Skaitytojai dažnai teiraujasi apie įvairių grybų - ne tų, kurie auga miškuose, o auginamų namuose, specialioje terpėje - vartojimą gydomaisiais tikslais. Tradicinė medicina į tokį gydymąsi nededa didelių vilčių, tačiau jei grybą vartojantis ligonis jaučiasi geriau, to daryti nedraudžia. Pasidomėjus, kaip grybai veikė, buvo gauta įvairių atsakymų. Vieni pacientai tvirtino, kad reguliariai vartojant grybą, žymiai pagerėjo savijauta, atsirado daugiau jėgų, energijos, pakilo nuotaika, sumažėjo skausmas ir t. t. Kiti užsiminė, jog nepajuto jokio ženklesnio sveikatos pagerėjimo. Taigi nesakome nei "už", nei "prieš". Ar grybą vartoti, spręskite patys.
Lietuvoje populiariausi arbatos grybas (analogiškas jam - kombučia), pieniškas Tibeto grybas ir Indijos jūros ryžių grybas. Teigiama, kad visi šie grybai turi gydomųjų savybių.
Kombučia
Šis grybas buvo žinomas ir naudojamas gydymo tikslais dar 414 metais prieš mūsų erą. Jis buvo pavadintas kombučia - išradėjo gydytojo Kombu garbei. Grybas įsigyjamas iš jį jau turinčių ir auginančių žmonių. Jį reikia atitinkamai prižiūrėti - laikyti stikliniame inde (geriausia - trilitriniame stiklainyje) ir kasdien "maitinti" - įpilti vienu arbatiniu šaukšteliu cukraus pagardintos arbatos puodelį.
Šiame grybe, kaip teigiama, yra gausu vitamininių amino rūgščių, antiseptinių bei detoksikuojančių medžiagų, enzimų. Kombučia, sakoma, stiprina imuninę sistemą, išvalo organizmą, todėl jį patariama vartoti žmonėms, kurių kepenys pažeistos dėl per didelio alkoholio kiekio ar vaistų vartojimo.
Kombučia geriama kasdien po pusę stiklinės, geriausia - vakare.
Arbatos grybas
Arbatos grybas (kai kas jį tapatina su kombučia) Rusijoje žinomas jau nuo praėjusio amžiaus pradžios. Jį į Rusiją atvežė japonai, dėl to anksčiau jis ir buvo vadinamas japonų grybuku. Kiek vėliau imtas vadinti arbatos grybu (tai dėl to, kad jis dauginasi tik atitinkamoje terpėje - saldžioje arbatoje). Manoma, kad šį grybą vartojo jau Senovės Kinijoje, Meksikoje bei Tibete.
Arbatos grybas - tai dviejų skirtingų rūšių mikroorganizmų (mieliagrybio ir rūgščiųjų bakterijų) derinys. Šie mikroorganizmai dauginasi gana sparčiai. Savo išvaizda arbatos grybas yra panašus į didžiulę medūzą (viršutinė jos dalis yra spindinti ir tanki, o apatinė - tarsi ištraukta po siūlelį). Būtent apatinėje dalyje ir vyksta procesai, kurių metu (į turimą masę reguliariai įpilant cukraus ir arbatos užpilo) išsiskiria organizmui labai reikalingos ir naudingos medžiagos - gliukozė, pieno, obuolių bei acto rūgštys, įvairūs fermentai, vitaminai C, PP ir kt. Grybą vartojantieji teigia, esą šios medžiagos yra puiki antimikrobinė priemonė gydant virškinamojo trakto veiklos sutrikimus, taip pat aterosklerozę, hipertoniją, nerimą, nemigą.
Pieniškas Tibeto grybas
Tai grūdėtą varškę primenanti masė, rauginama užpilant kambario temperatūros pienu. Skonis primena rūgpienį ar kefyrą.
Teigiama, jog pieniškas Tibeto grybas labai tinka sergant inkstų, kepenų ligomis, sutrikus žarnyno veiklai, sergant depresija.
Patariama įsigyti ne mažiau kaip du arbatinius šaukštelius šio grybuko masės. Ji užpilama 250 ml kambario temperatūros neriebiu pienu ir paliekama 24 valandas pastovėti. Tokiu pieno kiekiu grybuko masė užpilama kiekvieną dieną, tuo pačiu metu (geriausia - vakare). Laikoma kambario temperatūroje.
Pienas surūgsta maždaug per 18-19 valandų. Kad pienas surūgo, rodo paviršiuje susiformavęs tirštas sluoksnis, kuriame nusistovi ir grybas, o apačioje - surūgęs pienas.
Surūgęs pienas iškošiamas į švarų stiklainį, o grybas užpilamas nauja pieno porcija. Jei kasdien grybas nebus užpilamas pienu, nustos daugintis, pradės ruduoti, neteks gydomųjų savybių, galiausiai žus.
Maždaug po 17 dienų pieniško Tibeto grybo masė padidėja dvigubai - tada pusė jos atskiriama, galima atiduoti kitiems.
Surūgęs pienas (susidaro maždaug stiklinė, ji padalijama perpus) geriamas prieš valgį ryte arba prieš miegą vakare. Gydymosi kursas - 20 dienų. Tada daroma 10 dienų pertrauka. Šiuo grybu besigydžiusieji tvirtina, jog per pirmąsias vartojimo dienas žymiai pakyla skrandžio aktyvumas, žarnyne gali padaugėti dujų, palaisvėja viduriai. Tai esą tik rodo grybo poveikį organizmui - nereikia išsigąsti ir grybo vartojimą nutraukti.
Teigiama, kad šis grybas gydo vėžį (stabdo vėžinių ląstelių dauginimąsi), normalizuoja medžiagų apykaitą organizme, gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, tirpdo inkstų bei tulžies akmenis, turi antiseptinių savybių, valo organizmą, stabdo ląstelių senėjimo procesus, gerina dėmesį, atmintį, miegą.
Indijos jūros ryžių grybas - tai skaidrios, peršviečiamos kruopelės, primenančios ryžius. Šis grybas rauginamas užpilant vandeniu, po to įdedant razinų ar džiovintų abrikosų. Skonis primena girą. Juo gydomi virškinamojo trakto sutrikimai, stiprinamas imunitetas, šalinami šlakai.
Kaip minėta, toli gražu ne visi šių grybų vartojusieji liko patenkinti jų teigiamu poveikiu. Kai kurių pacientų, vartojusių minėtus grybus, įsitikinimu, tai greičiau ne veiksminga, efektyvi gydomoji priemonė, o savęs apgavystė. Esą reikia gerti paprasčiausią kefyrą ar rūgpienį ir virškinimo trakto veikla tikrai pagerės, taip pat į teigiamą pusę pasikeis ir savijauta. Vadinasi, pagerės nuotaika, bendra būklė (juk nuo virškinamojo trakto veiklos tiesiogiai priklauso ir savijauta).
Yra vartojusiųjų ir paminėtus grybus, ir kitas netradicines gydymosi priemones, tačiau taip ir neišsigydžiusių nei vėžio, nei kitų vidaus organų susirgimų. Šių žmonių nuomone, grybas galbūt gali padėti profilaktiškai, tačiau kai sunki liga jau diagnozuota, jis yra bejėgis.
Kiti mano, jog grybo vartojimas nepasitarus su gydytoju, priešingai, gali net sukelti nepageidaujamų reiškinių, pavyzdžiui, paskatinti tam tikrų ligų vystymąsi.
