Artėjant sutartam pasimatymo laikui, Urtė paskambino Daivai.
- Kodėl negrįžti?
- Užsukom į baisiai jaukų barą. Niekas nenori skirstytis.
- Kada parvažiuosi?
- Šįvakar. Būtinai. O tu?
- Eisiu į kopas.
- Viena?
- Ne. Su Eugenijumi.
- Su tuo muzikantu?
- Jis joks muzikantas. Kompiuterininkas iš Vilniaus.
- Ar tu juo pasitiki? Būk atsargi, Urte.
Draugės perspėjimas buvo tarsi rykštė per nugarą. Valaitytė sukando dantis ir papurtė galvą: ot ir eisiu! Kodėl kitos gali, o aš negaliu? Tačiau sėdėjo ant lovos nepajėgdama atsistoti. Tik praslinkus pusvalandžiui po sutarto laiko, nusprendė pasivaikščioti po miestelį: Eugenijus, be abejo, nebelauks. Bet prieplaukos aikštelėje ūmai pamatė ilgaplaukį vaikiną. Urtei pakirto kojas ir ji stovėjo vietoje bejėgiškai šypsodamasi.
- O aš visą miestelį apibėgau, tavęs ieškodamas.
- Nepyk. Atsiguliau ir užsnūdau. Pramiegojau. Gal neikim?
- Kodėl? Iki saulės laidos laisvai spėsim. Pamatysi, koks grožis!
- Žinau, - patempė lūpą Urtė, taip ir nesugalvojusi priežasties, dėl kurios galėtų atsisakyti viliojančios iškylos, tad koja už kojos nupėdino kopų linkui.
- O aš paėmiau vyno, - krestelėjo ant peties kabantį krepšį Eugenijus. - Pamatysi, koks kaifas: geri sau vyną ir žiūri toli už pušyno į jūron besileidžiančią saulę.
- Ar mes taip toli nueisim?
- Nueisim, jeigu šiek tiek paskubėsim.
Žingsniavo juodu palei pat Kuršių marias. Paskui ėmė kopti į viršų besisukinėjančiais rąstelių laiptais. Raudončerpis miestelis liko apačioje. Kai šiek tiek uždusę pasiekė asfaltuotą aikštelę su laikrodžiu, saulė dar buvo per slenkstį viršum pušyno.
- Ar tu viena gyveni? - pasidomėjo Eugenijus.
- Ne. Su drauge.
- Ar nenorėjo kartu eiti?
- Nenorėjo trukdyti. Prižadėjo kantriai laukti, - šyptelėjo vykusiai pamelavusi Urtė.
- Ar tu jai apie mane pasakojai?
- Truputį, - įtariai žvilgtelėjo į vaikiną Valaitytė.
Jie nusiavė batus ir galvotrūkčiais pasileido žemyn, į daubą. Iš tiesų buvo dieviškai smagu. Paskui, atgavę kvapą, bėgte aukštyn į kopą. Lėkė, kol Urtė pradėjo slysti ir pargriuvo. Apsivertė ant nugaros, atmetė į šonus rankas ir, sunkiai alsuodama, gulėjo. Pasigirdo smėlio cypimas virš galvos, ir Eugenijus atsisėdo šalia. Paskui lėtai pasilenkė ir pabučiavo į lūpas.
- Leisk nors kvapą atgauti, - gynėsi mergina.
- Tikra pagonių dievaitė, - kalbėjo vaikinas, iš arti apžiūrinėdamas Urtę. - Mėlynos akys kaip kukuliai, šviesūs plaukai ilgiausi, o koks smakras, kokios lūpos! - regis, jis vėl ketino ją bučiuoti.
Ūmai Valaitytė nutvėrė jį už sprando ir ūktelėjo:
- Opa! Pakelk! Greičiau!
Jau neskubėdami užkopė į Sklandytojų kopą. Tačiau Eugenijus nebenorėjo paleisti Urtės rankos.
- Prisipažink, kiek sudaužei širdžių? - spaudė jai ranką vaikinas.
- Ot ir nesakysiu! - suko į šalį akis Valaitytė.
- Tikriausiai pradėjai nuo trylikos metų...
- Nuo dvylikos! - prunkštelėjo neištvėrusi Urtė.
Ji visai pamiršo, kad reikėtų vengti šito ilgaplaukio vaikino. Jis toks mielas, toks dėmesingas...
Mynė per smėlį, kol jiems kelią pastojo užrašas "Pasienio zona".
- Būkime valstybinės sienos pažeidėjai, - narsiai pasiūlė Eugenijus.
- Gal nebeeikim, - suabejojo mergina. - Iš čia viskas kuo puikiausiai matyti.
Iš tikrųjų tiesiog akyse už dauboje glūdinčio pušyno raudonas saulės diskas smego į pilkšvuojančią jūros juostą. Eugenijus ištraukė iš krepšio butelį martinio, dvi taures ir netgi šiek tiek didesnę už nosinę baltą staltiesę. Stovėdami ir žiūrėdami į jūron nyrančią saulę, juodu skambtelėjo taurėmis.
- Už mūsų pažintį! - pakėlė taurę Eugenijus. - Kad ji nesibaigtų čia, Nidoje. Juk tu pakviesi mane į Kauną?
- O jeigu ne? - žybtelėjo mėlynomis akimis Urtė.
- Kodėl? - persuko smakrą, regis, smarkiai nustebęs vaikinas. - Ar tu ten ką nors turi?
Urtė Valaitytė išvengė tiesaus atsakymo. Ji apsimetė besigardžiuojanti itališko vyno skoniu. Be to, spoksojo į nykstančią saulę, nepajėgdama atitraukti akių nuo tolimo horizonto. Keli debesiūkščiai, slūgsantys vakarų pakraštyje, vis dar buvo tamsiai raudoni, kol pagaliau ir jie susiliejo su juodėjančiu dangumi.
Kopos buvo tuščios. Tik toli rytuose, prie saulės laikrodžio, šmėsčiojo keli siluetai. Urtė ir Eugenijus susėdo aplink staltiesėlę. Ėmė sparčiai temti, tik vien smėlis vis dar buvo šviesus. Porelė draugiškai šnekučiavosi. Baigiantis vynui, vaikinas nutvėrė Valaitytę už pakaušio, palenkė į priekį ir pradėjo bučiuoti. Mergina kelissyk krestelėjo galvą. Bet kai vyriškos rankos palietė krūtinę, ji atstūmė Eugenijų.
- Ko tu tokia baikšti? - nusistebėjo vaikinas. - Juk prisipažinai sudaužiusi galybę širdžių. O drebi nuo menkiausio prisilietimo.
- Per mažai praėjo laiko, - beveik pasiskundė Urtė.
Eugenijus, žinoma, nieko nesuprato. Jis atsilošė ir žvilgtelėjo merginai į veidą.
- Prieš dvi savaites toks iškrypėlis norėjo išprievartauti.
Regis, ta žinia smarkiai pribloškė Eugenijų. Užjaučiamai spūstelėjo petį Urtei.
- Pažįstamas?
- Nežinau. Tikriausiai ne. Jis buvo užsimaukšlinęs ant veido megztinio apykaklę.
- Bet tu apsigynei?
- Lipau laiptais iš centro į Žaliakalnį, - pradėjo nuosekliau pasakoti Urtė. - Jau buvo po dvylikos. Staiga už nugaros išgirdau žingsnius, kažkas sugriebė už peties. Nieko nespėjau įžiūrėti. Nusitempė į krūmus, suplėšė sijoną. Kai paleido burną, ėmiau šaukti. Laimė, mane išgirdo...
- Niekšas! Nevykėlis!
- Todėl dabar nuo kiekvieno prisilietimo pašiurpstu...
Juodu baigė gerti vyną. Eugenijus viską tvarkingai sudėjo į krepšį.
- Eime namo, - pasiūlė Urtė. - Vėjas pakilo, darosi vėsu.
Vaikinas, nieko nesakydamas, išsitiesė ant smėlio. Valaitytė atsistojo, patrypčiojo aplinkui.
- Gal žadi čia nakvoti? Aš einu. Manęs laukia draugė.
- Meluoji, Urte! - nusijuokė tariamasis Eugenijus. - Tavo draugė negrįžo iš Klaipėdos. Aš viską žinau.
Jis staiga nutvėrė merginą už kojų ir trūktelėjo. Kai ji kniūpsčia pargriuvo į smėlį, vikriai užsiropštė ant viršaus.
- Augi, nekvailiok! - stingdama iš baimės, bet negalėdama patikėti tuo, kas atsitiko, riktelėjo mergina. - Leisk! Iš kur žinai mano vardą?
Tą akimirką ėmė skambėti Urtės mobilusis telefonas. Tačiau ilgaplaukis neleido jai nė pajudėti.
- Aš toks pat Eugenijus, kaip ir tu Jonė, - sušvokštė vaikinas, kai nutilo telefonas. - Galas tau, Urte!
Ir ūmai Valaitytė pajuto ant kaklo ploną tvirtą virvutę.
- Jėzau! Leisk! - mergina pabandė išsprūsti, bet tariamasis Eugenijus buvo žymiai stipresnis už ją. Jis apžergė Urtę, užlaužė rankas ir vis stipriau traukė virvelę. - Pasigailėk! Ką aš tau padariau?! - gargaliavo Valaitytė.
- Man labai gaila, bet turiu tave nužudyti, Urte, - mykė vaikinas.
- Kodėl?
- Gausiu už tai krūvą pinigų. Toks mano darbas. Pirmąsyk nepavyko, bet dabar tau niekas nebepadės.
Mergina unkštė, duso, tampė kaklą, spardėsi, bandė nusimesti nuo savęs žudiką, bet viskas veltui. Virvutė vis giliau smego į kaklą. Gęstančioje Urtės sąmonėje šmėsčiojo Daiva, tėvai, kažkas iš vaikystės. Kūnas dar kelis kartus trūktelėjo, suspurdėjo ir nurimo. Žudikas valandėlę sugaišo prie merginos. Paskui griebė krepšį ir paknopstom puolė nuo kopos žemyn, į tamsą.
Užduotis buvo įvykdyta.
