Atsivėrus geležinei sovietmečio uždangai, lietuviai it skėriai pabiro po pasaulį. Vieni jų garsina šalį, kiti po sunkių, įtemptų darbų į svečias šalis vyksta pailsėti, pasisemti jėgų naujiems sumanymams. Dar kiti svetur tikisi surasti darbą ir taip pramaitinti savo šeimas. Kaip bebūtų keista, nemaža dalis mūsų tėvynainių namus palieka nekilniais, tamsiais tikslais. Taigi ir šis pasakojimas apie poilsiautojus, nelegalius samdinius, netgi vagis, vykstančius į nuostabią Norvegijos valstybę.
Keltas Klaipėda - Stokholmas
Keltas Klaipėda - Stokholmas lengvai skrodžia Baltijos bangas. Nepastebimai tolsta uosto, po to ir Klaipėdos pakrantės kontūrai. Virš kelto vis dar sklando žuvėdros. Netrukus ir joms pabosta betikslė kelionė, galynėtis su vėjais. Keltas su įprastu savo kroviniu: keleiviais, krovininiais ir lengvaisiais automobiliais, lieka vienas bekraštėje vandens masėje. Ima temti. Ant denio darosi vėsoka, be to, ir neįdomu. Grįžtame į keleivių klasės salę. Turtingesni, daugiausia verslininkai, poilsiautojai, patogiai įsitaiso kajutėse. Žinoma, už prabangą, ramybę ir kaina didesnė. Bendroje, keleivių klasės salėje vykstantieji sėdi tylūs, susikaupę, paskendę savo mintyse. Tvyro kažkokia nenusakoma įtampa; visgi savo antspaudą palieka pasienio kontrolė, muitinės procedūra. Be to, nežinia kas laukia ir Švedijos pakrantėje. Mano kelionės bendrakeleiviai Stasys su Rimu įsmeigę žvilgsnius į palubėje įtaisytą televizorių, aš ruošiuosi spręsti kryžiažodį, matau, kad tuo čia užsiima dauguma. Artėja vakarienės metas. Iš visų kelto kampelių į nedidelę valgyklos salę būriais ir po vieną traukia keleiviai. Pirmąkart vykstantys sužavėti švedišku stalu; pasirinkimas išties didelis, valgyk ką nori ir kiek nori. Akys, žinia, visada nori daugiau. Čia pat, kiek atokiau, bufetas. Turtingesni perka brangų alų, kiti vyną, juo vaišina savo ir svetimas damas. Prasideda bičiuliavimasis, visi atsipalaiduoja. Jau nesunku suvokti, kokiu tikslu vienas ar kitas traukia į Skandinavijos šalis. Atviriau apie tai kalba vykstantys poilsiauti, į svečius, kiek atsargesni verslininkai. Dalis keleivių tylūs, nekalbūs, tačiau labai smalsūs, žingeidūs, jiems viskas įdomu. Keletas keleivių, mano nuostabai, vyksta netgi į kažkieno vestuves. Atminty įstrigo ir du keliauninkai iš Raseinių. Vienas pagyvenęs, gal keturiasdešimties metų, antrasis vos ne dvigubai jaunesnis, tačiau sprendžiant iš visko, ne sūnus. Jie taip pat vyksta į svečius pas seniai Švedijoje gyvenančius lietuvius. Vyresnysis dosniai alumi vaišina jaunuolį. Kai alus kiek apsvaigina, vyresnysis perkasi butelį degtinės. Tuo lieka sužavėti ir nustebinti aplinkiniai. Jaunėlis simboliškai išgeria taurelę ir atsisako kompanijos, vyresniajam belieka ieškoti gėrovų iš pašaliečių. Atsisakančių nebuvo; kas praleis progą kelionėje išlenkti brangios degtinės ? Laimė nusišypso ir man. Iš valgyklos į savo vietas keleiviai grįžta susibičiuliavę. Mezgasi kalbos, pažintys. Vakarop, raseiniškių vyresnysis, kaip reikiant padauginęs, pradeda triukšmauti, kabinėtis prie moterų. Jam nė motais, kad žmonės ilsisi. Triukšmadarį bando nuraminti viena pagyvenusi kaunietė, ne pirmą kartą vykstanti į Švediją. Deja, vietoje laukto nuraminimo, raseiniškis dar labiau įsiaudrina. Atmosfera keleivių salėje kaista. Jaunėlis persėda į kitą vietą. Keleivių salė prisipildo nešvankiais žodžiais, nepadoriais epitetais. Įkaušęs keleivis, nesulaukęs tinkamo atkirčio, visai nebekontroliuoja savo veiksmų. Naujokams, kiek žinau iš patirties, į tokius konfliktus kištis nedera. Niekam kelionės pradžioje nesinori nemalonumų. Visgi du tvarkdariai atsirado. Du augaloti, stambūs vyrukai nutarė gelbėti padėtį. Raseiniškis gerai papurtomas. To užteko, priemonė buvo veiksminga. Netrukus sugėdintas ir pažemintas triukšmadarys užknarkia. Sapnų karalystėje paskęsta ir likusieji. Artėja gili naktis. Bangose tarsi žaisliukas supasi keltas. Rytmetį, kaip kelionės pradžioje, visi tylūs. Po pusryčių dauguma pakyla į denį. Čia liekame nustebinti. Mūsų keltas skrodžia tarp didesnių ir mažesnių salų, salelių. Ir kaip ant jų neužplaukia tamsoje ? Tolumoje jau ryškėja pakrantė. Artėjame prie Švedijos, dar po kurio laiko tolumoje pradeda ryškėti ir Stokholmo kontūrai. Keltas artėja prie tikslo.
Stokholme
Neramiai paliekame keltą. Įprasta įtampa prieš artėjančią pasienio kontrolę. Visi susirūpinę, kai kurių veiduose išgąstis. Stojame į eilę. Kai kas pasieniečiams rodo kažkokius dokumentus, jie be problemų patenka anapus užtvaros - jie jau Stokholme. Priekyje manęs kaunietė, ne pirmą kartą vykstanti į Stokholmą. Mano nuostabai pareigūnai ją ilgai kamantinėja, dar ir dar kartą varto pasą. Pagaliau ji priversta atsitraukti, grįžti atgal. Man darosi neramu. Būkštavau be pagrindo. Jokių įtarimų nesukėliau. Vėliau prie laimingųjų tarpo prisijungė ir minėta kaunietė. Iš viso kelto atgal į Lietuvą priversta gryžti tik viena mergina. Mano kelionės draugai Stasys ir Rimas kontrolę praėjo prie automobilio. Problemų neturėjo ir jie. Prieplaukos aikštėje trumpai aptariame kelionės planą. Aš Oslą, Norvegijos sostinę nusprendžiu pasiekti automobiliu, o gal ir traukiniu, viskas priklausys nuo bilietų kainos. Bagažą palieku automobilyje; viliuosi, kad Osle susitiksime. Su savimi imu tik nedidelę, nesunkią rankinę ir pėsčias patraukiu į Stokholmo centrą, kur, kaip pavyko sužinoti, yra autobusų ir traukinių terminalai. Neskubėdamas, kartu apžiūrinėdamas Stokholmą, traukiu centro link. Taigi kelias neprailgo. Centre ilgai dairausi terminalų. Sąmoningai neklausinėju švedų. Tikiuosi surasti savo jėgomis. Visgi miestas didelis, taigi ir autobusų terminalas turėtų būti didelis, su gausybe kursuojančių į visas puses autobusų - samprotauju. Pagaliau kur dėtis miesto centre geležinkelio bėgiams. Deja, mano nuojauta buvo klaidinga. Tik stebėtis liko, kai aptikau į miesto infrastruktūrą įspraustus terminalus; jie paslėpti, priderinti prie viso miesto ansamblio. Autobusų terminale laukia ir pirmoji staigmena. Sutinku porelę iš Lietuvos. Kartu plaukėme vienu keltu. Jie ramiai, neatkreipdami į save dėmesio sėdėjo salės gale. Su niekuo nebendravo, nekalbėjo netgi tarpusavyje. Vyriškis pagyvenęs, nesimpatiškas, didelis, apskritas jo veidas išbertas spuogais. Moteris žymiai jaunesnė, simpatiška, kukliai, tačiau skoningai apsirengusi, tik kažkodėl liūdna, nusiminusi, tarsi vyktų į vergiją. Apsirikau nedaug. Pora, kaip sužinojau, vyksta dirbti pas švedų fermerį. Nebe pirmą kartą. Ir čia, terminale, į akis krito šalti, netgi įtempti vyriškio ir moters santykiai. Moteris aiškiai kažkuo nepatenkinta. Vyriškis piktas, grubus, nelinkęs bendrauti. Moteris priešingai, išvydusi mane netgi kiek nušvinta, jos veidas pragiedrėja, jai norisi bendrauti, išsikalbėti. Netrukus vyriškis eina pirkti bilietų. Mes liekame dviese. Kai moteris, prisitačiusi Danute iš Šiaulių, sužino, kad vykstu į Norvegiją, dar labiau nušvinta, visa pagyvėja. Netikėtai, mano nuostabai, siūlosi vykti kartu. Jos žvilgsnis atviras, amldaujantis - net gaila. Iš nuostabos netenku amo. Kai atsipeikėju, grįžta vyriškis su bilietais. Įtariai ir rūsčiai nužvelgęs mus, grubiai stveria savo bendrakeleivę už parankės ir nusiveda gilyn į terminalą. Moteris nutoldama atsigręžia. Į mane nukreiptos liūdnos, skausmingos akys. Ji vis dar laukia mano atsakymo. Deja, aš niekuo negaliu padėti, pats vykstu į svetimą, nepažįstamą kraštą, į nežinią, kaip ir daugelis, tikėdamasis gauti darbo. Dieną slampinėju po miestą. Pirmąkart atvykusiam viskas įdomu. Pavakary pajutau nuovargį, alkį. Geležinkelio terminale perku kavą, bandelę. Sumoku 40 kronų (apie 13 litų). Brangoka. Alkio, žinoma, neįveikiau. Priešingai, užėjo, dar didesnis noras sočiai pavalgyti. Čia, geležinkelio terminale, manęs laukia dar viena staigmena. Išvydau tai, ko tikrai nesitikėjau, bent Švedijoje, turtingoje, klestinčioje šalyje. Kai šalia kitų keleivių įsitaisau poilsiui, išvydau visą virtinę švediškų valkatų. Tai buvo kažkas neįprasta, nesuprantama, sunkiai paaiškinama. Tik švedų valkatos labai skiriasi nuo lietuviškų, jie visi tvarkingai apsirengę, pasitempę. Čia jų pastebėjau dviejų rūšių: vieni jų šmirinėja po šiukšliadėžes, renka butelius, metalines skardines, keleivių nebaigtą maistą nuo stalų krauna į savo maišelius. Kita valkatų rūšis - pinigų prašeivos. Tai daugiausia neįgalieji. Jie įkyriai, netgi įžūliai vaikšto tarp sėdinčių keleivių, sustoja, ištiesia ranką ir laukia. Nenueina tol, kol į jų rankas neįspraudžiama krona. Vieni duoda, kiti ryžtingai purto galvas. Aš nenoriu nei vieno, nei kito, todėl, kai elgeta artėja prie manęs, pakylu ir persėdu į kitą vietą. Galų gale tai pabodo. Valkatos, prašeivos, taip ir slenka pakeisdami vienas kitą ir galo tam nematyti. To neteko matyti Vilniaus, Kauno, netgi Maskvos stotyje. Grįžtu į autobusų terminalą, čia, mano nuostabai, elgetų neaptinku. Kodėl ? to negaliu paaiškinti. Oslą apsisprendžiu pasiekti naktiniu autobusu. Tokį sprendimą diktuoja kaina. Autobuso bilietas iki Oslo kainuoja 330 kronų, o traukiniu - 550. Skirtumas akivaizdus. Vėlai vakare autobusas palieka Stokholmą. Reikės važiuoti visą naktį. Naktinį reisą renkuosi sąmoningai. Taip išspręsiu dar vieną didelę problemą - tik atvykus į svetimą miestą nereikės rūpintis nakvyne, taigi ir išlaidauti. Keleivių beveik pilnas autobusas, tačiau kuo arčiau Norvegijos sienos, tuo jų mažėja. Bandau užmigti. Nesėkmingai. Kelionė į svetimą kraštą, nežinią neduoda ramybės. Laikrodžio rodyklė seniai prašoko vidurnaktį. Autobusas artėja prie Norvegijos sienos. Lieka vos keletas keleivių. Paskutiniame Švedijos miestelyje ir jie palieka autobusą. Lieku vienas. Netikėtai prieina vairuotojas ir kažką aiškina. Ne iškart suprantu. Pagaliau suvokiu, kad privalau persėsti į kitą, šalia stovintį autobusą. Ten be manęs dar trys keleiviai. Tai drąsos neprideda. Likusią kelio atkarpą jaudinuosi, nerimauju, akylai stebiu bėgantį kelią. Jis ryškiai apšviestas netgi užmiesčiuose. Štai ir Norvegijos siena. Mintyse ruošiuosi susitikimui su pasieniečiais muitininkais. Priekyje virš greitkelio matau degančius šviesaforus. Vieni dega raudonai, kiti žaliai. Mūsų autobusas net nemažindamas greičio pralekia pro žaliąjį. Įtampa atslūgsta. Autobusas toliau rieda gerai apšviestu greitkeliu.
Osle
Oslas pasitinka dar tamsoje. Miestą gaubia rytmečio ramybė. Gatvės tuščios, jomis lėtai zuja taksi, kiti tarnybiniai automobiliai. Kažkodėl negeras jausmas nusmelkia išvydus policijos ekipažą. Autobusas lėtai įrieda į autobusų terminalą. Jis niekuo nesiskiria nuo švediško. Neskubėdamas išlipu. Ir čia prie manęs prieina pora, vyriškis ir jauna moteris. Abu sutartinai rodo kažkokius pažymėjimus. Jie man nieko nesako. Pagaliau prašo sekti iš paskos. Sodina į automobilį. Veža netoli. Kai lipu iš automobilio, virš pastato, prie kurio sustojame, matau stambiomis raidėmis užrašytą žodį "Toll" (muitinė). Netrukus prasideda tikrinimo procedūra. Tikrina labai kruopščiai, atidžiai. Ilgai varto kiekvieną daiktą, stebi, siūles čiupinėja pirštais. Aš jaudinuosi, nerimauju. Tai sukelia nereikalingą įtarumą. Čia suvokiu - jie ieško narkotikų. Tokį nedėkingą įspūdį padariau norvegų muitininkams. Aš jiems kaip potencialus narkotikų kurjeris. Nieko neradę, imasi tikrinti uoliau. Vyriškis muitininkas vedasi į kitą patalpą. Turiu nusirengti visai nuogai. Ir tai rezultato nedavė. Turėjau suprasti norvegus. Kiek žinau, į Norvegiją iš viso pasaulio plūsta narkotikų kurjeriai. Kuo turtingesnė šalis, tuo didesnis į ją nukreiptas narkotikų biznierių dėmesys. Taigi norvegai turi pagrindo įtarti kiekvieną neaiškiais tikslais į šalį atvykusį keliauninką. Be to, mes, lietuviai, turime susitaikyti su mintimi, kad norvegai nepatikliai sutinka kiekvieną mūsų kraštietį. Ir tuo esame patys kalti. Pastaraisiais metais Skandinavijos šalyse įvykdoma vis daugiau nusikaltimų, be to, norvegai, žinodami mūsų gyvenimo lygį, suvokia, kad mes vykstame anaiptol ne poilsiauti, ne pažinti jų krašto, o kitais tikslais. Tik pabuvojus Norvegijoje, įmanoma patirti, kuo ji ypatinga, turtinga, paslaptinga ir patraukli. Tai nuostabi, įdomi šalis su turtinga praeitimi ir istorija, ramiais, santūriais, nuoširdžiais ir patikliais žmonėmis, ypatingu gamtos grožiu. Pagaliau tai paslaptinga vikingų šalis, su kuria, deja, turiu susipažinti prabėgomis, paviršutiniškai, nes mano tikslas - darbo paieškos.
Arbeidstillatelse. Darbų paieška
Stasys ir Rimas Oslą pasiekė be didesnių nuotykių, problemų. Stebėtinai lengvai kirto Norvegijos - Švedijos sieną, išvengė muitinės procedūrų. Tik susitikę, iškart ėmėmės ieškoti darbo. Pirmą dieną, varstydami firmų duris, susidūrėme su keistu, ilgu norvegišku žodžiu "arbeidstillatelse" (leidimas įsidarbinti). Tuo žodžiu pirmiausia mus pasitinka norvegų darbdaviai. Mes, visi trys, Norvegijoje naujokai, pirmą kartą. Apie darbo rinką turėjome gan šykščią informaciją. Žinojome, kad norvegai nelabai nori turėti reikalų su nelegalais. Kiek kitokia padėtis žemės ūkyje, ypač sezono metu. Ūkininkai, kaip pavyko sužinoti, gauna kažkokias kvotas ir gali sudaryti sutartis su užsieniečiais. Tris dienas daužomės po Oslą. Be kuklumo tiesiog braunamės vos ne į kiekvieną statybos firmą. Norvegai mus sutinka draugiškai, atidžiai išklauso mūsų pageidavimus, po to apipila klausimais. Klausinėja daug ko, tik mažiausiai apie darbą, mūsų kvalifikaciją. Ilgai tenka aiškinti, kad esame iš Lietuvos, ji šalia Lenkijos, sostinė Vilnius, o ne Ryga. Keista, tačiau dauguma norvegų mus tapatina su rusais. Dar nepatogiau pasijutome, keliose firmose išgirdę komplimentų lenkų statybininkams. Sužinome, kad Norvegijoje vertinami jų apdailininkai. Lenkai čia įleidę šaknis, valdo namų dažymo rinką. Osle patys buvome patekę į jų statybos firmas.
Po savaitės su Stasiu paliekame malonios, geraširdės norvegės namus. Darbų spėjome nudirbti nemažai. Išlydėdama mus, našlė prikrauna maišelį maisto produktų, tačiau griežtai atsisakome siūlomų kronų.
Išbadėję tautiečiai
Maždaug už dvidešimties kilometrų mūsų laukia nelauktas susitikimas su tautiečiais. Vienoje miško aikštelėje netikėtai išvydome automobilį su lietuviškais numeriais. Sustojame, o netrukus tenka pasigailėti. Kai apžiūrime vienišą automobilį, iš miško staiga vienas po kito iššoka stambūs augaloti vaikinai. Trauktis nebuvo kur. - Lašinių turite ? - pirmiausiai išgirdome. - Turime ir lašinių, ir dar kai ko, užteks visiems, - stengiuosi kalbėti ramiai, taikingai, neišduodamas išgąsčio. Atkreipiu dėmesį, kad mūsų tautiečiai atrodo nuvargę, alkani, nusiteikę visai nedraugiškai. Netrukus iš miško išlenda dvi džinsuotos, susivėlusios merginos, jų veidai taip pat alkani, pikti, o žvilgsniai nieko gero nežada. Galvoje žaibiškai šmėkšteli mintis apie be pėdsakų dingstančius lietuvius. Išbadėję tautiečiai godžiai kerta mūsų maistą. Merginos vis rausiasi bagažinėje. Mes priversti tik nebyliai stebėti, paklusti likimui. - Na ir turtingi gi jie, - rausdamasi po mūsų bagažą, ištarė viena iš merginų, - gal ir kronų turite ? Po šių žodžių net kojas pakerta. - Čia tik svajoti galime apie kronas, - skubu atsakyti, - norvegai jų lengvai iš rankų neleidžia. - Taip, - sutinka mergina, - mes irgi tuo spėjome įsitikinti. Besirausdamos po bagažą, merginos aptinka giliai paslėptą degtinės butelį. Vaikinai skuba jį atkimšti. Gal tai mūsų išsigelbėjimas ? Išbadėję lietuvaičiai vis kerta mūsų maistą, prisigeria. Laimei, mūsų gerti neverčia. Svarstau, kaip pasprukti. Su Stasiu vis persimetame nebyliais žvilgsniais. Tai netruko pastebėti akylos merginos. Viena jų kažką tyliai šnabžda į ausį vaikinui. Netrukus mūsų automobilio rakteliai atsiduria jų rankose. Pradedu mąstyti apie blogiausia. Įsivaizduoju, kaip mus pradeda kratyti, atima sunkiai uždirbtas kronas, po to miške pririša prie medžio ir nuvažiuoja mūsų automobiliu. Tačiau gali sugalvoti kur kas žiauriau. Nusilpę tautiečiai greitai apsvaigsta, tačiau vieno butelio per mažai. Automobilyje turime dar vieną, jo neaptiko. Gal pasiūlyti ? - Gal dar turite degtinės ? - mano džiaugsmui paklausė viena iš merginų. - Turime, ji salono įrankinėje, - skubu atsakyti. Antras butelis vaikinus pribaigė. Jie netrukus užmiega ant pievelės. Merginos budresnės, bando švelninti padėtį, prašo suprasti juos, teisinasi. Dabar sužinome. Dabar sužinome, kad visi jie iš Šiaulių, į Norvegiją vyko keltu iš Talino, mėnesį klajojo po Švediją, o dabar nesėkmingai ieško darbo šioje šalyje. Pasibaigė visi resursai, galop ir kuras. Mus, anot merginų, pats dievas čia atsiuntė. Sunku net prognozuoti, kad mums leis keliauti toliau. Padėtis sudėtinga. Turiu išnaudoti lietuvaičių miegą, artėjančią naktį. Aptarti plano su Stasiu neturiu jokių galimybių, netgi atlikti gamtinių reikalų priversti eiti atskirai. Merginos miegoti neskuba. Vis pasakoja savo kelionės nuotykius. Man jie nė motais, visai neįdomūs, žvelgiu į tamsėjantį dangų, kuriu planą. Progai pasitaikius, išeinu į naktinį plentą. Jis skendi tamsoje. Sparčiai patraukiu atgal, norvegės našlės valdų kryptimi. Brėkštant suprakaitavęs, nusikamavęs pasiekiu našlės ūkį. Kieme mane draugiškai pasitinka aviganis. Moteris, pakelta iš miego, nustemba. Tą pačią minutę mobiliuoju telefonu kalbasi su policija. Nepraėjus nė valandai, dar neišaušus, į vienkiemį įrieda du policijos ekipažai, dar po pusvalandžio mieguistiems tautiečiams dedami antrankiai. Čia, miško aikštelėje sužinome, kad kompanija jau buvo paieškoma už įvykdytus nusikaltimus. Mes, savo ruožtu, pareiškimą rašyti atsisakome, norvegų pareigūnai neprieštarauja. Atsisveikindami mums dėkoja už paramą.
Poilsiautojai iš Lietuvos
Klajodami po šią nuostabią, mažai pažįstamą šalį, įsitikiname, kad ji pritraukia turistus iš viso pasaulio. Pakelėse, prie fiordų, kalnų ir miškų masyvų prieigose daugybė kukliai, tačiau skoningai įrengtų kempingų. Juose pilna automobilių iš įvairių šalių. Deja, lietuviškais numeriais matyti neteko. Nejaugi Norvegija nepatraukli lietuviams, kaip turizmo šalis, argi visi važiuoja ieškoti darbo ar tamsiais tikslais ? Tokią abejonę teko išsklaidyti netoli Tingvoblio, prie vieno tilto, jungiančio du Alvundo fiordo krantus. Matome džipą su lietuviškais numeriais. Nesenos, karčios patirties pamokyti, šįkart neskubame sustoti. Kertame ilgą, lanko formos tiltą. Automobilį paliekame kitame krante, degalinėje, ir pėsčiomis traukiame atgal. Tiltas ilgesnis, nei atrodė važiuojant automobiliu, virš vandens iškilęs apie 20- 30 metrų. Prie atramų daug žvejų. Keista, nė vienas nežūklauja, jų žūklės reikmenys suguldyti ant bituminio grindinio. Netoli kito kranto Stasys netikėtai taria: - Berods krepšininkai iš Lietuvos. Ir tikrai. Priekyje, atsirėmę į turėklus, stovi garsūs Lietuvos krepšininkai. Žūklės reikmenys taip pat guli šalia. Čia pat ir alaus dėžė. Lietuviškai pasisveikiname. Krepšininkai atsisuka, tačiau neatrodo nustebę. Stasys nubėga atsinešti spiningo, fotoaparato, tačiau jo neprireikė. Krepšininkai griežtai uždraudė net prisiartinti su fotoaparatu. - Verčiau vaišinkitės alumi, - išgirdome, kaip kompensaciją už draudimą fotografuoti. Puolame prie alaus. Pasiilgome jo, čia, Norvegijoje, jis mums neįperkamas. Butelis alaus kainuoja 20-25 kronas, apie 8-10 litų. Vakarop, saulei leidžiantis, prasideda žūklė. Vieną po kito ant tilto traukiame dideles lašišas, kartais atrodo, kad net valas neatlaikys. Kiekvienas spiningo užmetimas sėkmingas. Tokios žūklės neteko patirti gyvenime. Netrukus turime didelę krūvą šviežių lašišų, kai kurios dar ilgai žiopčioja ir šokinėja. Atrodo, ten apačioje, po tiltu, lašišos knibždėte knibžda. Saulė tiesiog akyse skęsta horizonte fiordo vandenyse. Krepšininkai visą savo laimikį atiduoda mums. Net nežinodami kur panaudosime, tempiame jį prie automobilio. Gryžę krepšininkų nerandame, o ant grindinio dar daug lašišų, dėžėje nebaigtas gerti alus. Tai buvo paskutiniai turistai iš Lietuvos, sutikti Norvegijos žemėje.
Dviračiu per tunelius
Pradeda persekioti nesėkmės: sudaužau vienintelį fotoaparatą, sugenda automobilis. Sunkiai nusikasame į vieną smulkų ūkį. Norvegas užsiima pienininkyste. Samdinių reikėtų, darbų ūkyje daug, tačiau šiuo metu neturi iš ko mokėti. Sutinka vieną priimti už nakvynę, maistą ir 100 kronų arbatpinigių per dieną. Prisipažįstame, kad kurį laiką už šį kuklų atlygį dirbsime dviese. Tikimės darbo surasti kitur. Vėl studijuoju žemėlapį: iki Trondheimo 150 kilometrų, už 90 - Molde, o už 70 - Kristiansundas. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro pamiškėje renkame akmenis. Norvegas išarė gabalą šlaito ganyklai. Laukas nusėtas akmenimis.per dieną surenkame 4 dideles priekabas. Po kelių dienų nuo akmenų mėtymo pakerta raumenis, pradeda mausti visą kūną. Maistas silpnas: vis balta duona, braškių uogienė, pienas, retsykiais po dvi pieniškas dešreles. Tik prisiminti galima įžūlių tėvynainių sudorotus lašinius. Po savaitės norvego dviračiu ruošiuosi keliauti į Kristiansundą. Išvykstu vidurnaktį, dar tamsoje, kol nedidelis eismas, tikiuosi įveikti vieną iš dviejų tunelių. Pirmąjį tunelį pasiekiu po valandos. Iš plento įriedu į silpnai apšviestą siauroką tunelį. Jokio kelkraščio. Minu visu greičiu, turiu jį įveikti, kol nėra eismo. Įveikęs pusiaukelę girdžiu, kaip į tunelį įvažiuoja kažkokia automašina. Žaibo greitumu artėja duslus garsas, atrodo, kad iš paskos važiuoja tankų kolona.sustoju, nušoku nuo dviračio ir prisispaudžiu prie akmeninės sienos. Pro mane, sukeldamas milžinišką vėjo gūsį, riaumodamas pralekia krovininis automobilis. Vos ne vos išsilaikau ant kojų. Tunelio būta apie vieno kilometro. Norvegijoje jis priskiriamas prie pačių trumpiausių. Už 40 kilometrų, netoli Kristiansundo - 5,1 kilometro ilgio tunelis. Ilgiausi tuneliai siekia 25 kilometrų ilgį, tokių šalyje yra du. Dar bent dešimt tunelių po 7-12 kilometrų. Įdienojus priartėju prie tunelio. Informacinis ženklas skelbia, kad važiavimas mokamas. Važiuojant lengvuoju automobiliu, reikėtų mokėti 150 kronų, autobusu - 300 kronų, dar po 40 kronų kiekvienam keleiviui. Apie dviratį, pėsčiuosius informacijos nėra. Vadinasi, veltui. Priekyje kontrolės postas, šlagbaumai. Pro juos važiuoti nedrįstu. Dviratį atokiau persivarau pro žalią veją. Nelieku nepastebėtas. Girdžiu moteriškus balsus. Neatsisukdamas minu toliau. Įriedu į tunelį. Jis daug platesnis, su kelkraščiu. It motoriniu dviračiu smagiai riedu nuokalne, taip pusę kelio, po to turiu užgulti pedalus. Kristiansundas - miestas ant trijų salų. Jas tarpusavyje jungia modernūs tiltai. Darbai ? Jų nepavyko rasti. Čia, atokiau nuo centro, norvegai darbdaviai mano pasirodymu buvo tiesiog nustebinti. Pavakary grįžtu atgal. Anapus ilgojo tunelio manęs laukia policija. Tikrina dokumentus, mandagiai, ramiu tonu aiškina, kad tuneliu dviračiais važiuoti draudžiama. Drąsiai aiškinu, kad nėra draudžiamųjų ženklų. Jie nustemba. Tai mane gelbsti. Užsirašę mano paso duomenis, leidžia tęsti kelionę.
Po savaitės manęs laukė kur kas ilgesnė kelionė į Moldę. Tik po mėnesio, norvegui padedant, sutvarkę automobilį, patraukiame Trondheimo link. Rusai
Trondheimas - trečias pagal dydį miestas Norvegijoje. Ir šis pramoninis miestas mūsų nelaukia. Iš inercijos, daugiau nieko nesitikėdami, važiuojame šiaurės kryptimi. Abu pradedame galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Jau baigiasi trijų mėnesių buvimo šioje šalyje laikotarpis. Bet koks susitikimas su policija po savaitės grės nemalonumais. Be to, nerimaujame ir dėl uždirbtų kronų. Jų nemažai. Turime rūpesčių jas saugant, slepiant. Miškingomis vietovėmis nuvažiavus šimtą kilometrų, vėl sugenda automobilis. Iki artimiausio Steinkjero miesto apie 30 kilometrų. Arčiau nėra net sodybų. Tik retsykiais pravažiuoja automobiliai. Sustoję norvegai nieko negali padėti, siūlosi iškviesti techninę pagalbą. Atsisakome, žinome kiek tai kainuotų. Pigiau automobilį palikti, o gryžus Lietuvoje pirkti kitą. Naktį praleidžiame miške prie laužo. Kitos dienos pavakary pro mus netikėtai pralekia krovininis automobilis rusiškais numeriais. Nespėjame pakelti rankų, tačiau mūsų nuostabai, krovininė sustoja. Iš jos išlipa pagyvenęs vairuotojas nuvargusiu veidu. Įkandin jo išlipa jaunesnis, mieguistas. Trumpas susipažinimas su Aleksandru ir Vasilijumi. Vairuotojai nedvejodami sutinka mūsų automobilį nutempti iki artimiausios degalinės. Norvegijoje tai griežtai draudžiama. Rusai rizikuoja. Už dvidešimties kilometrų Statoil degalinės aikštelėje automobilį paliekame. Rusai važiuoja šiaurės kryptimi, jie gali paimti vieną iš mūsų. Stasys nusprendžia grįžti į Lietuvą. Rusai vairuotojai Stasį įsodina į pakeleivingą automoblilį, riedantį Trondheimo kryptimi. Aš ryžtuosi keliauti į nepažįstamą šiaurės Norvegiją. Beveik visą kelią kalba Aleksandras, jo kompanionas, antrasis vairuotojas Vasilijus, tylus, nekalbus. - Kiekvieną posūkį šiuose kraštuose pažįstu, - giriasi Aleksandras, - daugiau nei dešimt metų važinėju šiais keliais, tik iki žiemos. Žiemą jie sunkiai pravažiuojami. Ji ne už kalnų. - Sunkus, pavojingas darbas, - nustembu, - o kaip šeima, žmona ? - Kokia ten šeima. Moteriai tik pinigai reikalingi. Mano moteriškei jų netrūko, o man išvykus, išlaidavo su kitais... tokia mūsų, vairuotojų lemtis. Steinkjere sustojame poilsiui. Aš skubu apsipirkti. "Rimi" prekybos centre pirkėjų nedaug. Matau, kaip įdėmiai mane nužiūri pardavėjos-kasininkės. Tikriausiai gerai pažįsta svetimšalius. - Ar pirkai? - netikėtai paklausė Aleksandras, išvydęs mano prekes. - O ką, - nustembu, - argi įmanoma kitaip ? - Tu, brolau, neįsižeisk, bet aš pirmą kartą sutikau lietuvį, kuris mokėtų už pirkinius, ieškotų darbo. Jau seniai turiu reikalų su tavo žiemiečiais. Tik daug jaunesniais, įžūliais, agresyviais. Vis paimdavau pavežti. Kaip manai, kokios buvo jų kalbos ? Aleksandras geromis akimis pasižiūri į mano pusę. - Taigi visos jų kalbos taip ir sukdavosi apie vagystes, apiplėšimus, būdavo - grįžta su pirkiniais ir giriasi, juokiasi iš norvegų naivumo, patiklumo, demonstruoja vogtas prekes. Apvogti norvegą vieni niekai. Dabar jie jau pasimokė, tapo atsargesni, visai neseniai prekybos centruose pradėjo įrenginėti stebėjimo kameras, samdo apsaugą, tačiau daug kur, ypač čia, šiaurėje, to dar nėra. Per toli taviškiams iki šių kraštų, toliau Trondheimo nesu aptikęs, taigi tu vos ne pionierius šiuose kraštuose... - Kodėl aš pradėjau vengti lietuvaičių ? Žinoma, ne dėl vagiliavimo. Mano žemiečiai irgi vagia. Štai ir Vasilijus retsykiais ką nors nugvelbia. Vieną kartą turėjome reikalų prie Trondheimo su taviškiais. Prisiplakė prie mūsų trys. Visai jaunučiai, ką tik nuo mamos atitrūkę. Matau - tikri vagišiai. Ir pradeda pasakoti apie savo Lietuvą: kaip pas jus blogai, kaip skurstate, darbų nėra, pinigų nėra, valdžia bloga, nieko neveikia, tik lobsta, trumpiau tariant, viskas tik blogai ... Vasilijus klauso, tyli, žinoma, jis mažai pažįsta Pabaltijį. Aš matau, kad tai netiesa, šmeižia, meluoja. Taigi, as ir klausiu: - Kas jūs tokie, kokio išsilavinimo, kokios specialybės, ką sugebate dirbti, pagaliau kokiu tikslu čia bastotės ? Aleksandras užsirūko, matau, jaudinasi. - Taigi, klausyk toliau, - matau, kad mano klausimas nepatiko, neturi ką atsakyti, o aš kuo ramiausiai sakau, kad esu vairuotojas, iš to pragyvenu, kažkada net technikumą baigiau. Vasilijus profkę baigė, automechanikas. Nedaug kuo galime nustebinti, o jūs ? Taviškiai neturi ką pridėti, pašoka, ima nervintis, keiktis. Taigi aš jiems ramiausiai patariu važiuoti pas savo mamas, mokytis, įgyti specialybę, išmokti elgtis svetimoje šalyje... Aleksandras žiūri į kelio vingį, laukia mano reakcijos. - Sakyk, - bandau kalbą nukreipti kita linkme, - kuo tavo tėvynainiai užsiima Norvegijoje, kaip su darbais ? - Negudrauk, - pabara mane Aleksandras, - matau iš visko, kad tau gėda dėl saviškių... - Tikrai gėda, - atsakau trumpai.
Už poliarinio rato
Savaitę truko ši įspūdinga, nepamirštama kelionė. Kelias vingiavo tarp fiordų, stačių, pavojingų tarpeklių, įveikėme dešimtis tiltų, tunelių, netgi kėlėmės keltais. Jau kelionės pradžioje atkreipiau dėmesį, kad Aleksandras neišleidžia vairo pavojinguose sudėtinguose kelio ruožuose. Vieną kartą netgi prasitarė, kad krovinys brangus, vertingas. Prie Rusijos sienos juos pasitinka apsauga. Šiaurė - kažkas nepaprasto, sunkiai perteikiamo. Jau gruodžio pradžioje dienos šviesą negailestingai išstumia poliarinė naktis. Dar po dviejų savaičių saulė tik kyšteli iš horizonto ir vėl panyra. Hemmerfeste, kur rusams padedant, apsigyvenau, elektros šviesa negęsta visą parą. Gatvės, netgi įlanka ir pamiškės gerai apšviestos. Istoriniai šaltiniai skelbia, kad šio miesto gatvės elektra buvo apšviestos dar 1896 metais. Nuo tada savo pozicijas žmonėms pradėjo užleisti baltosios meškos. Kad ilgai čia jos šeimininkavo, byloja ir Hemmerfesto miesto herbas - jame kaip tik ir pavaizduota baltoji meška. Šiaurėje pasijutau tarsi Rusijos kolonijoje. Čia jų gali sutikti vos ne kasdien. Nemažai nuolat gyvena ir dirba. Kas savaitę į miestą atvažiuoja bent vienas turistų autobusas iš Murmansko. Turizmas rusus mažai domina. Važiuoja jie čia ekonominiais tikslais. Įvairiais būdais stengiasi į Norvegiją įvežti kontrabandinės degtinės, cigarečių. Tik norvegai degtinę perka labai nenoriai. Rusai butelį parduoda už 150 kronų, o parduotuvėse ji nuo 250 kronų. Atsivežtą degtinę rusai dažnai patys ir išgeria, vaišina ir pašaliečius. Rusų turistų grupėse dominuoja moterys. Sužinojau, kad dauguma jų užsiima prostitucija. Norvegai vyrai už vakarą pakloja tūkstantį kronų. Kai kurios moterys per vakarą patenkina 3-4 norvegus. Vyresnės moterys rausiasi šiukšlių konteineriuose, kai kam pavyksta nukakti už 30 kilometrų esantį savartyną. Atvykę rusų vyrai pasmerkti nuostoliams. Vieną vakarą prie butelio bendrauju su Anatolijumi, irgi iš Murmansko. Išsikalbame. Rusas keikia savo valdžią, sunkų gyvenimą. Skolinasi jis du šimtus JAV dolerių ir važiuoja į Norvegiją. Kertant Rusijos - Norvegijos sieną, iš jo konfiskuojama degtinė, be to tenka sumokėti didelę baudą. Įvežtą degtinę draugiškai ir geriame. Anatolijus vis keiksnoja moteris, kurios tik parduodamos save sugeba uždirbti. Klausiu, ar jo žmona važiuodavo. Atsako, kad taip, nemažai kronų parveždavo. Kaip juos uždirbo ? Rusas nutyla, išgeria taurę ir susimasto. Kartą sutikau dvi pagyvenusias ruses. Nuo 1991 metų jos važiuoja į Norvegiją. Nesidrovėdamos giriasi, kad tenkindamos norvegų norus, namuose išmaitina bedarbius savo vyrus, vaikus. Didesnių problemų norvegų policija su rusais neturi. Priežastis paprasta, norint įvažiuoti į Norvegiją, rusams reikia gauti trijų dienų vizą. Taigi, bet kas į šią šalį nepatenka, griežta pasienio kontrolė. Žiemą Norvegijos šiaurėje sniego iki viršugalvio. Atvykėliui iš Centrinės Europos tamsa neigiamai veikia organizmą, kūnas suglemba, apima mieguistumas, nuo elektros šviesos paskausta akys. Pastatas, kur apsigyvenau, netoli policijos. Retsykiais užeina policija, nieko netikrina, pabendrauja su gyventojais, apžiūri prabėgomis patalpas ir išeina. Man tenka tūnoti užsirakinus kambaryje. Ilgainiui į pastatą pradėjau grįžti vėlai vakarais. Taip sulaukiau ir Kalėdų, Naujųjų metų. Seniau gyvenantys rusai šventėms įsigudrino išvaryti samagono. Visą mėnesį tam ruošėsi. Sausio pabaigoje policija ėmė naršyti ir kambarius, pagaliau vieną dieną sutiktų rusų pasiteiravo, kada grįžta lietuvis. Nieko kita neliko, kaip nedelsiant palikti šį ramų šiaurės miestą. Prasidėjo ilga, varginanti kelionė atgal į pietų Norvegiją. Kelias atgal buvo sunkesnis nei tikėjausi. Tai buvo ne tik tolima, tačiau ir sunki, pavojinga, o kartu ir romantiška kelionė. Grėsė pavojus būti užpustytam sniegynuose, sušalti negyvenamose platybėse, netgi būti užpultam laukinių žvėrių. Šimtus kilometrų įveikiau pakeleivingu transportu, dešimtis kilometrų teko įveikti pėsčiomis. Savaitę praleidau Tromso mieste, keletą kartų nakvynės teko prašytis provincijų bažnyčiose, nakvoti medžiotojų nameliuose.
Kalėjime. Kriminalinė Norvegija
Rusams padedant, sutaisiau automobilį. Per Trondheimą, jau pažįstamais keliais, traukiu Oslo kryptimi. Vengdamas policijos, važiuoti stengiuosi naktimis, dieną ilsiuosi. Artėju prie našlės sodybos. Nusprendžiu aplankyti norvegę, nesmalsauju sužinoti, kaip sekėsi Rimui. Be to, viliuosi žmoniškai pailsėti. Ilga kelionė tiesiog išsekino. Kieme mane pasitinka aviganis. Netgi atpažįsta. Pasidaro nejauku išvydus nematytą žmogystą, išlendančią iš ūkinio pastato. Nėra abejonių, tai naujas samdinys. Štai pasirodo ir pati našlė. Jos veidas rūstus, žvilgsnis piktas, nieko gera nežadantis. Kai paklausiau Rimo, prašo lukterėti. Nepraėjus valandai į kiemą, kaip aną rudenį, įrieda du policijos ekipažai. Čia pat man uždeda antrankius ir veža į Trondheimą, tiesiai į kalėjimą. Čia aptinku vien svetimšalius. Čia rusai ir rumunai, kosoviečiai ir albanai, ukrainiečiai ir baltarusiai, nemažai čečėnų, negrų. Mano laimei, nėra lietuvaičių. Apgyvendina vienutėje. Pasijutau tarsi gerame viešbutyje. Vakare nevaržomai vaikštau po bendras patalpas, kiemą. Valgomajame pilnos lentynos maisto, kavos ir sulčių automatai. Moterys kepa picą, vaišina mane. Kalėjimą išduoda tik aukšta tvora, spygliuota viela. Kalėjimo personalas mandagus, netgi draugiškas, pildo vos ne kiekvieną kalinių norą, kai kurie vis eina skambinti telefonu. Kitą rytą mane tik jėga išverčia iš lovos. Nuovargis padarė savo. Vertėjaujant rusų kalba, vyksta tardymas. Dabar sužinau, kad mums su Stasiu išvykus, Rimas jau sekančią dieną dingsta su našlės pinigine. Visgi neatsilaikė nuo pagundos. Klausia jo pavardės, kitos informacijos. Pačiam pikta, nedaug galiu padėti. Vertėja draugiškai perspėja, kad aš būsiąs deportuojamas į Lietuvą. Policija mane ilgam palieka su malonia norvegų vertėja. Susipažįstame, ji Elizaveta, gyvena pietuose, Mosso mieste, rusų kalbą studijavo Osle ir Leningrade. Vertėja daug pasakoja apie lietuvaičius. Dažnai tenka vertėjauti policijai. Norvegė nustebusi, kad jauni, dažniausiai dvidešimtmečiai, be jokio išsilavinimo, specialybės bastosi po svetimus kraštus. Anot jos, rusai čia elgiasi protingiau, jie labiau prognozuojami, net čečėnai ramesni, paklusnesni, stengiasi elgtis taikiai. Sužinau ir daugiau apie kriminalinę Norvegiją. Visi Norvegijos kalėjimai perpildyti svetimšaliais. Šioje šalyje beveik penkiasdešimt moderniai įrengtų kalėjimų, juose nuolat kali apie pustrečio tūkstančio kalinių, iš jų tik 13 proc. norvegų. Norvegijoje dažniausiai teisiami už narkotikų prekybą, lytinius nusikaltimus, kitą nelegalią veiklą. Patys norvegai įsitikinę, kad kriminalinį nusikaltimą sąmoningai gali įvykdyti tik nesveikos, nestabilios psichikos žmogus, kuriam reikalingas gydymas, nuolatinė priežiūra. Jau 1848 metais Norvegija aplenkė visą civilizuotą pasaulį, priėmusi įstatymą dėl geresnio psichinių ligonių gydymo. Ir šimtametė patirtis davė stebėtinai gerų rezultatų. Važiuojant per Norvegiją tiesiog į akis krinta įvairių pensionatų, invalidų namų gausa. Juose nuolat trūksta slaugių, sanitarų, čia lengva įsidarbinti svetimšaliams, tik sąlyga - mokėti norvegų kalbą, todėl atvykėliai lanko kursus, kurie nuolat organizuojami visuose regionuose. Norvegijos kalėjimuose su kaliniais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasininkai, pedagogai, darbo biržų specialistai. Siekiama, kad žmogus, išėjęs į laisvę, būtų pasirengęs pilnaverčiam gyvenimui. Ne kartą atkreipiau dėmesį, kad norvegų spaudoje retai rasi kriminalinių straipsnių, nors bulvarinė spauda sensacijų nevengia.
Šiauriečius prilygino gyvuliams
Kur pasireiškai norvegų fenomenas ? jų šaknų reikia ieškoti praeities ištakose. Dar XVIII a. skandinavų šalys Europai buvo svetima, nepažįstama žemė. Ji buvo niekinama vakarų literatūroje. Prancūzų rašytojai juos prilygino demoniškiems ištvirkėliams, artimus gyvuliams. XVII a. anglas Robertas Burtonas rašė: "daugybė piktų dvasių, trolių, fėjų tolimoje šiaurėje randasi dėl blogo oro ir kenksmingų garų, žmonių apsileidimo ir jų nešvaros, nuo kurių patys dūsta." Šioje šalyje žmonės yra buki, sunkūs. Skandinavams, tarp jų ir norvegams, prireikė daug laiko, talentų, šiam požiūriui įveikti.
1
