Prieš savaitę JAV ambasada Vilniuje surengė išankstinę tris „Oskarus“ gavusios juostos „Avarija“ peržiūrą (premjera Lietuvoje – šiandien). Tai filmas apie bendravimą tarp skirtingų tautų, rasių ir tikėjimo žmonių, gyvenančių viename mieste, kurių likimai trumpam susikerta ir vėl išsiskiria kasdienybės keliuose. Bet ar tokį filmą gali suprasti lietuviai? Ar mums turi prasmę tolerancija, jeigu dauguma nesame susidūrę su rasine ar religine neapykanta?
Galbūt kažkam pasirodys netiesa, kad nesame su tuo susidūrę. Sakys, prisiminkime žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Prisiminkime? Kaip gali prisiminti tie, kurie niekada to nepatyrė? Tiesa, galima jausti gėdą ir kaltę už tavo tautos padarytus nusižengimus žmonijai, tačiau šis jausmas, nepagrįstas tiesiogine susidūrimo su Kitu (kitos tautybės, kitos rasės, kitos religijos, radikaliai kitų pažiūrų) žmogumi, yra paviršutiniškas. Krizės situacijoje jis gali dingti greičiau negu susimąstysime apie savo principus. Istorija sako, kad draugiškai sugyvename su romų, karaimų, totorių, žydų mažumomis, bet jų vis mažėja... O amžių amžiai praleisti daugiatautėje valstybėje su rusais ir lenkais? Kad ir ką sakytume, tiek lenkai, tiek rusai yra mums per daug artimi...
O kaip nūdienos lietuviai susiduria su kitomis rasėmis? Ką sako tėvai ir mokytojai vaikui, kuris nori žinoti, kodėl jo odos spalva skiriasi nuo knygos paveikslėliuose ar animaciniame filmuke bėgiojančių bendraamžių? Geografijos vadovėliuose rašoma, kad žmonės skirtingų bruožų įgijo plisdami po pasaulį. Jiems reikėjo prisitaikyti prie klimato sąlygų, todėl karštoje ir saulėtoje Afrikoje jų plaukų spalva juoda, o oda tamsi, tuo tarpu Europoje gyvena šviesiaplaukiai baltaodžiai. Toks Ch. Darwino adaptacijos teorija grįstas paaiškinimas atrodo moksliškas ir todėl įtikinamas.
Ir kas toliau? Jau keliolika metų kiekvieną vakarą galime žiūrėti amerikietiškus serialus. Ar tai būtų komedija, ar kriminalinis trileris, bent vienas veikėjų paprastai būna juodaodis. Dažniausiai ištikimas pagrindinio herojaus draugas ir sąžiningas pilietis. Tačiau kitais atvejais filmas būna apie tamsius Los Andželo ar Detroito skersgatvius ir „spalvotųjų“, t.y. meksikiečių, afroamerikiečių, kinų, gaujų karus. Skirtingi filmai kuria skirtingus stereotipus. Bet filmai lieka filmais. Mažai tikėtina, kad Holivudo produkcija turi įtakos mūsų santykiams su tikrais žmonėmis.
Kitaip nei Rukloje ar Pabradėje, Vilniaus, kaip šalies sostinės, gatvėse retai sutiksi kitos rasės žmonių. Tiesa, vasarą padaugėja japonų ir kinų turistų grupių, be to, krepšinio varžybose ar džiazo ir hiphopo koncertuose taip pat bent per atstumą galima pamatyti tikrą afroamerikietį. Tačiau lietuviams tai visų pirma yra popkultūros simbolis, tos amerikietiškos popkultūros, kuri reiškia, kad pagaliau esame Vakaruose. Gatve kartkartėmis pražingsniuojantis juodaodis nurodo, kad štai ir mes jau gyvename kaip amerikietiškame filme. Tik tiek.
Todėl nereikia sureikšminti apklausų duomenų, skelbiančių, kad esame netolerantiška visuomenė. Kaip rodo Pilietinės visuomenės instituto užsakymu praėjusių metų pabaigoje atliktas tyrimas, nepakantumas svetimų kultūrų žmonėms per penkiolika metų gerokai sustiprėjo: nenorinčių gyventi kaimynystėje su bet kuriais kitataučiais dalis išaugo nuo 9 iki 20 proc., su žydais – nuo 18 iki 31 proc., su musulmonais – nuo 31 iki 51 proc., su imigrantais (darbininkais užsieniečiais) – nuo 15 iki 34 proc., su čigonais – nuo 59 iki 70 proc. Nors priežastys tyrime surašytos nebuvo, nesunku nuspėti, ką galvoja lietuviai: kitataučiai, jei jie ne iš Vakarų, yra asocialūs, jie prekiauja narkotikais, vagia ir tingi dirbti, kitaip tariant, kelia pavojų tvarkingiems visuomenės nariams.
Vis dėlto natūraliai kyla klausimas, kodėl tuomet lietuvių nepakantumas didėja? Nei tradicinių Lietuvos tautinių mažumų – žydų ar romų – nei imigrantų iš musulmoniškų valstybių taip drastiškai per šiuos metus nepadaugėjo. Ir apskritai labai nedaug lietuvių iš tikrųjų gyvena šalia kitataučių. Šie procentai negali atspindėti patirties. Tik stereotipus, kuriuos stiprina žiniasklaida, ypač po rugsėjo 11-osios įsigalėjus terorizmo diskursui. Ir visiškai nesvarbu, kad kone visi Lietuvoje gyvenantys musulmonai nėra arabai...
Kita vertus, yra lietuvių dalis, kuri prasmingiau atsakytų į apklausoje pateikiamus klausimus. Tai naujoji emigrantų banga. Išvykę į Anglijos, Airijos ar Ispanijos miestus, neretai jie glaudžiasi po vienu stogu su tokiais pačiais laimės ieškotojais iš Malaizijos, Tuniso ar Pakistano. Tikrai nežinau, bet galiu spėti, kad tokioje multikultūrinėje aplinkoje gyvendami jie yra kur kas tolerantiškesni. Nes tolerancija jiems turi prasmę. Tolerancija emigrantams nėra tik abstrakti vertybė, o gimsta iš patirties, kasdieniame gyvenime nuolat susiduriant su kitokiais žmonėmis.
Nepalankioje padėtyje po išankstinio „Avarijos“ seanso atsidūrė prof. Egidijus Aleksandravičius, turėjęs auditorijai paaiškinti, kokią žinią šis filmas siunčia mūsų šaliai. O padėtis nepalanki todėl, kad jis nesiunčia jokios žinios. Filmas apie tai, kaip rasiniai ir kultūriniai stereotipai veikia ir apie tai, kaip jie neveikia, apie išankstinį nusistatymą ir apie patirtį, apie tai, kad žmogaus elgesys kartais priklauso, o kartais nepriklauso nuo to, kurios tautybės jis yra, apie provokacijas, tiesiog apie tai, kad neįmanoma visko apibendrinti, nes žmonės skirtingi. Skirtingi kaip individai. Amerikai, kurioje sugyventi turi keli šimtai milijonų žmonių, šis filmas tikrai labai svarbus. O Lietuvai?
Filmą pažiūrėti tikrai verta, kad suprastume, kad nėra nieko paprasto. Vis dėlto jokios žinios Lietuvai ir būti negali. Lietuvoje nėra rasinių skirtumų keliamų problemų. Nėra, ir artimiausiu metu nebus. Nors esame Europos Sąjungoje, netapsime taip greitai, kaip manome, kosmopolitine visuomene. Michaelo Jacksono daina „It don’t matter if you‘re black or white“ lietuviams dar neturi prasmės. Nesam mes nei atviri pasauliui, nei ksenofobai, nes nežinom. Kai sužinosim, kai patirsim, kai gyvensim drauge su kitokiais, tuomet ir suprasime, ar esame tolerantiški. Dabar tai tėra būrimas iš kavos tirščių.
