Ilgam įsiminė kadaise vieno narkomano pasakyti žodžiai: "Tu laiminga, kad nepažįsti kvaišalų skonio..." Žmogus buvo nuoširdus ir prisipažino, jog paragavęs narkotikų padarė pačią didžiausią klaidą savo gyvenime ir dabar už ją skaudžiai moka. Žmoną, dukrą bei namus praradęs vyriškis tikino neberandąs kelio atgal, o tiksliau - kaip ta musė nesugebąs išsinarplioti iš pražūtingo voratinklio... Kaip sunku išbristi iš narkotikų Liūno, žino tiktai tie, kurie į jį buvo įklimpę. Yra sakoma, jog geriausia mokytis iš svetimų klaidų, todėl ir apsilankėme maždaug 40 kilometrų nuo Vilniaus nutolusiose Kurmelionyse (Šalčininkų r.), sostinės apskričiai priklausančiose buvusios mokyklos, o vėliau - kultūros namų patalpose, kur prieš metus įsikūrė priklausomybės ligų reabilitacijos centras, neoficialiai vadinamas "Mūsų namais". "Tai - mano kūdikis", - prisipažįsta vilnietis Kazimieras Andriuškevičius. Jo bei šią bendruomenę finansiškai remiančio verslininko Edvardo Leonavičiaus dėka susitikome su jaunais žmonėmis, bandančiais grįžti į blaivybės kelią...
Narkotikai ištuštino namus
Matui neseniai suėjo 19 metų. Simpatiškas šviesiaplaukis vaikinukas iškart pakeri savo šypsena. Sunku patikėti, jog dar visai neseniai jis buvo visiškai kitoks - grubus, agresyvus, bevalis narkomanas...
Būdamas 13 metų Matas pirmą kartą "paragavo" heroino. Iš smalsumo, iš noro išsiskirti, būti "kietesnis"...
- Po pirmojo karto buvo labai bloga, vėmiau, - prisimena Matas, - tačiau norėjosi dar, nes maniau, kad tai priešingybė alkoholiui. Be to, narkotikų galėjo gauti ne bet kas... O mes buvome vagys, banditai, "karoče", "kietesni" už kitus...
Matas į mokyklą eidavo, tačiau mokėsi šiaip sau. Kai reikėdavo ką nors pavogti ar primušti, mokslus nustumdavo į šalį... Tėvai apie tai nieko nenutuokė (jų akyse sūnus atrodė labai geras vaikas). Tuo metu jie buvo išsiskyrę, Matas gyveno su mama. Tačiau laikas bėgo, priklausomybė narkotikams stiprėjo... Kvaišalams nuolat reikėjo pinigų, tad Matas kasdien turėjo kurti įvairiausius planus, arba, kaip jis sako, "manipuliacijas", kad sugalvotų, kaip pasiaiškinti, kodėl jam reikia pinigų. Nors tikindavo einąs į diskotekas, šokius ar dar kur nors, iš tiesų visi jo kišenpinigiai nusėsdavo narkotikų prekiautojų kišenėse... Praėjus porai mėnesių tėvai pagaliau suprato, kad jų sūnui kažkas negerai. Susileidus eilinę dozę, visas realus pasaulis tarsi pranykdavo - vaikinui būdavo nesvarbu, kas darosi aplink - lyja ar šviečia saulė, kad šalia verkia mama...
- Labai išsigandau tėvų reakcijos, - prisimena Matas. - Tačiau ypač mane išgąsdino dviejų mano artimiausių bendražygių mirtys - vienas pasikorė heroiną sumaišęs su kažkokiais vaistais (norėjo stipriau "pakaifuoti"), kitas mirė perdozavęs narkotikų...
Pirmą kartą į bendruomenę Matas atėjo būdamas septyniolikos. Metus prabuvęs blaivus, jis nusprendė galįs save visiškai kontroliuoti. Tačiau vieną sykį išėjęs iš reabilitacijos centro visiškai nusigėrė... Nejučia vėl tapo agresyvus, vėl pradėjo vartoti narkotikus...
- Rytą pramerki akis, žiūri - stovi televizorius. Iškart "primeti", kiek už jį gausi, tada atsikeli, imi daiktą ir neši parduoti... Kai visiškai nebūdavo ką parduoti, eidavau visas apsisnargliavęs į miestą. Geriausia būdavo prie mokyklų, kur vaikai vaikšto su pinigais, "mobiliakais"... Pribėgi, atimi, sumuši ir jau žinai, kad turi "dozei"... Tiesa, ne kartą teko ir man gauti į kailį.
Po kiek laiko Matas susipažino su gerokai už save vyresne mergina narkomane, prekiavusia amfetaminu, ir pas ją apsigyveno. Iš sugyventinės buto vaikinukas išnešė viską, ką buvo galima panešti. Tai tęsėsi kokius 8-9 mėnesius. Kai nebeliko daiktų, kuriuos buvo galima išmainyti į narkotikus, jiedu bankui užstatė butą (beje, jis priklausė tos merginos motinai). Gautą paskolą pasidalino. Po dviejų mėnesių atėjo antstoliai su policija ir visus išmetė į gatvę. Pinigų (maždaug 4 000 JAV dolerių) jau nebebuvo, teko kraustytis į nakvynės namus...
Matas prisipažįsta ne kartą bandęs atsisveikinti su narkotikais, tačiau tai padaryti buvo be galo sunku. Po ilgo ieškojimų ir tikro kankinio kelio jis čia atsidūrė tiktai didžiulių motinos pastangų dėka.
Bejausmė egoistė, šokusi prieš motiną
26 metų Ingos patirtis itin skaudi. Būdama trylikos metų ji pradėjo girtauti. Tai tęsėsi iki dvidešimties. Galbūt tam turėjo įtakos alkoholikas tėvas, su kuriuo motina išsiskyrė, kai Inga buvo dar visai mažytė. Po to šešerius metus mergina svaiginosi narkotikais.
Inga prisipažįsta, jog jos draugai buvo vien seni pažįstami narkomanai. Kitų žmonių, su kuriais galėtų bendrauti, ji neturėjo. Merginai buvo labai sunku susipažinti su žmonėmis - ji tiesiog neturėjo bendravimo įgūdžių. Dėl to viena užsidarydavo namuose, kankindavosi ir vėl grįždavo prie narkotikų...
Trejus metus Inga gyveno su vienu vyriškiu. Juos "supažindino" narkotikai. Nors mergina draugą priėmė į savo motinos namus, bendras gyvenimas buvo nepakenčiamas. Vyriškis ją išlaikė, tačiau dėl to tekdavo kęsti nuolatinius pažeminimus, įžeidinėjimus ir smurtą. Beje, Ingos motina pati išėjo iš savo buto, nes dukra ir jos sugyventinis moters gyvenimą pavertė pragaru... Ji negalėjo ilgiau tverti kratų, policijos reidų, nuolatinio sekimo, telefoninių pokalbių klausymosi - pareigūnai įtarė, jog Ingos sugyventinis vagia, prekiauja narkotikais, tačiau niekaip negalėjo pagauti vykdant nusikaltimus. Jis iš tiesų vogdavo, nes niekur nedirbo...
Kartą sugyventiniui pasisekė pavogti 7 000 litų (jis nugvelbė automobilyje paliktą kažkokios moters rankinę), tačiau pora juos visus sugebėjo išleisti narkotikams per 3 savaites. Tiesa, iš pradžių maždaug už 1 000 litų nusipirko drabužių, odines striukes, tačiau vėliau ir jas pardavė, iškeitė į "dozes"...
Su didžiuliu skausmu Inga pripažįsta, jog narkotikai ją pavertė šalta egoiste. Kai ji negaudavo to, ko reikia, pasiimdavo pati. Inga neklausdama imdavo sugyventinio pinigus ir vėliau už tai kentėdavo. Atsitiko taip, jog mergina pastojo. Kurį laiką pora narkotikų lyg ir nevartojo. Tačiau vieną dieną išėjusi apsipirkti Inga neiškentusi "įsidūrė". Už tai sugyventinis merginą žiauriai sumušė. Paskui įvyko persileidimas. Kuomet draugą už narkotikų prekybą pasodino į kalėjimą, Inga buvo priversta vogti iš parduotuvių. Dažniausiai vogdavo kavą, kosmetikos priemones. Ji net turėjo nuolatinius "supirkėjus" - kavą parduodavo turgaus prekeiviams, kosmetiką - kirpėjoms... Ingą ne visuomet lydėdavo sėkmė. Gal kokius 5 kartus mergina buvo įkliuvusi vagianti kavą, šampūnus, tad iki šiol virš jos tarsi Damoklo kardas kabo 3 000 litų bauda. Kada ją sumokės - neaišku...
Kiek pinigų išleista svaigalams?.. Kuomet mieste buvo pardavinėjamas geras Heroinas, Inga dažniausiai vartodavo jį, kitais atvejais - amfetaminą. Tuo metu per dieną merginai reikėdavo apie 110 litų. Kol Inga negyveno su draugu, pinigų jai duodavo motina, per savo gyvenimą susitaupiusi apie 20 000 litų. Inga iš motinos išviliojo visus pinigus...
- Aš nesigailiu nieko - nei "prakaifuotų" pinigų, nei prarasto darbo, nes tuomet palaidosiu paskutinę viltį pakeisti savo gyvenimą, konstatuoja pašnekovė. - Jeigu tokios vilties neturėčiau, bendruomenėje negyvenčiau...
Dėl narkotikų nebaisu tapti net prostitute
Trečioji bendruomenės gyventoja Tania - 23 metų vilnietė. Pirmą kartą pabandė narkotikų būdama 18 metų.
Baigusi vidurinę mokyklą bei įsigijusi virėjos-konditerės specialybę, Tania susipyko su tėvu, išėjo iš namų ir pradėjo gyventi su teistu už vagystes Olegu. Pragyvenus kartu tris mėnesius Tania sužinojo, jog jis vartoja narkotikus. Tai merginai buvo didžiulis šokas, nes iki tol su narkomanais ji nebuvo susidūrusi... Vis dėlto grįžti pas tėvą bijojo, jautėsi kalta, o eiti kur nors kitur nebuvo galimybės. Be to, Tania manė, jog reikia padėti draugui atsikratyti kvaišalų. Tačiau vieną dieną jis pats Taniai pasiūlė heroino. Mergina nesusimąstė, kokios gali būti pasekmės, ir pabandė. Užteko vieno karto, kad pajustų, jog narkotikų trauka - beribė...
Tanios ir Olego santykiai klostėsi visai neblogai. Jiedu sutarė, nesipyko. Nors vėliau Olegas bandė "laužtis" pats bei įkalbinėjo mesti svaigintis savo draugę, kelias atgal nebuvo lengvas - visi bandymai buvo nesėkmingi. Kvaišalų poreikis augo, jiems reikėjo vis daugiau pinigų. Olegas pradėjo vogti (iš pradžių - su draugu, o vėliau, jiems susipykus, Tania pasisiūlė padėti). "Specializacija" - butų vagystės. Iš narkomanų ar kitų nusikaltėlių gavę informacijos apie vertingą "objektą", jį apvogdavo. Grobį dalindavosi su informatoriumi...
Vis dėlto po kurio laiko vienas iš jų savo kompanionus išdavė (žadėdama sušvelninti bausmę už ankstesnius nusikaltimus, policija pasiūlė jam bendradarbiauti). Visi buvo sulaikyti. Olegą suėmė, Tanią iki teismo paleido. Netekusi pastogės (iki tol gyveno draugo bute) Tania apsigyveno pas draugę ir pradėjo vogti parduotuvėse. Iš pradžių - kavą, vėliau - kosmetiką. Gyvenamąsias vietas teko dažnai keisti - ji apsigyvendavo tai pas vieną narkomanę, tai pas kitą. Tuo metu mergina vartojo heroiną, kurio gauti nebuvo sunku - ji iš tolo atpažindavo narkotikų prekeivius, o šie - ją ...
Už vagystes teismas merginą nuteisė dvejus metus kalėti. Praleidusi moterų kolonijoje (dabar - pataisos namai) 7 mėnesius, Tania buvo paleista į laisvę. Išėjusi apsigyveno pas bendro likimo draugę, su kuria susipažino kolonijoje. Bandė kabintis į gyvenimą, du mėnesius vaikščiojo į Darbo biržą, tačiau kiekvienas darbdavys, pamatęs įrašą apie teistumą, paslaugų atsisakydavo. Tada jauna moteris vėl puolė į depresiją, vėl pradėjo vartoti narkotikus. Galiausiai Tania susipažino su sostinės geležinkelio stoties prostitute, kuri pasiūlė prisidėti. Pusę metų ji buvo pačia pigiausia gyvąja preke. Iš pradžių viską darė mechaniškai, negalvodama, tačiau atsipeikėjo tik tada, kai pasijuto visaip žeminama, mušama, o galiausiai buvo išprievartauta... Tania visada savęs nekentė, kaltino, smerkė, tačiau gėdijosi prašyti pagalbos. Ji jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad gyvenimas netrukus baigsis, kad artėja galas...
Kai Tania atsidūrė ligoninėje, ją susirado tėvas. Būtent jis ir pasistengė, kad dukra patektų į šią bendruomenę... Simpatiška mergina suvokia, jog kito kelio nėra, jog reikia iš paskutiniųjų laikytis. Aštuoni mėnesiai be narkotikų Taniai reiškia labai daug...
***
Šios istorijos - itin skaudžios ir labai panašios. Narkotikai žmogų paverčia nemąstančia, negirdinčia ir nieko nematančia būtybe. Jei tokiam žmogui niekas neištiesia pagalbos rankos, jis pasmerktas žūti. Tiek minėtos bendruomenės įkūrėjas, tiek finansinis rėmėjas vienbalsiai pripažįsta, jog visi mes turime kovoti prieš šį pražūtingą reiškinį, nes bent kol kas valdžia didelės iniciatyvos nerodo. Galima pasakyti netgi priešingai - švelnindama bausmes narkotikų prekeiviams, tiktai skatina jų veiklą. Kas gali paneigti, jog narkomanija gerokai pripildė ne tik narkobiznierių, bet ir kai kurių valdžios vyrų kišenes? O tuo metu tūkstančiai narkomanų artimųjų lieja ašaras...
