Apie kelių džentelmenus, nenubaustas moteris, palaimintus meilužius
Principingas, sąžiningas, jautrus, netingintis įsigilinti į situaciją, sugebantis skirti, kas padaryta tyčia ir netyčia, pasirengęs fiziškai - tokius pavyzdinio kelių policininko bruožus paprašytas išvardijo Marijampolės kelių policijos jaunesnysis inspektorius Sigitas Kynas, šioje tarnyboje pradėjęs skaičiuoti 24-uosius darbo metus. Dabar jis yra vienas iš didžiausią darbo patirtį turinčių Kelių policijos "vilkų", patrulinės tarnybos būrio vadas - organizuoja visų Marijampolės keliuose patruliuojančių pareigūnų darbą. Septynerius metus ir pats tai darė. Tie metai S. Kynui kelia ir nostalgiją, ir šypseną.
- Sakot, prieš porą dešimtmečių eismo dalyviai būdavo kultūringesni, paklusnesni?
- Tada milicininkas daugeliui atrodė kaip šventas žmogus. Vos tik koks girtesnis savo kelyje pamatydavo uniformuotą pareigūną, kaipmat išgaruodavo. Sulaikytas asmuo nei įžeidinėdavo, nei rankomis maskatuodavo, o įspėtas ar nubaustas nesiginčydavo. Grumtis nė su vienu sulaikytuoju neteko - tik susistumdyti. Gal didesnį autoritetą pareigūnai tuomet turėjo, o gal piliečiai buvo sąmoningesni.
- Tai gal imdavotės kokių nors necivilizuotų gąsdinimo priemonių?
- Kuo galėjome gąsdinti, jeigu net tarnybinių ginklų neturėdavome? Toks daiktas milicininkui būdavo duodamas tik iš anksto ruošiantis sulaikyti kokį nusikaltėlį. Tarnybinių automobilių būdavo du - vienu naudodavosi autoinspekcijos viršininkas, kitu - karininkai. Dar buvo du motociklai. Jeigu neturėjai nuosavo automobilio, po postus vaikščiodavai pėsčias - ir per šalčius, ir per lietų. Aš pats tėvo vieną mašiną tai tik darbe ir "suvažinėjau".
- Dar jums padėdavo ir draugovininkai?
- Jų pagalbą ir šiandien menu su didele nostalgija. O ir draugovininkams būdavo gerai - gaudavo tris papildomas dienas atostogų. Tų "raudonraiščių" būdavo visose įmonėse. Įmonių vadovai pagal grafiką skirdavo automobilį ir kelis vyrus. Kartu su jais į gatves visai nakčiai išeidavo vienas uniformuotas policininkas. Jeigu pagalbininkai pasitaikydavo linksmesni, tai ir kokį buteliuką šilumai bei užkandėlės įsimesdavo. Jokių nesusipratimų dėl to nekildavo. Šiais laikais pabandyk paprašyti tokios įmonių pagalbos - tikrai liksi be atsako: savų problemų pilna, žmonės už kiekvieną minutę prašo atlygio, pikti, susirūpinę, paniurę.
- Dirbdamas su nuolat besikeičiančiais draugovininkais turbūt daug gerų pažįstamų turėdavote, tai ar tokius, jau sustabdytus kaip pažeidėjus, nebūdavo nepatogu bausti?
- Jeigu prie vairo girtas, jokių "nepatogu" nebūdavo, nėra ir neturi būti. Šiuo atžvilgiu esu tvirtas. Anksčiau tikrai būdavo sunkiau bausti neblaivų vairuotoją, nes tą jo girtumą, galima sakyti, iš akies nustatydavome. Pagal kvapą, kalbą, elgesį, judesius - juk alkotesterių tai neturėjome. Jeigu žmogus sutikdavo su pareigūno išvada, tuoj pat ir bausmė - "skyle" vadinta žyma talone. Jų vairuotojai labai bijodavo. Naudodavomės ir ampulėmis - stikliniais vamzdeliais, ant kurių galo užmaudavome tokį maišelį. Girtam papūtus, ampulė pažaliuodavo. Jeigu įtartas neblaivus vairuotojas abejodavo, tokį gabendavome į ligoninę, paskui - į blaivyklą. Mano praktikoje nepasitaikė, kad atvežęs patikrinti žmogų į ligoninę būčiau suklydęs.
- Tai nė vieno išgėrusio vairuotojo, gero pažįstamo, taip jau ir nepaleidote nenubausto per visus tuos metus?
- Esu paleidęs kokius keturis pažįstamus, bet vairuoti jiems tada neleidau - pats sėdau prie vairo ir parvežiau.
- Marijampolėje sklando gandai, kad ir moterims būdavote atlaidesnis?
- Gal ir tiesa - gandų be pagrindo neatsiranda. Pamenu, kai man patį pirmą kartą kilo įtarimas, jog sustabdytoji moteris gali būti girta, iš nuostabos - velniškai naivaus būta! - net nustėrau. Kol aš peikėjausi, ji, užtrenkusi dureles, nurūko. Tiesą sakant, tik toms durelėms orą sujudinus aš galutinai ir įsitikinau, kad vairuotoja gėrusi, bet jau buvo vėlu. Tačiau likimas taip sutvarkė, kad tą pačią moterį turbūt po metų sustabdžiau antrą kartą. Ji buvo neblaivi! Tada jau be jokių išlygų buvo nubausta. Šiaip visada stengdavausi įsigilinti į situaciją: jeigu, sakykime, vairuotoja tapo eismo pažeidėja pirmą kartą atsidūrusi nepažįstamame mieste, kaip gali ją bausti? O šiaip, kad ir gražias, vis dėlto yra tekę kelias neblaivias vairuotojas nubausti. Apskritai aš nenusiteikęs prieš moteris, vairuojančias automobilius, ir jų adresu nemėtau frazės apie bobas prie vairo. Beje, milicininkai kitaip sakydavo: boba prie vairo - tai kaip beždžionė su granata.
- Apskritai tai kalbama, kad mūsų kelių patruliai daugiau baudėjai ir skriaudėjai, o ne pagalbininkai ir kelių džentelmenai, kaip daugelyje užsienio šalių. Nesvarbu - vyras ar moteris prie vairo sėdėtų.
- Na, aš manau, visur visokių yra. Man tekę ne vieną kartą pagelbėti vairuotojui, patekusiam į keblią situaciją. Ir dabar iš vairuotojų sulaukiame nemažai padėkų kelių policininkams už suteiktą pagalbą ar malonų elgesį, bet mūsuose priprasta mažiau kalbėti apie gerus dalykus. Kita vertus, kam ir kalbėti - tai gyvenimo norma. O štai jau klaidos ir tų normų nepaisymas - skandalais ir skundais virtusios istorijos. Iš tų, kurie buvo nubausti, gero žodžio apie kelių policininkus beveik nėra ko ir tikėtis.
- O jums už ką dėkota? Paminėkite nors vieną atvejį.
- Paminėsiu tokį linksmesnį, kuris mane suglumino ir "nupirko" žmogaus atvirumu. Dažnai jį prisimenu. Užmiesčio kelyje sustabdžiau greitį grubiai viršijusį vairuotoją, lėkusį vadinamuoju valdišku melioracijos įmonės automobiliu. Grėsė "skylė", o jam svarbiausia - esą gaištamas laikas. Sako: "Pasigailėk - su svetima "į šoną" važiuoju. Iki darbo pabaigos turiu ją parvežti ir mašiną pastatyti, o to laiko liko tik dvi valandos - reiktų spėti "apsidirbti"... Dar siūlė ir man įdėmiau pažvelgti į jo kolegę ir įvertinti, kokia ji graži. Toks atvirumas mane apstulbino (gal užuojautą kaip vyras vyrui pajutau?), ir "lovelasą" greičio mėgėją paleidau. Vyras labai dėkojo, liko geros nuotaikos. Kai jis nuvažiavo "apsidirbti", pats sau vienas dar ilgai juokiausi.
- O pats ar nesate greičio mėgėjas?
- Kartais viršiju, bet nedaug. Kartą netoli Klaipėdos mane už tai sustabdė Kelių policijos rinktinės pareigūnai. Savo kaltę pripažinau, o jie irgi buvo labai mandagūs, nors apie savo darbą jiems neužsiminiau. Įspėjo ir paleido. Manau, kad tokių atvejų keliuose ne vienas. Kai dar nedirbau pareigūnu, už greičio viršijimą buvau nubaustas vieno ar trijų rublių bauda, kai aplenkiau "gaziką", vairuojamą kelių inspektoriaus. Dar kartą už nedidelį eismo pažeidimą buvau nubaustas Rygoje, kai tarnavau kariuomenėje.
- Ar atostogaudamas irgi dairotės pažeidimų, ar "mirksite" šviesomis vairuotojams, pravažiavęs pro patruliuojančius galbūt ne savo rajono kolegas?
- Atostogaujant važinėti man labai sunku - pažeidimas prie pažeidimo! Juk važiuoji neuniformuotas, netarnybiniu automobiliu - vairuotojai, nieko neįtardami ir nebijodami, tiesiog praskrenda kaip pro stovintį, nors pats spaudžiu šimtuku. Ypač jie nemandagūs prie pėsčiųjų perėjų. O dėl "mirksėjimo" yra taip: jeigu tikrai stovi patruliuojantis ekipažas, į jokius įprastus vairuotojų suokalbius nesikišu, bet pamatęs atskuodžiantį pramuštgalvį, nors aplinkui nėra jokių patrulių, melagingai "mirksiu" jam - perspėtasis sumažina greitį. Ką gali žinoti, gal taip jį apsaugau nuo tykojusios bėdos.
- Ne paslaptis, kad prasižengę asmenys tuoj pat ieško užuovėjos "per pažįstamus policininkus". Ar jus tokie skambučiai ir paieškos dažnai trikdo?
- Būna, bet dauguma mano pažįstamų žino, kad jiems greičiau padėsiu tik geru žodžiu. Tiek metų Marijampolėje, tiek metų šiame darbe, tad pažįstamų labai daug. Kai išeinu į turgų, vos spėju sveikintis. Jeigu reiktų visus tokius pažįstamus iš bėdų traukti, nespėčiau suktis ir derinti. Pažintys - pažintimis, o darbas - darbu. Noriu, kad ir kelių patruliai taip mąstytų ir elgtųsi. Jiems esu pasakęs: jeigu pažeidėjas prisistatys esąs mano pažįstamas, bausti jį net griežčiau. Nenoriu painiotis į nešvarius suokalbius ir po to jaustis skolingas kolegoms, būti atlaidus. Be to, aš irgi esu savaip išsiaiškinęs apie tą "tikrą draugystę". Prieš keletą metų dėl kyšio buvo sulaikytas mūsų darbuotojas - mano bendrapavardis. Žiniai pasklidus, paskambina vienas draugas. Randa namuose ir stebisi: "Tai tu paleistas?" Nutariau pajuokauti: "Paleido trumpam - tik persirengti, o paskui ir vėl uždarys. Klausyk, gal gali paskolinti 1 000 dolerių - dingčiau kur ilgam per sieną, ir problemų nebūtų". Vietoje draugo atsakymo išgirdau skubų "neturiu" ir pypsėjimą ragelyje...
- Bet šiaip tai net patys kelių policininkai kalba, kad į spąstus dėl kyšių pakliūva tik tie, kas esą nemoka jų imti. Vadinasi, neneigia, kad ima?
- Galiu spręsti tik pagal faktus - sulaikytų kyšininkų kelių policininkų būna po vieną ar du per kelerius metus. Suprantama, ne visi "nuskausmintieji" skundžiasi, ne visi ryžtasi sulaikymo operacijai. Negaliu nei teigti, nei neigti apie duodamus ir imamus kyšius. Ta pagunda atsirado tada, kai pas mus prasidėjo aktyvi prekyba dėvėtais automobiliais. Gausus eismas, daugybė skubančių vairuotojų su doleriais kišenėse, daugybė pažeidimų... Mes kas ketvirtį kviečiamės po dešimt nubaustų pažeidėjų ir aiškinamės, ar nebuvo jokių "į šoną". Sureaguotume tuoj pat. Nors jau sakiau, kad gandai be pagrindo nekyla, tačiau tai tėra gandai. Ir jie mūsų tarnybą juodina, tepa, menkina autoritetą.
- O ar dažnai gaunate anonimų informacijos apie girtuosius prie vairo?
- Neretai - ypač aktyvios tų girtų vairuotojų žmonos. Ir, sakyčiau, jos skambina ne dėl to, kad baimintųsi galimų tragedijų ar baudų, o iš piktumo, keršto. Informacija visada pasitvirtina. Tai yra gerai - sulaikius išvengiama naujų nelaimių. Gaila, kad dar neišrastas toks prietaisas, kai girtas vairuotojas nustatomas per atstumą. Žmonės, būdami neblaivūs, prie vairo vis dar sėda drąsiai - Marijampolėje per praėjusius metus tokių buvo sulaikyta 530. O kiek dar važinėjosi nesulaikytų ir neišaiškintų - kas tokią statistiką galėtų pateikti?
- Kolegos nepiktai juokauja, kad jūsų kabinetas - pagarbos ir švarių batų reikalaujantis muziejus: sukaupta nemenka automobilių registracijos numerių kolekcija, didėjantis būrys policininkų figūrėlių (suvenyrų), automobilių modelių, žiebtuvėlių, pergales sporte liudijančių gairelių ir medalių, šviesą atspindinčių diskų, reguliuotojo lazdelių...
- Pavadinkime tai mano pomėgiu. Tai iškalbingi praeities liudininkai. Argi neįdomūs žiebtuvėliai - peilio, kirvio, parkerio formos? Sporto trofėjai - tai mūsų vyrų krauju iškovotos vertybės. Ne už gražias akis net respublikos mastu dvejus metus iš eilės esame įvertinti kaip sportiškiausi kelių policininkai. Aktyviai dalyvaujame ir miesto sportinėje veikloje. Didžiausia mano kolekcija - įvairių laikotarpių, įvairių šalių, įvairių automobilių registracijos numeriai. Tiesiog įdomu, ir tiek. Pradėjau kaupti pats, o paskui kolegos, draugai "pasijungė" - vis parveža iš kokio užsienio. Kai kurios lentelės yra su tragedijos atspalviu - vieną, pamatęs mano kolekciją, paliko iš JAV atvykęs vyras, į Lietuvą atskubėjęs dėl čia žuvusio savo tėvo. Čia "prikaltas" visas "internacionalas" - rusų, latvių, vokiečių, baltarusių, anglų, prancūzų mašinų numeriai... Daug ką sudomina sovietmečio reliktas - vadinamieji girtuoklio numeriai (rusiška "p" raidė, reiškianti "pjanica"). Nors toks automobilių ženklinimas tegaliojo apie dvejus metus, bet buvo veiksmingas - vairuotojai jo gėdijosi ir stengdavosi bent metus važinėti blaivūs, kad terminas būti paženklintam nebūtų pratęstas.
- Ar esate laimingas dirbdamas šį nedėkingą darbą ir ar linkėtumėte savo vienturčiui paaugliui sūnui pasekti tėčio pėdomis?
- Dabar jau tikrai nenorėčiau niekur kitur išeiti, bet tikrai nesigailiu - nors darbas nedėkingas, tačiau reikalingas. O sūnui linkiu kur kas ramesnės, mažiau įvairių reformų trikdomos veiklos.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotrauka: Sigitas Kynas - seniai ne naujokas Kelių policijoje
