Pergudrauti nusikaltėlį - ne vienerių metų darbas
Beveik 40 metų milicijai atidavęs Aleksandras Mitrofanovas (74 m.), stebėdamas šiandienos įvykius Lietuvoje, nuolat prisimena, kaip pats dirbo keliuose Lietuvos rajonuose (keturiuose - vadovavo milicijos skyriams), ir norom nenorom lygina milicininkų bei policininkų darbo kasdienybę, sąlygas, metodus. Milicijos pulkininko laipsnį turintis senas sovietmečio laikų teisėtvarkos "vilkas" tebebendrauja su dabar dirbančiais pareigūnais ir visuomet turi ką jiems patarti. A. Mitrofanovas apgailestauja, kad augančio nusikalstamumo nepažabojanti Lietuvos policija, krečiama nuolatinių pertvarkų, dažnai pasirenka, jo įsitikinimu, ne tą kelią. Apie tai ir kalbėjomės su Marijampolėje gyvenančiu pensininku.
- Eiliniai policininkai, pakritikuoti, kad per lėtai nusivijo nusikaltėlį arba "nemato" po jų langais aktyviai besidarbuojančio sąvadautojo, kandžiai atsako, jog pastangų įdeda tiek, kiek už jas gauna atlyginimo. Ar pateisinate tokį jų požiūrį?
- Anaiptol. Man juokinga klausytis, kaip policijoje teisinamasi skurdu ir pinigų stygiumi. Ne taip gerai mokėdavo ir anais laikais. Pradedantis milicininkas gaudavo 70 rublių per mėnesį. Stažas, laipsnis ir gera tarnyba tą algą pakeldavo: karininkai gaudavo iki 180, aukščiausieji pareigūnai - 225 rublių. Įmonių, gamyklų darbininkai tuomet gaudavo už mus daugiau. Dėl to surasti naujų kadrų milicijai ir tada buvo nelengva. Užtat milicijos skyrių vadovai rūpindavosi savo pavaldinių buitimi, būdavo suteikiamos įvairios socialinės garantijos. Apylinkės inspektoriui būdavo suteikiamas tarnybinis butas jam priklausančioje teritorijoje (dabar nemažai kasdien važinėja į darbą iš rajonų centrų). Tai didelis privalumas - vis geriau pažįsti žmones, visada juos matai, bet kuriuo paros metu gali prisistatyti į reikiamą vietą. Įgijusiam gyventojų pasitikėjimą problemų sumažėdavo - žmonės pranešdavo apie įvairiausias smulkmenas. Ir dabar labai reikalinga žmonių pagalba policijai. Be jos - nė per žingsnį. Bet dabar policijoje kadrų kaita didžiulė, daug naujų, jaunų pareigūnų, gyventojai nespėja įvertinti dirbančiųjų - neįsitikinę, ar jie patikimi. Priėmus naują Pareigūnų pensijų įstatymą, seni kadrai beveik vienu metu išėjo į pensiją - kartu su jais išėjo ir jų sukaupta informacija. Policija liko tarsi be rankų.
- Tai kaip prisivilioti tuos žmones? Jie visi sukaustyti baimės - bijo nusikaltėlių keršto.
- Reikia su jais daugiau bendrauti. Jau nekalbant apie žemesnius pareigūnus, pats milicijos skyriaus viršininkas turėdavo kartą per mėnesį apsilankyti kokiame nors darbuotojų kolektyve. Metai iš metų vykdavę tokie pasimatymai, pokalbiai su gyventojais duodavo naudos. Vieni laiškeliais prinešdavo adresų, kur nelegaliai prekiaujama alkoholiu, kiti pranešdavo apie turto grobstytojus, ilgapirščius, treti informuodavo apie šeimą, kurioje skriaudžiama žmona ir vaikai. Į tuos pranešimus reaguodavome operatyviai. Žmonės, tai pastebėdavę ir įvertindavę, talkindavo ir toliau. Prisimenu, tuometinio Kapsuko rajono V. Montvilos kolūkyje buvo apiplėšta kasa. Aš pats nuvažiavau į įvykio vietą. Per daug nesireklamuodamas vienas vyras priėjęs pasakė matęs ir galįs atpažinti nusikaltėlį. Šio nei pavardės, nei adreso nežinojome, tik turėjome duomenų, kad jis apsistojęs Kaune. Visą mėnesį su tuo mūsų informatoriumi, jo įstaigos vadovui leidus, pareigūnai važinėjo į Kauną, kol vieną sekmadienį pamatė ir sulaikė ieškotąjį Kauno turguje. Ar dabar kuris darbdavys išleistų pavaldinį iš darbo mėnesiui? O ir paties žmogaus būta labai drąsaus - kasdien važinėti, rizikuoti, ar kas kur nepakiš liežuvio. Tos drąsos dabar labai ir trūksta. Žmonės mato, kad daug nusikaltėlių lieka nenubaustų, ir bijo save pasmerkti jų kerštui. Manau, žmonės turi atsikratyti to baimės jausmo, nes jau nėra kur trauktis - prigyventa iki visiško nuosmukio. Žinau viena: kuo labiau visuomenė baiminsis ir tylės, tuo didesnis nusikalstamumas klestės.
- Teko dalyvauti oficialiame susitikime, kuriame dabartinis šalies vidaus reikalų viceministras Jonas Liaudanskas jus pavadino vienu geriausių anų laikų milicijos darbuotojų, savo mokytoju. Pabūkite nekuklus ir prisipažinkite, už ką buvote vertinamas?
- Man sunku į tai atsakyti. Pateiksiu porą statistikos faktų. Per dešimt metų, kai vadovavau Radviliškio rajono milicininkams, rajone buvo įregistruoti 39 nužudymai - tik vienas iš jų liko neatskleistas. Per dvylika vadovavimo tuometinio Kapsuko milicijai metų irgi nepavyko išaiškinti tik vienos žmogžudystės iš 71 užfiksuotos. Tai gerai organizuoto, suprantančio savo darbą, susigyvenusio kolektyvo, kuris visuose žingsniuose jaučia vadovo ranką, nuopelnas. Nei per metus, nei per ketverius joks vadovas to nepasieks. Sėkmė - stabilūs, patirtį kaupiantys kadrai. Vadovui labai svarbu gerai pažinti gyvenamąją vietovę, pavaldinius, žinoti jų galimybes, gabumus. Su jaunais pareigūnais reikia pačiam vadovui važinėti į vietą ir atkreipti dėmesį į visas įmanomas detales, ko be praktikos neišmokys jokie teoriniai mokslai. Žinoma, pats vadovas turi būti paragavęs daugelio teisėtvarkos grandžių skonio. Aš pradėjau nuo eilinio milicininko. Paskui - apylinkės inspektorius, kvotėjas, operatyvininkas. Tik tada tapau vadovu ir 27 metus vadovavau milicijai keturiuose rajonuose. Ar dabartiniai mūsų policijos vadovai (pradėkime kad ir nuo pačios ministerijos) taip pat gerai susipažinę su visomis policijos grandimis, ar jie patys savo kailiu tai patyrę? Anaiptol. Tai kokių naudingų reformų iš jų galima tikėtis? Prikurta visokių padalinių, dubliuojančių vienas kito funkcijas, o pareigūnai sutrikę - kol išsiaiškina, kam priklauso tirti vieną ar kitą faktą, šaukštai jau ir po pietų. Arba - tikslas gerai dirbti: vertą žmogų reikia pamažu auginti iki grupės, padalinio, skyriaus vadovo, skatinti dar aukštesnėmis pareigomis. O dabar labiau mėgstama visus laikyti tarsi užkonservuotus, o vadovu žaibiškai paskirti žmogų iš kito rajono - esą kad nebūtų susigyvenęs su vietos nusikaltėliais. Tada tie, "užkonservuotieji", ir numarina rodytą iniciatyvą - o kam, jei vis tiek niekas nepastebės, neįvertins? Be to, jungiant ir naikinant įvairius padalinius (vadinkime, pertvarkant policiją), darbuotojai palikti nežinioje dėl savo rytojaus, yra neužtikrinti, todėl ir neatiduoda visų savo jėgų turimam darbui. Nežinodamas, ar kitą mėnesį jis tebebus reikalingas reformuojamoje policijoje, ne vienas pareigūnas gal ir "nemato" vagiliaujančio, sukčiaujančio piliečio, kurio galbūt rytoj prašysis pas jį įdarbinamas.
- Ir dėl to lieka daug neišaiškintų nusikaltimų, o nenustatyti nusikaltėliai tobulėja, jaučiasi nebaudžiami ir toliau skriaudžia savo aukas, kurių sąrašai tik ilgėja?
- Tikrai taip - neišaiškinti ir nenubausti nusikaltėliai auginasi ragus, smaginasi toliau ir tampa serijiniais smurtautojais. Į savo aplinką jie įtraukia vis daugiau žmonių - Lietuva virsta plėšikų, prievartautojų, žmogžudžių kraštu. O neišaiškinama rimtų nusikaltimų todėl, kad, mano paskaičiavimu, apie 70 procentų savo veiklos dabartinė policija nukreipia kovai su smulkmenomis. Valkataujančios katės ir šunys - policijai. Ne vietoje išpiltos šiukšlės - policijai. Ne vietoje pardavinėjamos gėlės - policijai. Dabar dar visu pajėgumu policija vaikščios po parkus, lankys renginius ir kovos su alų ant suolelio gurkšnojančiais tautiečiais. Tuo tarpu smurtautojai, stambūs vagys tebedaro savo juodą darbą. Taigi su jais reikia rimtai kovoti. Jie tobulėja, gerai apgalvoja kiekvieną planuojamo nusikaltimo detalę, kad supainiotų pareigūnus, pasiruošia beveik nenuginčijamus alibi.
- Nemažai teismo suole atsidūrusių kaltinamųjų keičia duotus parodymus, esą tardant jie buvo išgauti kriminalistų smurtu. Ir iš tiesų ne vienas, pabuvęs dvi paras areštinėje, išeina sudaužytais šonais, sulaužyta nosimi, nes nenori išduoti bendrininkų arba neigia surinktus įrodymus, o po to įrodinėja tapę provokacijų aukomis. Ar įmanoma to išvengt?
- Duoti įtariamajam į kailį - ne mano metodai. Pareigūnas turi dirbti galva ir gudrumu, o ne kumščiais. Apkaltinti galima tik surinkus neginčijamus įrodymus. Jei tai nesiseka - geriau jau paleisti, kaip mėgstama sakyti, šimtą kaltų, nei įkišti už grotų vieną nekaltą. Mano irgi tokia pozicija. O policininkų sumuštieji turi netylėti - skųstis. Turbūt tik šitaip sumažėtų incidentų. Kita vertus, visiškai išvengti konfliktų tarp dviejų konfrontuojančių pusių neįmanoma - juk policininkas irgi tos pačios visuomenės žmogus. Tokie patys nervai, toks pats savigarbos jausmas. Bet aš visą gyvenimą kaliau savo pavaldiniams į galvas, kad pareigūnas turi nenusileisti iki nusikaltėlio lygio. Geras policininkas privalo pereiti visas "varines triūbas" - bus ir išplūstas, ir apspjautas, ir nusikaltėlio kumščio skonį pajus, bet nekerštaus, nesielgs kaip karštakošis.
- Reikia manyti, kad kalbate iš savo patirties. Ar galite pasigirti, kaip jums atsidėkojama už dorai ištarnautus metus ir perduodamą patirtį?
- Kaip sakė apie milicijoje dirbusių dabartinių pensininkų materialines problemas Marijampolėje viešai paklaustas vidaus reikalų viceministras Jonas Liaudanskas, aš ir mano buvę kolegos - laikotarpio aukos, nekaltai kalti. Už tai, kad dirbome sovietmečiu, dabar kas mėnesį mums "atsidėkojama" 235,33 lito pensija. Moterėlės, dirbusios valytojomis, gauna daugiau. Ką padarysi, pataikiau dirbti "ne tuo laiku ir ne toje vietoje". Ar ne mano karta saugojo dabartinių seimūnų, "tobulinančių" įstatymus, ramybę, kai jie ėjo mokslus? Tačiau visi nuopelnai, nesvarbu kokie jie, nurašomi, nes tai - sovietmečio kvapas. Baidomasi net ir geriausių dalykų, jei jie atėję iš "anų laikų" - pavyzdžiui, buvusio draugovininkų judėjimo. O kiek nusikaltėlių sulaikyta draugovininkų dėka, kiek jų išbaidyta? Visi žinome - nereikia išradinėti dviračio iš naujo. Vyriausybė keičia ministrus vieną po kito ir neva žada, kad "toliau bus geriau". Ne čia turi būti didžiausios permainos, nes ministras ministerijoje - tai tas pat, kaip bagažinės dangtis ant automobilio. Ne jis svarbiausia. Svarbiausia - to automobilio ratai - tai yra policininkai, taip pat variklis - tai yra operatyviniai darbuotojai. Policijos vadovui tereikia gerai tuos "ratus" ir "variklį" prižiūrėti, ir suksis darni policijos mašina.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
