Penktadienį ir šeštadienį (09.12-13) savo sezoną oficialiai pradėjo Šokio informacijos centras - teatrinių įspūdžių išsiilgusiems žiūrovams jis pristatė norvegų choreografo Jo Stromgreno spektaklį “Tok Pisin”.
Lietuvių publikai iš ankstesnių viešnagių pažįstamas choreografas parodė tipišką šiuolaikinio šokio spektaklį, kurio atsiradimo priežastys, aplinkybės bei pagrindinės idėjos jau buvo pristatytos “Omni Laike” http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_16017$z_118492. Norint tinkamai spektaklį suvokti, derėtų ne tik įdėmiai susipažinti su choreografo kūryba ir pažiūromis, bet ir nuodugniai perskaityti prieš spektaklį dalytą informaciją, geriausia - pramokti ir Papua Gvinėjos oficialią kalbą, kurios pavadinimas ir puikuojasi spektaklio afišoje.
Apie valandą trukęs šokio spektaklis, kaip dažnai būna visokiais pavidalais save pervirškinančios šiuolaikinės kultūros projektuose, neturi ryškesnio siužeto - tik aiškiai artikuliuotą norą “kažko egzotiško” - tuo “kažkuo” čia tampa Papua Gvinėjos etnografiniai motyvai, tiesiogine prasme projektuojami ant pabrėžtinai negrabiai scenos kairėje pakabintos marškos-ekrano raukšlių.
4 šokėjų (tarp jų - ir pats choreografas) elgsena bei plastika operuoja tomis kukliomis choreografinės išraiškos galimybėmis, kurių galima apsčiai matyti per visą šiuolaikinio šokio gyvavimo Lietuvoje laikotarpį - šuoliai, įtūpstai, rankų ir kojų mostai, retsykiais sinchronizuojami, retsykiais paliekami individualiai šokėjų atsakomybei. Tačiau artistų sceniniai kontaktai, nors ir gali būti literatūriškai paaiškinti ir pateisinti, kartais atrodo dirbtinokai, veikėjų susidūrimai ir išsiskyrimai retai įžiebia autentiškos kūrybos kibirkštį - dažniau matyti savo profesijai atsidavę ir uoliai numatytus uždavinius atliekantys šiuolaikinio šokio darbininkai.
Spektaklio ritmas gana lėtas, kartkartėm jis vos vos pulsuoja, todėl - tai jau tampa šiuolaikinio teatro įprastybe - nejučia pradedi žvilgčioti į laikrodį, skubindamas žadėtas 60 minučių.
“Tok Pisin” rekvizitas ir kostiumai pabrėžtinai paprasti, scenografinis sprendimas apribojamas baltu ekranu, kuris drauge yra ir savotiška širma, už kurios laikomi papildomi spektakliui reikalingi kostiumai ir už kurio reikalui esant pasislepia šokėjai.
Būtent su ekranu susiję labiausiai įsimenantys Jo Stromgerno spektaklio režisūriniai momentai - pradedant trumpučiais dokumentiniais siužetais, kurių projekcijos srūva nutįsusiomis paklodės raukšlėmis ir įgauna įdomių, keliaprasmių formų, ir baigiant spektaklio finalu, kai ta pati paklodė tampa improvizuoto šešėlių teatro ekranu. Šiltas, kontrastingas apšvietimas, kelios fantastiškais galvos apdangalais pasidabinusios figūros sukuria paslaptingą, bet savaip falsifikuotą egzotiškųjų kelionių atmosferą ir tada net ir be aiškinimųsi prieš spektaklį imi suprasti, kad kalbama apie tokias keliones, į kurias mes niekada neišsiruošiame ir kurias geriausiu atveju improvizuojame prieš miegą kontempliuodami lovos galvūgalyje naktinės lempos metamus šešėlius.
“Kažko egzotiško” yra ir kitame Jo Stromgreno kūrinyje - 80 minučių trukmės filme, kuris buvo parodytas “Lietuvos” kino teatre. Tik čia egzotika gana artima - niūrūs Kaliningrado priemiesčiai, stotis, nebaigtų gigantiškų statybų pabaisos, pagardintos žvaliomis ir optimistinėmis tarybinių chorų repertuaro dainomis bei “Vakarinių varpų” melodija.
Filmą "Planas B (Maskvos kryptimi)" choreografas sukūrė su režisieriumi Runaru Hodne, o tai, kad statant filmą talkino Šokio informacijos centras www.dance.lt, matyti ir iš keleto personažų vardų - čia greta Arvi, Olgos ir kitokių tipų veikia Audronis ir Viktoras - Centro darbuotojų Audronio Imbraso ir Viktoro Karpušenkovo sąlyginiai antrininkai.
Filme, kitaip nei spektaklyje, paprasčiau sekti siužetą, be to - įdomu matyti memorialines Lietuvos vietas, tarp kurių Trijų kryžių kalnas bei Šiuolaikinio meno centro www.cac.lt kavinė, taip pat ir kelis pažįstamus lietuvių aktorius. Paini kūrybinių ambicijų ir prekybos cukrumi istorija, kad ir nenuosekliai pasakojama, turi nemaža humoristinių detalių, o jos paveikios ne tik dėl primirštos (pasirodo, ne taip giliai atmintyje nugrimzdusios) sovietinės realybės perteikimo, kurio filmo autoriai griebiasi su tikru azartu, drauge atskleisdami ir savuosius “gyvenimo už geležinės uždangos” stereotipus, bet ir dėl to, kad čia nemaža savaimingo ir paprasto šmaikštumo.
Filme, kaip ir spektaklyje, ryškus kelionės momentas - “raudona gija” čia driekiasi kažkur girdėtas žūtbūtinis noras nuvykti į Maskvą, kuris realizuojamas gana netikėtai. Išsiskirsčius artistų trupei, į Maskvą panūsta keliauti tik Choreografas ir jo draugužė Olga - o demaskuotas italas Audronis su savo naująja mergina pareiškia norą vykti į tėvynę Italiją.
Abi porelės keliauja uždarose dėžėse - lygiai taip pat, kaip filmo pradžioje prie aktorių trupės prisijungė artistas ir Rumunijos. Ankštoje erdvėje pasišviesdami degtukais, keliautojai kuria kuklius ateities planus.
Tačiau prapjovę dėžėje skylę, Maskvos fanai Choreografas ir Olga prieš save išvysta ne sniegu padengtą Kremlių ir Lenino mauzoliejų, o saulėje šurmuliuojantį Romos Koliziejų. Kas buvo sunkvežimiu į Raudonąją aikštę atgabentoje ir greta Vasilijaus Palaimintojo cerkvės iškrautoje dėžėje, režisierius palieka spėti žiūrovams.
Michailo Raškovskio nuotraukos
