikėjo daug dirbti...
- Ar teisinga nuomonė, jog pareigūnai, kaip ir nusikaltėliai, per šventes dirba, o ne švenčia?
- Visaip būna. Per didžiąsias - Kalėdų, Naujųjų metų - šventes nusikaltimų lyg ir sumažėja, tad kartais sakome, jog švenčia visi. Būna ypač malonu, kad mums nusikaltėliai leidžia švęsti Angelų sargų dieną. Nežinia, ar jie tai daro specialiai, tačiau taip yra iš tiesų. Per jau minėtas didžiąsias šventes pasitaiko tiktai buitinių nusikaltimų, chuliganizmo atvejų...
- O kaip šiemet švęsite Kalėdas?
- Kaip ir kasmet... Be abejo, yra šeimos tradicijos, kurių laikomės, išankstinė ruoša. Jau daugelį metų susirenka mūsų abiejų tėvai, kurie dar gyvi, broliai - o mūsų giminė gana plati. Sodyboje kepame žąsis, važinėjamės rogėmis, laukiame Kalėdų senelio, kuriam ir dabar vaikai rašo laiškus...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu jums bei jūsų šeimai linksmų Kalėdų bei laimingų Naujųjų metų...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
