Vieną nelabai gražią dieną ponas Bakutis savo organizme pajuto šiokius tokius pokyčius. Nieko baisaus, aišku, bet... niekaip negalėjo nuryti maisto. T. y. kramtė normaliai, o štai praryti maistą sekėsi labai sunkiai. Nusprendė kreiptis į gydytojus ir atlikti tyrimus. Nuėjo į polikliniką, kuri buvo viename pastate kartu su ligonine, užsiregistravo. Eilėje buvo pirmas. Greta sėdėjusi moteriškaitė nuodugniai išklausinėjo jį apie problemą ir kaip tikra visų ligų specialistė patarė, be visų kitų tyrimų, pasidaryti dar ir širdies kardiogramą, motyvuodama tuo, jog tokie negalavimai galimi ir dėl širdelės darbo sutrikimų.
Atlikti tyrimai rodė, jog Bakutis sveikas kaip jautis, tad pasuko EKG kabineto link. Stebėdama iš EKG aparato išlendančios juostos rodmenis, laborantė vis labiau blyško. Tarusi: "Taip... Ir kaip tu, vyruti, dar esi gyvas?!" ji pašoko nuo kėdės ir išbėgo iš kabineto. Išgirdęs tokius žodžius, Bakutis išties pajuto, jog širdis sustojo ir nukrito kažkur žemyn. Po minutėlės laborantė grįžo lydima dviejų sanitarų. Šie, nekreipdami jokio dėmesio į Bakučio prašymus ką nors paaiškinti, mikliai paguldė vyrą ant ratų ir tekini nustūmė jį į Reanimacijos skyrių.
Reanimacijoje pasitikęs kardiologas konstatavo: "Stiprus miokardo infarktas". Nuo tokios žinios Bakutį kone koma ištiko. Tai girdėdamas budintis chirurgas nežinia kam stvėrėsi skalpelio, o terapeutas iškart įjungė elektros šoko aparatą. Kol jie tarėsi, ką daryti, reanimacijos durys atsidarė ir vėl įsiveržė kardiologas šaukdamas: "Dar viena su infarktu!" Šį kartą ant ratų gulėjo ta pati Bakučiui patarimą davusi moteriškė. Nors ir išbalusi, bet atrodė visiškai rami. Terapeutas elektros šoko aparate padidino srovę ir sustingo žvelgdamas tai į vieną, tai į kitą pacientą, matyt, mėgindamas susiorientuoti, kuris pirmas. Chirurgas dar labiau suspaudė rankoje skalpelį. Reanimacijoje kilo sąmyšis: medicinos seserys bėgiojo nuo vieno atvežtojo prie kito, gydytojai vis dalijo kažkokius nurodymus, o ponas Bakutis suprato, kad jaučiasi vis geriau. Kai durys vėl atsidarė ir įvežė dar vieną pacientą, o kardiologas šūktelėjo: "Na, kas čia šiandien darosi?!", Bakutis suprato, jog pats laikas bėgti - tokioj sumaišty niekas jo nespės sulaikyti. Kai terapeutas pamatė trečią miokardo ištiktą ligonį, elektrošoko kontaktus atsuko į save - matyt, pačiam buvo ne mažiau reikalinga intensyvi terapija. Chirurgas, supratęs, jog esant tokiam pacientų skaičiui skalpelis nebepadės, trenkė jį ant stalo ir apžvelgė patalpas apsiblaususiu žvilgsniu, tikriausiai akimis ieškodamas kirvio ar bent jau elektros pjūklo.
O tuo metu Bakutis stumtelėjo į šoną jo pulsą matavusią seselę, nušliuožė nuo ratų ir nėrė pro duris. Atsidūręs koridoriuje, pasuko EKG kabineto link, mat jame buvo likę jo viršutiniai rūbai. Įėjęs vidun išvydo dar siaubingesnį vaizdą: prie aparato ant kušetės gulėjo eilinis išbalęs pacientas, o laborantė, stebinti širdies darbą fiksuojančią juostą, atrodė taip, tarsi kardiogramą rašytų mirusiam pacientui.
Tuo pat metu į kabinetą įėjo subtilios išvaizdos vyriškis. Kabinete jausdamasis lyg šeimininkas, jis kreipėsi į laborantę:
- Klausyk, Stefute, vakar tam aparatui atlikinėjau techninę profilaktiką ir sumaišiau kažkokius kontaktus, bet kadangi su vyrais buvom ištuštinę porą buteliukų, tai taip ir liko tie kontaktai neatstatyti į vietą. Žinai, tu nubėk man šlakelį spirito pagirioms atnešti, o aš per tą laiką viską sutvarkysiu...
