Aleksandras JAKUBONIS
Kastos būdingos ne tik Indijoje. Viduramžių bajorai, miestelėnai, baudžiauninkai - taip pat kastos. Sovietų Sąjungos gyventojai irgi buvo suskirstyti grupėmis, labai panašiomis į Indijos kastas: kompartijos vadovai, saugumo darbuotojai, darbininkai, kolūkiečiai ir žemiausioji kasta - liaudies priešai. Itin griežtai kastų tvarkos laikosi šiandienos Lietuvos kalėjimų kontingentas: "atstumas" tarp "aukštesniųjų" ir "žemesniųjų" čia ne mažesnis nei Indijoje.
Galų gale jau ir visa laisvoji Lietuva persiskyrė bent į dvi kastas - privilegijuotųjų ir skurdžių. Ką gi, ištrūkome iš imperinio tautų kalėjimo, kad savo rankomis kurtume "tautos kalėjimą", kur piliečių tarpusavio santykiai - tarsi nuteistųjų.
Šeimininkaujanti kasta pradėjo kurtis ant Nepriklausomybės slenksčio sovietų nomenklatūros pavyzdžiu ir pagrindu, atmetant naiviuosius, kurie pernelyg bukagalviškai tikėjo Marksu ir Leninu, bei tuos, kurie ketino dirbti ne tik "savo naudai, bet ir žmonių gėrybei". Vyraujanti kasta savo gretas nuolat papildo įvairiausiais žmonėmis, įrodančiais, jog jų viešai skelbiamos pažiūros nė kiek netrukdo sudaryti verslo sandėrių su visiškai priešingai bešūkaliojančiais. Tapęs šeimininkaujančios kastos nariu žmogus tarsi susiriša su mafija nenutraukiamais ryšiais. Ir kokiai partijai bepriklausytų, kokią bažnyčią belankytų ar kokias depolitizuotas pareigas beeitų, jis - ne partijos, ne religinės bendruomenės narys, ne vienokios ar kitokios tautos atstovas, ne teisėjas, policininkas ar karininkas, o vienas iš šeimininkaujančiųjų, privalantis ne valstybines pareigas atlikti, o ginti kastos grobį. Antraip būtų išmestas į beteisių kastos gretas, nepaisant mokslinių ir kitokių nuopelnų bei talentų. Kaip sovietmečio disidentas. Palaižūniškumas ir prisitaikėliškumas - vieninteliai talentai, leidžiantys iš žemesnės kastos persikelti į šeimininkaujančiųjų luomą. Tokie jau tvirtai "sutūpė" visose svarbiausiose partijose, ir ant ko benirštų Lietuvos rinkėjai - "kairiųjų" ar "dešiniųjų", jie vis tiek išrenka labai daug šeimininkaujančiųjų. Avinai visada pataiko nubalsuoti už vilnos kirpėjus! Beieškodami "kankinių už teisybę", vargšai žmoneliai sugraibo ir "kelia ant šakių" vis tą patį šeimininkaujantįjį, nes vargstantieji už teisybę, kaip ir sovietmečiu, giliai sukišti ir pakankamai nutildyti... Nesvarbu, kas Seime susėda - ąžuolėliai, ridikėliai ar agurkėliai, tautos išminčiai ar tik gudraujantys juokdariai - vis tiek iki šiol teturime tik kastų demokratiją.
Nepaisant to, kad Lietuvos pramonė atsigauna ir didėja bendrasis vidaus produktas, bet tas "produktas" nusėda šeimininkaujančiųjų kišenėse. Jis nepasiekiamas beteisių kastai, kuriai belieka sunkiausias darbas už menkiausią, koks tik įmanomas, atlygį (su XVIII amžiaus darbo dienos trukme). Arba rausimasis šiukšlynuose, kaip Indijos žiurkių valgytojams. Prekybos centrai su išdėstytais skanėstais, papuošalais ir buities rakandais pusei Lietuvos gyventojų atrodo lyg muziejai ar parodos, kur galima tik akį "paganyti", nes nusipirkti - fantastiška svajonė! Vargšų kastos vaikui praktiškai užtrenktos durys į aukštąjį mokslą, o dar labiau - į tarnybą, jeigu tokiam vis dėlto pavyksta gauti aukštojo mokslo diplomą. Lieka tik viena kita neprestižinė profesija - arba nepelninga, arba reikalaujanti sunkaus fizinio darbo. Išeitis - ieškotis galimybių kitose šalyse. Tiesa, užsienius labai mėgsta ir šeimininkaujanti kasta, bet ten jie susigrūda kaip atstovybių kadrai (sparčiai didėjantys) arba kaip poilsiautojai karštuose pietų šalių paplūdimiuose.
Kur yra skriaudžiamos kastos, ten - skurdas, nepritekliai. Ten atsiranda populizmas - būdas pasinaudoti vargšų pasipiktinimu ir jų troškimais, žeminamai kastai žadant gražią ateitį. Tai labai senas būdas, gerai žinomas, pavyzdžiui, iš senovės Romos imperijos laikų. Štai ten atsirado svetimšalis iš Galilėjos, kuris vergams, gladiatoriams ir visiems, kam buvo nepasiekiami valstybės iždo pinigai, sušuko: "Ateikite, vaikeliai, pas mane!" Veltui Romos filosofai, senovės tradicijų sergėtojai, aiškino miniai: "Netikėkit populistais!" Greit buvo nušluotos tradicinės Jupiterio, Dzeuso, Baalo religijos ir net pati Romos imperija.
Kol Lietuvoje vyraus kastų tvarka, tol bus gajus ir populizmas. Kaskart atsiras veikėjas, paleidžiantis šūkį: "Visų partijų proletarai, vienykitės!" Beteisė kasta dairosi maloningo valdovo, kuris besigrūdančiai miniai pažertų saują centų... Galbūt gerasis vedlys ryžtingu įsakymu vieną gražų rytą Lietuvoje sunaikintų korupciją - gyventojų susiskirstymą į kyšininkus ir tuos, kurie neišvengiamai privalo kyšius dalinti iš varganų savo uždarbėlių ir pensijėlių.
Įtampa tarp vienos grupės nevaržomo sauvaliavimo ir kitos grupės visiško beteisiškumo visada išprovokuodavo "perkūno trenksmus", šipuliais sudaužiusius didžiausias valstybes. Dėl to žlugo "Žečpospolita Polska Litevska" XVIII amžiaus gale. Ir dabar ši įtampa kelia Lietuvai rimčiausią pavojų. Šūkis, raginantis būti tautiškesniems, tai yra nešioti ant savo sprando tik saviškes siurbėles, beteisiams piliečiams nedaro įspūdžio. Juk kokia žeminanti bebūtų svetimųjų vergovė, savieji siurbikai nė kiek nėra mielesni - netgi patys nemaloniausi.
Tradicinės partijos irgi nevengia populizmo. Štai stengiamasi įsiteikti nusikaltusiems valdininkams, įmonių "nubankrotintojams". Tokius lyg ir išaiškina, bet po to tik pamalonina. Tai lygiai tas pats, kaip, sakykim, rūpestingai surankioti parazitus vien tam, kad po to juos subertum už apykaklių šalies piliečiams, ir taip jau ganėtinai nustekentiems. Beteisė kasta Lietuvoje gyvena lyg tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės - sutartinai veikiantis valdininkų ir "verslininkų" klanas, lupantis paskutinį kailį, o iš kitos pusės - nesuskaičiuojama gausybė smulkių vagių ir vagišių, kurie, nepasiekdami gerai apsisaugojusių turtuolių, daugiausia apvaginėja ir apiplėšinėja varguolius.
Tokie dalykai - kastų egzistavimo pasekmė. Nedrąsūs bandymai mažinti kastų skirtumus susiduria su kietu pasipriešinimu. Pavyzdžiui, jeigu bandoma pagerinti pensininkų, bedarbių ir mažai uždirbančiųjų padėtį, pasigirsta garsūs riksmai, kad esą "fiskalinė politika" labai nepatiksianti Europos tarybai ar dar bala žino kam. Ir visi "dešinieji", ir "kairieji" su vargšų globėjais priešaky balsuoja... už pašalpų "apkarpymą". Bet štai atvyksta delegacija iš Europos Sąjungos ir pasibaisi radusi Europos viduryje "ubagyną" su neįtikėtinai mažomis pensijomis... Raukydamasi šeimininkaujančiųjų kasta priverčiama mestelėti pensininkams po 15 litų... O kai pabandoma sudrausminti šimtais milijonų lėšas grobiančius šeimininkaujančiuosius, tučtuojau pasigirsta: "Pavojus demokratijai, pavojus žmogaus laisvėms, pavojus valstybei!" Vagis, be abejo, paliekamas ramybėje drauge su pasigriebtais milijonais, o visi kiti puola dairytis: iš kur pavojus - iš Maskvos ar iš Briuselio? Lygiai kaip kiaulė, jai užnėrus virvę ant šnipo, spiriasi atbulomis nieko nematydama - tik virvę, taip ir visi tautos pranašai, užtrimitavus apie pavojų, pasidaro bejėgiai prieš korupciją. Tikri paršai su užnertomis ant šnipų virvėmis.
Kastos - krašto ligotumo, silpnumo požymis. O grobuonys kaip tik ir pasirenka ligočiausias aukas. Kai visi piliečiai taps lygūs prieš įstatymus (tai yra - nebeliks kastų), tuomet nuostabiai lengvai bus atrandama lėšų pensijoms didinti, sparčiai daugės darbo vietų, o ne valdininkų kėdžių.
Gal tokią šviesią ateitį pranašauja dabartinis šeimininkaujančios kastos ledkalnio braškėjimas ir skilinėjimas? Ne, tai turbūt dar ne ledkalnio aižėjimas, o nepaprastai išaugusio parazitinių vapsvų lizdo dauginimasis, spietimas. Matėm, kaip vos per vienerius metus nuo pagrindinio atsiskyrė du nemenki spiečiai. Įsigalėjusios šeimininkaujančiųjų kastos negali sutramdyti koks nors "pažadukas" vienu piršto mostelėjimu, kaip koks nors Himalajų padebesiais skrajojantis tautos šviesulys. Juk net toks pertvarkymų įgudėlis, kaip J. Stalinas, tik pasitarnavo naujos išnaudotojų kastos suformavimui. Tad ir kone visi korupcijos Lietuvoje priešininkai greitai ir lengvai pavirsta pažabotais korupcijos arkliukais - paršais su virvėmis ant snukių...
