Baigė verkšlenti - pradeda dirbti
Apie tai, ar per pusmetį jau pasiteisino savivaldybių reforma, po kurios penkios Lietuvoje dirbusios nuovados buvo reorganizuotos į savarankiškus policijos komisariatus, kalbėjomės su Kazlų Rūdos (Marijampolės apskritis) policijos komisariato vadovu komisaru Vladimiru Sorokopudu (42 m.).
- Anksčiau ne vienerius metus dirbote kriminalistu Kazlų Rūdos nuovadoje, tačiau vėliau "pabėgote" į Kauną. Kodėl vis dėlto po poros metų "parbėgote"?
- "Parbėgau", nes mano šeima buvo likusi Kazlų Rūdoje. Nors administracinio darbo anksčiau nebuvo tekę ragauti, nutariau pabandyti tikėdamas, kad visur labai svarbu noras ir ne tik turima, bet ir įgyjama patirtis. Taip ir pradėjau. Bendrą kalbą su buvusiais kolegomis radome iš karto. Neslėpsiu, kad šiek tiek baugino prieš kurį laiką visą Lietuvą skandalu aplėkęs faktas, kai keli Kazlų Rūdos tuometinės nuovados pareigūnai, šiek tiek pasidarbavę aplink savo įstaigą, tai apvainikavo lengvu pasilinksminimu, kuriame prie uniformos "derino" stiklelį ir buvo pastebėti. Visi jie už tai neteko darbo. Apmaudu, kad taip išėjo - man labai gaila buvusių gerų darbuotojų, kurių supratimo bei "darbinės uoslės" tebetrūksta ir šiandien. Baiminausi, kad minėtas įvykis sumenkins Kazlų Rūdos policijos įvaizdį vietos gyventojų akyse. Šiandien manau, kad klydau - žmonės, pažinoję taip kvailai suklupusius pareigūnus, supranta juos, net užjaučia. O mums, pasimokiusiems iš klaidų, belieka dirbti toliau.
- Užsiminėte, kad nukentėjo dabartinio komisariato darbuotojų kompetencija. Ar tai reikėtų suprasti, kad dabar čia dirba nekompetentingi darbuotojai?
- Jokiu būdu. Juk liko darbuotojų, turinčių ne mažesnę darbo patirtį. Gerų kadrų nuotėkis policijos įstaigose buvo ryškus prieš dešimtmetį, kai dėl įvairių priežasčių jas paliko "seni vilkai", miliciją reorganizuojant į policiją. Paruoštų žmonių į jų vietą nebuvo tiek, kiek reikėjo. Tuomet nemažai vyrų atėjo, vadinkime, iš gatvės - žemesnio išsilavinimo, neretai - neradę darbo kitur. Dabar dauguma jų sėkmingai dirba, patikrinę save metais ir kaupta patirtimi. Pastebėjau, kad per pastarąjį dešimtmetį aukštąjį išsilavinimą įgiję pareigūnai lyg ir pervertina savo galimybes, esą praktikos įgausią ateityje. Itin reiklūs, nori, sakyčiau, išskirtinio dėmesio, bene už kiekvieną savo žingsnį darbe skaičiuoja litus. Dėl to aš mėgstu sakyti, kad dabartinė šalies Policijos akademija ruošia ne praktiškam darbui tinkamus pareigūnus, o filosofus, pirmiau pasveriančius visus "už" ir "prieš". Praėjo tie laikai, kai pareigūnai dirbo vedami pareigos, optimizmo ir entuziazmo. Juk anksčiau niekas neapmokėdavo už viršvalandžius, praleistus budint ar laukiant pasaloje, sekant nusikaltėlį. Dabar policininkai nenori budėti kultūriniuose renginiuose, jeigu jiems nebus papildomai užmokėta.
- Praėjo pusmetis, kai Kazlų Rūdoje nebeliko nuovados - yra komisariatas. Jūsų nuomone, ar pasiteisino tokia reorganizacija? Kokie jos privalumai ir trūkumai?
- Pirmiausia, pas mus padvigubėjo darbuotojų. Dabar jie gali dažniau ir operatyviau susitikti su Kazlų Rūdos apylinkių gyventojais, kuriems dėl savo bėdų nebereikia vykti į Marijampolę - buvusio rajono centrą. Dabar jau turime savo Kelių policiją, Migracijos tarnybą, tardytoją vietoje. Turime ir daugiau tarnybinių automobilių. Tai ir yra komisariato privalumai, lyginant jį su buvusia nuovada. Gaila, kad keturi UAZ-ai labai neekonomiški, vienas automobilis kaip paminklas stovi komisariato kieme, o ir kitus gautuosius tenka dažnai remontuoti, nes paprastai atiduodami ne patys geriausi, o tie, kurių kitiems nebereikia. Gavome ir naują "VW Jetta", tačiau išlieka kankinanti degalų problema.
- Jeigu trūksta degalų automobiliams, tai kokį procentą žmonių, kurie kreipiasi į jus pagalbos, pasiekiate?
- Aišku, turėtume reaguoti į kiekvieną pranešimą, tačiau negalime. Iš patirties sakau, kad labai dažnai be reikalo nuvykstame į šeimų konfliktus. Dažniausiai žmonos nori tik pagąsdinti įsikarščiavusius savo vyrus, o kai pasiūlome rašyti pareiškimą, atsisako. Neretai barniai, kol atvykstame, jau būna užgesinti pačių jėgomis, abi pusės susitaikiusios. Apmaudžiausia, kad nemažėjantis nusikalstamumas verčia mus dusti nuo įvykių, o grįžti prie senesnių nusikaltimų nėra kada. Nukentėję žmonės tuo labai piktinasi, kuria anekdotus apie neva miegančią policiją.
- Ar naujos pareigos kiek nors pakeitė jūsų asmeninį gyvenimą?
- Liko ta pati žmona, dirbanti Kazlų Rūdos ligoninėje, tie patys ir du vaikai - septynmetis sūnus bei trylikametė duktė. Na, pradėjau du kartus per dieną gerti kavą - dažnokai sėdint kabinete ir dirbant telefonu, jos užsinori. Ir dar: nors mūsų mieste nenusipirksi gero tabako, pradėjau rūkyti pypkę - statusas leidžia. Juokauju. Kažkaip kuklinuosi šio savo pomėgio, tačiau jeigu apie tai rašysite, parašykite, kad "užsikrėčiau" nuo kolegos, vadovaujančio panašiam "kūdikiui" - Kalvarijos policijos komisariatui.
- Gero jums dūmo. Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena Zubrickienė
