Televizijos laidos "Būna ir geriau..." vedėjas 58 metų Henrikas Vaitiekūnas tvirtino, kad niekada nejuokauja: "Visą gyvenimą viską darau tik rimtai". Pastarąjį penkmetį atsikėlęs rytą Henrikas pirmiausia perskaito užrašą prie lovos: "Geriau jau buvo".
Kada tai galėjo nutikti? Kai dirbo "Panoramos" vedėju Lietuvos televizijoje? Kai su Edita Mildažyte ir grupe draugų rengė televizijos laidą "Žaidimai", kaunietišką "Laisvės alėją"? Kai palikęs šeimą išėjo iš namų? Kai grįžo atgal? Kai darė viską, kad mirtų, bet ėmė ir pasveiko? "Nieko panašaus: geriausi mano metai praėjo kojinių fabrike", - įrodinėjo rimtuolis. Jis atsakė ir į kitus korespondentės Audronės Urbonaitės klausimus. Dalį jų spausdiname.
- Kaip vaikystėje buvote auklėjamas?
- Labai griežtai. Mano vaikystė ir paauglystė buvo konclageris. Tėvai aiškiai perlenkė bandydami iš manęs padaryti žmogų. Mokykloje šokiai baigdavosi vienuoliktą valandą vakare, o man liepdavo grįžti dešimtą. Grįžtu vienuoliktą. Skambinu į duris. Girdžiu: "Kas?" "Henrikas", - sakau. "Koks Henrikas?" - klausia. "Vaitiekūnas!" - rėkiu garsiai. "Henrikas Vaitiekūnas į namus pareina dešimtą valandą", - sako man ir nė neketina atidaryti. Nors pusę nakties už durų stovėk. Ilgainiui įsigudrinau paspaudęs skambutį užkišti degtuką ir pasislėpti. Kai skambutis džeržgia pusę valandos, ne taip paprasta neatidaryti durų. Kai buvau dešimtoje klasėje, tėvas mano kišenėje rado cigarečių. "Čia Viktoro, draugo", - aiškinu. "Einam pas Viktorą", - sako tėvas ir be ceremonijų vėlų vakarą tempia mane pas Viktoro tėvus. Prie Viktoro durų, aišku, prisipažįstu, kad cigaretės mano, o ne draugo.
- Kokio dalyko labiausiai nemėgote mokykloje?
- Atsakymą galiu išpilti kaip iš kulkosvaidžio: gyvenimą nuodijo matematika. Bet viskas pataisoma: aš klasės draugams - rašinėlius, jie man - uždavinių sprendimus. Kai laikiau abitūros egzaminus, paklausiau mokytojo, kada sužinosiu pažymį. Jis dėbtelėjo baltomis akimis ir sako: "Dabar. Trejetas su trimis minusais". Bet tuo istorija su matematika nesibaigė. Atvažiavęs į Vilnių sužinojau, kad į žurnalistiką - baisus konkursas. Įstojau į bibliotekininkystę, o toji kaip tik tais metais virto informatika. Jau pirmame kurse ėmė dėstyti aukštąją matematiką. Matyt, todėl ir netapau bibliotekininku.
- Koks buvo ryškiausias jūsų pirmosios meilės trūkumas?
- Pirmoji mano meilė - klasės draugė Vida. Didžiausias šios meilės istorijos trūkumas, kad visi apie ją žinojo ir ant asfalto rašinėjo: H+V=M. Vidą mylėjau būdamas šešiolikos ar net septyniolikos. Buvau toks "patyręs", kad man net į galvą neatėjo, jog galėčiau ją pabučiuoti. Ji neapsikentė ir po vieno kino seanso pati mane pabučiavo, o paskui ištekėjo už kito klasės draugo.
- Kokiomis aplinkybėmis pamatėte savo būsimą žmoną?
- Buvau jau kokių 29-erių. Su grupe draugų drožėme į restoraną aiškiu tikslu - susirasti panų. Apsidairėm - nė vienos įdomios nėra. Aš apsisukau ir kompanijai sakau: "Einu namo!" Eidamas pro duris, susidūriau net su penkiomis merginomis. Viena iš karto krito į akį. Grįžau ir iškart pakviečiau ją šokti, o po 30 sekundžių sakau: "Gal norėtumėt tapti mano žmona?" O ji sako: "O kodėl ne?" Nuėjom į kiną. Draugavom kokį pusmetį, bet per jį Marytė spėjo pamatyti, koks esu pasipūtęs. Tuo metu dirbau "Valstiečių laikraščio" raguočių skyriuje ir jaučiausi labai žinomas. Metė, kad nesijausčiau toks garsus.
- Kaip vėl ją prisiviliojote?
- Po pusmečio pataikiau paskambinti tinkamu momentu: Marytė ką tik buvo išsiskyrusi su n-tuoju bernu. Netrukus apsivedėm. Aš dėl to niekada nesigailėjau, o ji - visada. Kai siūlau susirasti kitą, atsako: "Esu katalikė. Tuokėmės bažnyčioje. Garbingai palauksiu, kol numirsi, o tada tikrai ieškosiu kito".
- Dėl ko dažniausiai šeimoje kyla konfliktų?
- Iki šiol ginčijamės, kuris kurį išvadavo iš viengungystės. Kai tuokėmės, man buvo 30, o Marytei - 25-eri. Kitais klausimais sutariame.
- Ar mėgote skalbti dukters Ievos vystyklus?
- Lygindavau. Gyvenome televizijos bendrabutyje. Tuo metu aš jau dirbau "Panoramoje", svarbiausioje žinių laidoje. Kartais reikėdavo ruoštis laidoms, o gyvenome devynių kvadratinių metrų kambarėlyje. Kai duktė įsibliaudavo, kartais ją su vežimu išstumdavau į koridorių, kad netrukdytų. Kai žmona supyksta ant manęs, vis grasina papasakoti dukteriai, kaip su ja elgdavausi kūdikystėje.
- Sykį savo akimis esu regėjusi, kaip jus gerbia provincija. Alytaus rajone kavinėje siuntė šampaną nuo kito stalo ir veržėsi sumokėti už pietus. Ką jaučiate, kai jums rodo pagarbą?
- Pirmiausia pagalvoju, ar manęs nepainioja su buvusiu vidaus reikalų ministru Romasiu Vaitekūnu. Sykį prie manęs prilėkęs žmogelis džiaugsmingai šaukė: "Sveiki, mes jus pažįstam, gerbiam. Kaip laikotės, gerbiamas Seimo nary Pabedinskai?" O apskritai atpažįstamumas neretai būna susijęs su tuo, kad prieš savo valią esi įveliamas į diskusijas, pavyzdžiui, kodėl Šv.Onos bažnyčioje nėra Onos portreto. - Papasakokite graudžiausią istoriją apie savo laidos herojų.
- Ji baigėsi tragiškai. Vieni pirmųjų Lietuvoje gavome viagros tablečių. Nutarėm išbandyti ir per televiziją apie tai papasakoti. Suradom laidos herojų, pasileidusį menininką. Jam buvo 70, bet jo bute lankydavosi dvidešimtmetės. Radom ir pas jį sutinkančią eiti mergaitę. Filmavom, kaip jie susitinka. Merginai kavalierius akivaizdžiai nepatiko - nenorėjo senio. Sugirdėm viagros ir abu palikom. Ateinam sutartu laiku - abudu švyti. O paskui jis ėmė ir staiga mirė. Laimė, kad ne iškart po filmavimo, nes sąžinė būtų užgraužusi.
- Švelniai tariant, jūsų laidose pasitaiko nemažai kvailių. Kaip sugebate su jais šnekėtis kaip lygus su lygiu?
- Aš ir esu jiems lygus. Vaitiekūnienė nemėgsta vaikščioti su manim po miestą, nes mane tuoj apspinta manasis kontingentas. Turiu jai kiekvienąsyk aiškinti: "Mūsų sielos giminingos".
- Kiek kartų buvote išėjęs iš namų, kai sulaukėte amžiaus vidurio krizės?
- Vieną kartą, bet ilgam. Gyvenau vienas kaip šuo.
- Ar žmona kvietė grįžti, ar pats pasiprašėte atgal priimamas?
- Badas parvijo.
- Koks žmonos priekaištas jūsų atžvilgiu teisingiausias?
- "Ir vėl rūkai?"
- Ką gera ligos davė jūsų gyvenimui?
- Pažintis su gražiomis daktarėmis ir slaugytojomis.
- Koks žmogus jums yra autoritetas?
- Ernestas Hemingvėjus: kai negalėjo, nusišovė.
