Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Gruodį 80-ąjį gimtadienį švęsiantis Jonas Stelmokas perskaitęs laikraštyje apie tai, jog tokį pat, kaip ir jo, vardą bei pavardę turįs žmogus įtariamas žydų šaudymu, nemiegojo visą naktį. Nors sutuoktinė prašė Joną atkreipti dėmesį į tai, jog įtariamas negerais darbais asmuo gali būti deportuotas iš Amerikos, jos vyras (nė karto nebuvęs Amerikoje) nenurimo tol, kol nepaskambino "Akistatos" redakcijai ir nepapasakojo apie savo gyvenimą...
Į mokyklą - staugiant vilkams
Jonas gimė Moliadugnio kaime, esančiame maždaug už 6 kilometrų nuo Varėnos, kaimo skerdžiaus ir beraštės merginos šeimoje (buvo septintas vaikas iš devynių). Jau nuo pat vaikystės linko į mokslą - šią savybę paveldėjo iš šeimos, kuri vienintelė kaime tuo metu užsisakydavo laikraščių. Baigęs 4 skyrius ir norėdamas mokytis toliau, 10-11 metų vaikas nebijojo vienas, grėsmingai staugiant vilkams, kasdien eiti pėsčiomis į Pirmąją Varėną. Visi šie sunkumai buvo vieni niekai, palyginti su visą gyvenimą persekiojusiomis negandomis.
Automatą ant pečių ir - į mišką
Baigęs 6 skyrius, Jonas susikrovė lagaminą ir išvažiavo į Vilnių mokytis amatų. Iš pradžių amatų mokykloje įgijo šaltkalvio specialybę, paskui mokėsi policijos mokykloje. 1944 metais, viską metus, jam teko bėgti gimtinėn. Jonui grėsė tarnyba kariuomenėje, tačiau jis, norėdamas gerokai pasijauninti, amatų mokyklos baigimo pažymėjime (labai džiaugėsi, kad tokį turėjo) ištaisė gimimo metus - vietoj 5 parašė 8. Deja, ramybė truko neilgai. Supratęs, jog kito kelio nėra, Jonas užsidėjo ant pečių automatą ir patraukė į mišką. Jam, kaip ir didžiajai daugumai tuometinių lietuvių, atrodė, kad belieka tiktai šiek tiek pakentėti, tuoj tuoj ateis amerikonai ir Lietuvą išlaisvins... Deja, netrukus suprato, kad kiekvienas turi gelbėtis kaip gali...
Mirtis du kartus alsavo į nugarą
Per maždaug vienerius metus, kuriuos J. Stelmokas praleido miške, net du kartus jam teko pajusti ribą, skiriančią gyvenimą nuo mirties. Vieną sykį kartu su būriu per Merkį keliantis iš Perlojos, juos apsupo NKVD vyrai. Iškart pasipylė kulkų lietus. Dabar Jonas juokauja, jog tąsyk jį išgelbėjo kepurė. Kuomet jis krito į Merkį ir puolė plaukti atgal į kitą krantą, ant vandens liko plūduriuoti kepurė - ji ir tapo enkavedistų taikiniu. Kuomet šie, vydamiesi kepurę, į ją šaudė, Jonas, giliai paniręs po vandeniu, sėkmingai pasiekė kitą krantą. Tai atsitiko 1944-ųjų lapkritį. Jauno vyro seserys visą savaitę vaikščiojo Merkio pakrantėmis ieškodamos brolio (norėjo bent surasti jo kūną, nes buvo įsitikinusios, jog jis žuvo), tačiau šis kantriai laukė, nepasirodė, neišsidavė, jog liko gyvas. Tiktai vėliau, kai viskas kiek nurimo, davė žinią namiškiams... Antrasis rimtas susidūrimas su mirtimi įvyko 1945 metų pavasarį. Tada Jonas jau buvo tapęs kito neseniai susikūrusio partizanų būrio (jame tuo metu buvo apie 100 vyrų) nariu ir keliavo, kaip pats dabar sako, vaduoti Druskininkų. Pakeliui sustojus pailsėti, vyrai buvo netikėtai užpulti. Ir šįkart Jonui pavyko išvengti kulkų... Išbridęs iš pelkių jis gerai nesuprato, kiek vyrų liko gyvų, tačiau suvokė, jog būrys sutriuškintas. Dabar Jonas nebijo pripažinti, jog tada jiems labai trūko organizuotumo...
Laikas miške slinko nepaprastai lėtai. Jono teigimu, diena prilygdavo metams. Visi laukė nesulaukė išlaisvinimo... Sunkus laikotarpis privertė jauną vaikiną pasitraukti į sostinę.
Atsisveikinimas su Lietuva
Po kiek laiko Jonas atsidūrė Klaipėdoje. Uostamiestyje, jis greitai susirado darbą, gavo stogą virš galvos. Elektrinėje Jonas dirbo ekspeditoriumi. Gavęs normalų butuką Liepų gatvėje, jaunas dvidešimtmetis šeimininkas į vieną kambarį priėmė gyventi dvi jaunas paneles. Merginos dirbo mėsos kombinate, todėl savo šeimininkui visuomet parūpindavo mėsos.
- Nebuvau alkanas, - prisimindamas tuos laikus šypsosi Jonas, - tik štai meilė tada nerūpėjo, ne tas buvo galvoje...
Vieną dieną į Kretingą jam teko vežti rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą biuletenius. Deja, grįžus namo, jo bute buvo atlikta krata. Saugumiečiai rado partizanų dainų, lietuviškos literatūros. Štai tuomet teko atsisveikinti su laisve. Tai atsitiko 1947 metų vasario 12-ąją. J. Stelmoką teismas nuteisė 5 metus kalėti bei dvejus tremties. Taip jis atsidūrė Rusijoje. Iš pradžių - Vorkutoje, vėliau - Sibire... Ten sunkiai dirbo - statė tiltus, dirbo kitus juodus, sveikatą sekinančius darbus...
Sutiko didžiąją gyvenimo meilę
Jonas sutiko savo didžiąją gyvenimo meilę - Tatjaną. Trejais metais už sutuoktinį jaunesnė moteris prisipažino su Jonu gyvenanti jau 52 metus. Beje, ir jai teko patirti sunkią dalią. Tatjana neteko motinos būdama vos dvejų metukų. Vėliau žuvo tėvas, grįžusi iš miško darbų mirė pamotė. Dešimtmetė mergaitė buvo išvežta dirbti į Vokietiją. Grįžusi nerado nei seserų, nei brolių - liko visiškai viena... Tiesa, praėjus 20 metų ji pagaliau susirado vieną seserį, o beveik po trijų dešimtmečių - ir antrąją.
Susitaikė su likimu
Netoli gimtinės esančioje Varėnoje, gražiame gamtos prieglobstyje, Stelmokai galiausiai apsigyveno tiktai prieš septynerius metus. Vos susikūrusi jauna šeima su sūnumi ant rankų ne kartą bandė įsikurti Jono gimtinėje, tačiau J. Stelmokas čia buvo nepageidaujamas asmuo... Galiausiai vyriškis susitaikė su tremtinio dalia ir keliems dešimtmečiams įsikūrė Černiachovske. Šiuo metu tenai gyvena sūnus su vaikais. Žinoma, būtų smagiau, kad sutuoktiniai galėtų dažniau matytis su sūnumi, marčia, anūkais, deja, šiems apsigyventi Lietuvoje kol kas nėra galimybių. Tad belieka džiaugtis retais susitikimais, pokalbiais telefonu, laiškais...
Jei ne grybai ir ne uogos...
Tatjana per šį laiką puikiai išmoko lietuvių kalbos, nors dažniausiai su Jonu kalbasi rusiškai. Moteris prisipažino neišvengianti vienatvės jausmo (juk šalia nėra nei artimųjų, nei draugų), tačiau užplūdus liūdesio valandėlėms sakė nueinanti į savo mėgstamą vietelę miške, pasikalbanti su medžiais, paukščiais, paniūniuojanti ir vėl pralinksmėjusi grįžtanti namo... Ji prisipažino visąlaik svajojusi gyventi tokioje aplinkoje, kuri juodu su vyru supa dabar.
Varėna visąlaik garsėjo grybingais miškais, tad nenuostabu, jog abu Stelmokai mėgsta pagrybauti ir pauogauti, o Jonas neatsisako ir pažvejoti. Tai visapusiškai naudingi užsiėmimai. Beje, kai tingisi eiti tolyn į mišką, Jonui pakanka išeiti kieman (čia grybai auga tiesiog po langais) ir vakarienė - garantuota... Tatjana Stelmokienė šypsodamasi pritarė liaudies posakiui, jog dzūkų mergos iš tiesų būtų nuogos, jei ne grybai ir ne uogos...
Metė rūkyti būdamas 15 metų...
Paprašytas išduoti savo jaunatviškos išvaizdos paslaptį, Jonas prisipažįsta nepiktnaudžiaująs taurele, nerūkąs. Beje, ta proga vyriškis papasakojo prieš daugelį metų įvykusį nutikimą. Pasirodo, būdamas gal 15 metų jis pradėjo rūkyti. Pamačiusi kaimynė netruko pranešti šią naujieną jo tėvui. Na, o pastarasis pasiguldė sūnų ant suolo, numovė kelnes ir gerokai įkrėtė diržu. Po šios pamokos Jonas daugiau nesurūkė nė vienos cigaretės. Jam skaudžiausi buvo ne diržo kirčiai, bet gėda prieš merginas, kurių tą vakarą namuose buvo gausiai prisirinkę...
